{"id":24938,"date":"2018-11-22T15:43:57","date_gmt":"2018-11-22T15:43:57","guid":{"rendered":"http:\/\/www.nemunas.press\/?p=24938"},"modified":"2019-07-17T09:34:04","modified_gmt":"2019-07-17T09:34:04","slug":"monika-furmana","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/www.nemunas.press\/straipsniai\/monika-furmana\/","title":{"rendered":"Monika Furmana. Prarastos moters beie\u0161kant"},"content":{"rendered":"<p>[vc_row row_type=&#8221;row&#8221; use_row_as_full_screen_section=&#8221;no&#8221; type=&#8221;full_width&#8221; text_align=&#8221;left&#8221; css_animation=&#8221;&#8221;][vc_column][vc_column_text el_class=&#8221;post_txt&#8221;]<em>\u201eMano valia Veidrodis gali parodyti visk\u0105, ko j\u016bs panor\u0117site, \u2013 atsak\u0117 Galadriel\u0117. \u2013 Bet daug naudingiau yra ne\u012fsakin\u0117ti Veidrod\u017eiui. Tiesa, tada a\u0161 negaliu pasakyti, k\u0105 j\u016bs pamatysite. Gal Veidrodis parodys praeit\u012f, gal dabart\u012f, o gal dalykus, kurie dar tik \u012fvyks. Ta\u010diau kam priklauso matyti reginiai \u2013 praei\u010diai ar atei\u010diai, kartais negali pasakyti net didieji I\u0161min\u010diai. Ar norite pa\u017evelgti?\u201c<\/em><!--more--><\/p>\n<p>\u012esivaizduokime tapytojos Monikos Furmanos k\u016bryb\u0105 kaip sidabrin\u012f Galadriel\u0117s duben\u012f: ne\u017einia, k\u0105 atspindi jame tyvuliuojantis vanduo. Kok\u012f laik\u0105, patirtis, emocijas ir \u2013 svarbiausia \u2013 kieno? Gali paai\u0161k\u0117ti, kad tai, kas mus \u017eavi, stebina, erzina, sukre\u010dia, g\u0105sdina ar sug\u0117dina jos darbuose \u2013 visai ne meninink\u0117s, o m\u016bs\u0173 pa\u010di\u0173 atvaizdas juose. Kai veidrodyje per pet\u012f stebi nepa\u017e\u012fstam\u0105j\u012f, sunku nematyti sav\u0119s. \u017dvelgiant i\u0161 \u0161ono Monikos paveiksluose ima ry\u0161k\u0117ti jos i\u0161gyvent\u0173 dram\u0173 \u012fspaudai. Kad ir kaip kartais nor\u0117t\u0173si atsieti k\u016brinius nuo autoriaus biografijos, apsimetant, jog sukauptas patir\u010di\u0173, i\u0161gyvenim\u0173 ir lemting\u0173 atsitikim\u0173 svoris neturi \u012ftakos jo menui, teks pripa\u017einti, kad dievi\u0161kas dovanas \u017eied\u0173 pavidalu materializuoti i\u0161 oro gali nebent Sathya Sai Baba, o k\u016brybinis pradas negimsta vakuume, jam lyg daigui i\u0161skilti, u\u017eaugti ir suve\u0161\u0117ti reikia dirvos, palanki\u0173 s\u0105lyg\u0173 ir laiko \u2013 vaikyst\u0117s, paauglyst\u0117s, brandos, tiesiog gyvenimo.<\/p>\n<p>K\u0104 SAKO MO\u010cIUT\u0116?<\/p>\n<p>Meninink\u0117 neslepia, kad jai patinka \u017eemi\u0161ki dalykai, paprastas kalb\u0117jimas, ir savo k\u016brinius ji vertina kriti\u0161kai, vadindama juos \u201etokia <em>bytavucha<\/em>, kai \u012fsi\u017ei\u016bri\u201c. Pristatydama juos k\u0105 tik galerijoje \u201eMeno ni\u0161a\u201c eksponuotoje parodoje \u201eMOnikos\u201c, tapytoja prisipa\u017eino, kad, nor\u0117dama k\u0105 nors stipraus sukurti, mai\u0161tauja prie\u0161 aplink\u0105 ir prie\u0161 save. \u201eVaikyst\u0117je nem\u0117gau savo vardo, jei kas i\u0161tardavo \u2013 jausdavausi nepatogiai. Taip ir augau lydima to nesmagumo ir j\u012f sekusio pamatinio klausimo \u2013 kas su manimi ne taip? Vardo reik\u0161m\u0117 \u201evieni\u0161a\u201c (graik. <em>monos<\/em>) man rei\u0161k\u0117 b\u016bti \u201ene prie <em>chebros<\/em>\u201c. Visgi vienatv\u0117je da\u017eniausiai jausdavausi ypa\u010d komfortabiliai, kompensuodavau j\u0105 fantazij\u0173 pasauliu, kuris atsiv\u0117r\u0117 kaip pla\u010dios Narnijos durys. V\u0117liau \u201evieni\u0161a\u201c pakei\u010diau \u012f \u201evienintel\u0117\u201c. Tai mane skatino b\u016bti originali\u0105 ir nesekti masi\u0173. Ambicinga, bet dar svarbiau \u2013 atsakinga. Pati sau draugas ir pati prie\u0161 save mai\u0161taujanti.\u201c<\/p>\n<p>I\u0161klausiusi pristatom\u0105j\u012f Monikos \u017eod\u012f jos mo\u010diut\u0117 nei\u0161tv\u0117r\u0117: \u201eO J\u0117zau, \u0161nek\u0117dama taip visk\u0105 supaprastinai! Tavo paveikslai u\u017e tave protingesni.\u201c Laikykime toki\u0105 pastab\u0105 pagyrimu: tegul tik visi dailininkai tapo geriau nei kalba. Mo\u010diut\u0117 yra did\u017eioji Monikos k\u016brybos kritik\u0117, j\u0105 u\u017eauginusi ir sudominusi menu. K\u016brybinio kelio prad\u017eioje tapytojai buvo svarb\u016bs tik du \u017emon\u0117s \u2013 t\u0117tis ir mamos mama. Tikriausiai nat\u016bralu paklausti \u2013 kod\u0117l?<\/p>\n<p>\u201eLabai nesinori \u012f\u017eeisti mamos, bet taip jau nutiko, \u2013 trumpam nutyla Monika. \u2013 T\u0117tis buvo muzikas, akordeonininkas, dirbo konservatorijoje, \u012fk\u016br\u0117 akordeono klas\u0119, ved\u0117 savo student\u0119 \u2013 mano mam\u0105. A\u0161 atsiradau v\u0117lyvam jo gyvenimo laikotarpy. Jis buvo i\u0161 ties\u0173 d\u0117mesingas t\u0117vas, nuo\u0161ird\u017eiai manimi d\u017eiaug\u0117si, ta\u010diau gana greitai i\u0161siskyr\u0117 j\u0173dviej\u0173 keliai, mama nusprend\u0117 toliau ie\u0161koti laim\u0117s. Supratau, kad geri t\u0117\u010diai neb\u016btinai yra geri vyrai. Po t\u0117v\u0173 skyryb\u0173 iki a\u0161tuoneri\u0173 met\u0173 gyvenau kartu su mo\u010diute, kol mama susirado kit\u0105 vyr\u0105. Ji paklaus\u0117: \u201eGal nori pas t\u0117t\u012f?\u201c Sakau, noriu. \u201eTai ir varyk.\u201c Apsisukau ant kulno ir i\u0161\u0117jau. Gyvenome dviese Nemen\u010din\u0117s plente, mediniame namuke prie pa\u0161to. Pasik\u016brendavom krosn\u012f, bendraudavom, \u017eaisdavom. T\u0117tis tuo metu dirbo vaik\u0173 muzikos mokykloje Naujininkuose, tad pati gamindavausi pietus, kartais tiesiog suvalgydavau vis\u0105 stiklain\u012f uogien\u0117s ar kondensuoto pieno su batonu. Prie nam\u0173 augo lazdynai, egl\u0117s, pu\u0161ys \u2013 ve\u0161lus mi\u0161kas, kuriame <em>ganiausi<\/em> da\u017eniausiai viena. Kartais man b\u016bdavo gaila t\u0173 auk\u0161t\u0173 pu\u0161\u0173: stovi tokios kantrios, \u017eiem\u0105 \u0161\u0105la. I\u0161sine\u0161davau i\u0161 nam\u0173 visas paklodes joms apvynioti, aprai\u0161iodavau ir laikydavau apgl\u0117busi med\u017eio kamien\u0105 galvodama: varge, varge, gal jis nors kiek su\u0161ils. Draugi\u0173 netur\u0117jau, da\u017eniau lakstydavau lauke su berniukais, spardydavom kamuol\u012f, darydavom lankus, tur\u0117jom savo \u0161tab\u0105. Ilg\u0105 laik\u0105 maniau, kad esu bernas, b\u0117giodavau atsagstytais mar\u0161kin\u0117liais, kol vien\u0105 kart\u0105 pusbrolis dav\u0117 pastab\u0105: \u201eGal jau tu u\u017esisek.