{"id":24874,"date":"2018-10-24T15:49:51","date_gmt":"2018-10-24T15:49:51","guid":{"rendered":"http:\/\/www.nemunas.press\/?p=24874"},"modified":"2019-01-26T00:23:53","modified_gmt":"2019-01-26T00:23:53","slug":"laikas-uz-horizonto-arba-sugalvota-fotografija","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/www.nemunas.press\/straipsniai\/laikas-uz-horizonto-arba-sugalvota-fotografija\/","title":{"rendered":"Laikas u\u017e horizonto, arba sugalvota fotografija"},"content":{"rendered":"

[vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” css_animation=””][vc_column][vc_column_text]K\u0105 bendro turi laikas ir \u0161viesa? Nesileid\u017eiant \u012f samprotavimus fizikos temomis, lengva atsp\u0117ti, kad menin\u0117s rai\u0161kos srityje tai \u2013 fotografija. Rinkdama b\u016bsimo pokalbio raktinius \u017eod\u017eius, neriu dar giliau: m\u0117ginu suprasti, kaip ir kod\u0117l mano pa\u0161nekovo \u201echronos\u201c (kasdienis, judrus, kiekybinis laikas) tampa \u201ekairos\u201c (am\u017einuoju, begaliniu, kokybiniu arba jutiminiu laiku).<\/em> Nusprend\u017eiu ie\u0161koti \u0161viesos ne tik Remigijaus Treigio k\u016briniuose \u2013 \u010dia ji tausojama, dangstoma \u0161e\u0161\u0117liais, slepiama po r\u016bko ir prieblandos sluoksniais kaip pati esm\u0117, did\u017eiausia vertyb\u0117. Ne ma\u017eiau \u012fdomi asmenyb\u0117s \u0161viesa, sr\u016bvanti ramiai, melancholi\u0161kai tykiai, lyg pro sunkiai atveriam\u0173 dur\u0173 ply\u0161\u012f.<\/em><\/p>\n

\u012e\u017eengus \u012f fotografo studij\u0105 pirmuosius sakinius man paki\u0161a\u2026 sm\u0117lis, u\u017esilik\u0119s batuose. B\u016bdama paj\u016bry ka\u017ekod\u0117l prisiminiau fotograf\u0105 Raimund\u0105 Urbon\u0105, Remigijaus bi\u010diul\u012f, taip netik\u0117tai \u017euvus\u012f Piliaviet\u0117s krantin\u0117je. \u201ePa\u017einojote? \u2013 nustemba pa\u0161nekovas. \u2013 Niekas tiksliai ne\u017eino, kas jam nutiko. T\u0105nakt buvo baisus uraganas. Gal \u201eAnatolijus\u201c nup\u016bt\u0117. J\u012f rado dabartin\u0117je jacht\u0173 prieplaukoj. Raimis nebuvo i\u0161 t\u0173 romantik\u0173, kurie nakt\u012f vaik\u0161tin\u0117t\u0173 palei vanden\u012f\u2026\u201c<\/em><\/p>\n

Dar sugr\u012f\u0161ime prie Raimundo ir kit\u0173 fotografo draug\u0173, j\u0173 k\u016brybini\u0173 ie\u0161kojim\u0173 bei jaunyst\u0117s \u0161\u0117lioni\u0173, o tuokart tenka gan drasti\u0161kai perpl\u0117\u0161ti pokalbio pauz\u0119, persimetant nuo am\u017einyb\u0117s reikal\u0173 prie linijinio laiko. Smalsesnis skaitytojas be vargo ras ne vien\u0105 interviu apie tai, kokie v\u0117jai Kaune gimus\u012f fotograf\u0105 atne\u0161\u0117 per \u0160ilavot\u0105 ir Agluon\u0117nus \u012f Klaip\u0117d\u0105. Pamin\u0117\u010diau vos kelis faktus, pad\u0117sian\u010dius suprasti, kas menininkui svarbu: mokytis pie\u0161ti ir tapyti Remigijus prad\u0117jo gana v\u0117lai, baig\u0119s mokykl\u0105. Kaip pats teigia, \u012fvyko \u201epav\u0117luotas sielos apvaisinimas\u201c. Labai nor\u0117jo studijuoti tapyb\u0105, ta\u010diau baig\u0117 vizualin\u012f dizain\u0105 Vilniaus dail\u0117s akademijos Klaip\u0117dos fakultete. Kas atved\u0117 \u012f fotografij\u0105? Kinas, tiksliau \u2013 studij\u0173 laikais buv\u0119s labai platus \u201e\u017demaitijos\u201c kino teatro repertuaras: \u010dia rodydavo F. Fellinio, A. Tarkovskio, I. Bergmano, A. Sokurovo filmus