\u201c Mo\u010diut\u0117, kuri manim r\u016bpinosi, kartais atva\u017eiuodavo, atve\u017edavo knyg\u0173, paimdavo ne\u0161varius drabu\u017eius, i\u0161skalbdavo, i\u0161lygindavo ir gr\u0105\u017eindavo \u0161varius. Ji taip prisimena mano vaikyst\u0119: \u201eAteinu aplankyt, o Monika parlekia visa atsilapojusi, murzina, i\u0161si\u0161iepusi iki aus\u0173, i\u0161 paskos \u2013 \u0161e\u0161i \u0161unys, vieni kitus <em>dulkina<\/em> tie gyvul\u0117liai, o ji nereaguoja.\u201c Tur\u0117jau visi\u0161k\u0105 laisv\u0119.<\/p>\n<p>Mano mo\u010diut\u0117 \u2013 meni\u0161ka siela. Ji nebuvo profesionali dailinink\u0117, ta\u010diau liejo akvarel\u0119, tap\u0117 dar nuo tremties laik\u0173. Net ir Sibire sugeb\u0117jo \u012fsigyti aliejini\u0173 da\u017e\u0173. Jos butas \u2013 savoti\u0161kas muziejus: negali praeiti, nes visur pilna meno k\u016brini\u0173 i\u0161 \u012fvairi\u0173 jos k\u016brybini\u0173 etap\u0173. Kol gyvenau pas mo\u010diut\u0119, nuo dvej\u0173 metuk\u0173 man viskas b\u016bdavo paruo\u0161ta \u2013 tik pie\u0161k. Ji tebesaugo mano pirm\u0173j\u0173 pie\u0161ini\u0173 d\u0117\u017e\u0119.\u201c<\/p>\n<p>SU T\u0116VU IR BE JO<\/p>\n<p>Gyvendama su t\u0117\u010diu Monika jaut\u0117si lyg rojuj. Ta\u010diau prad\u0117jusiai br\u0119sti trylikametei kilo vidini\u0173 dram\u0173 \u2013 visi vaikai turi abu t\u0117vus, o jai mama i\u0161k\u0117l\u0117 ultimatum\u0105: \u201eArba tu sugr\u012f\u017eti pas mane, arba nesimatysim.\u201c Monika nusprend\u0117 gr\u012f\u017eti, tik nedr\u012fso apie tai prisipa\u017einti t\u0117\u010diui. I\u0161sikraustymas \u012fvyko per vien\u0105 dien\u0105, jam b\u016bnant darbe. Prie\u0161 i\u0161eidama para\u0161\u0117 gra\u017e\u0173 atsisveikinimo lai\u0161k\u0105, kad viskas <em>faina<\/em>, j\u012f labai myli, bet <em>\u017eiauriai<\/em> tr\u016bksta mamos. Vakare t\u0117tis gr\u012f\u017eo \u012f tu\u0161\u010dius namus. Jiedu tur\u0117jo kambarin\u012f \u0161uniuk\u0105, kuris, mergaitei i\u0161sikraus\u010dius, po savait\u0117s padv\u0117s\u0117 \u2013 u\u017esikr\u0117t\u0117 pasiutlige, apv\u0117m\u0117 visus namus. Monika pamena, kad nuva\u017eiavusi j\u0173 plauti rado t\u0117t\u012f be galo sunykus\u012f \u2013 tokio li\u016bdno jo gyvenime nebuvo ma\u010diusi. Dar u\u017e savait\u0117s jis mir\u0117. Monika ligi \u0161iol save d\u0117l to kaltina. Likusiai pas mam\u0105 paauglei prasid\u0117jo labai sunkus periodas.<\/p>\n<p>\u201eNebuvau mylima, \u0161velniai tariant, \u2013 atvirauja ji. \u2013 Bet v\u0117lgi tur\u0117jau visi\u0161k\u0105 laisv\u0119 \u2013 jokios kontrol\u0117s, kur eini, k\u0105 veiki, k\u0105 valgai. Ilgainiui mama nustojo pirkti man maist\u0105, u\u017esirakindavo savo kambaryje ir mane ignoruodavo. Kartais badas priversdavo parduotuv\u0117se vogti maisto produktus. Syk\u012f mane pagavo, su\u0117m\u0117, bet tyr\u0117jas paleido, net baudos neskyr\u0117 \u2013 sak\u0117, nenori man gyvenimo gadinti. Daugiau ten niekada negr\u012f\u017eau. Gyvenau virtuv\u0117je, tu\u0161\u010diame \u0161aldytuve laikydavau knygas. Valgydavau sausainius \u201eGaidelis\u201c. Ji liep\u0117 pasiimti na\u0161lait\u0117s pa\u0161alp\u0105 ir gyventi, kaip noriu. Mai\u0161tavau. Prad\u0117jau nebegr\u012f\u017eti namo, r\u016bkyti. Kai u\u017esir\u016bkiau namie, pasiuto. Lankiau S. Konarskio mokykl\u0105, kurios direktoriumi buvo tapytojas J. Mili\u016bnas, puikus pedagogas. Jis mane labai gerai vertino, ir tai man \u012fstrigo \u2013 kad ka\u017ekur galiu b\u016bti <em>teigiama<\/em>. Nors mokslai griuvo bedugn\u0117n, mokykl\u0105 pabaigiau neblogai. Beje, vaikyst\u0117je mokiausi M. K. \u010ciurlionio meno mokyklos fortepijono klas\u0117je, bet v\u0117liau, apsigyvenusi su t\u0117\u010diu, j\u0105 apleidau. Verkdavau, kaip nenor\u0117jau groti. Nors man gerai sek\u0117si ir mokytoja labai li\u016bd\u0117jo, kai me\u010diau muzik\u0105, bet tuo po\u017ei\u016briu tur\u0117jau laiming\u0105 vaikyst\u0119. Po to i\u0161gyvenau etap\u0105, kai jau\u010diausi lyg bedugn\u0117je, tada galvojau: velnias, kod\u0117l man\u0119s <em>nespaud\u0117<\/em> prie fortepijono? V\u0117liau t\u0105 sprag\u0105 u\u017epild\u0117 dail\u0117.[\/vc_column_text][vc_empty_space][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=&#8221;row&#8221; use_row_as_full_screen_section=&#8221;no&#8221; type=&#8221;full_width&#8221; text_align=&#8221;left&#8221; css_animation=&#8221;&#8221;][vc_column][vc_btn title=&#8221;Pirkti \u017eurnal\u0105&#8221; style=&#8221;classic&#8221; shape=&#8221;square&#8221; color=&#8221;white&#8221; link=&#8221;url:http%3A%2F%2Fwww.nemunas.press%2Fproduktas%2Fnemunas-nr-11-2018%2F|||&#8221;][\/vc_column][\/vc_row]<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"<p>Yra taisykle tap\u0119 \u2013 aptarin\u0117ti k\u016brybos i\u0161takas remiantis menininko gyvenimu negalima. Ta\u010diau \u0161is atvejis ne toks \u2013 dailinink\u0117s M. Furmanos paveikslai su jos biografija koreliuoja bes\u0105lygi\u0161kai. Tod\u0117l ji ir kalba ne apie meno teorijas ar kit\u0173 k\u016br\u0117j\u0173 \u012ftakas, o apie patirtis, kurios j\u0105 suformavo. Suformavo \u2013 k\u0105? Atsakymai \u2013 paveiksluose. <\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":24943,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_FSMCFIC_featured_image_caption":"","_FSMCFIC_featured_image_nocaption":"","_FSMCFIC_featured_image_hide":"","footnotes":""},"categories":[326,148,110,343],"tags":[313],"class_list":["post-24938","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-2018-11","category-perkami_str","category-straipsniai","category-straipsniu-archyvas-2018","tag-vizualusis-menas"],"aioseo_notices":[],"wps_subtitle":"Egl\u0117 Petreikien\u0117","_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/24938","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/comments?post=24938"}],"version-history":[{"count":4,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/24938\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":25036,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/24938\/revisions\/25036"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media\/24943"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media?parent=24938"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/categories?post=24938"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/tags?post=24938"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}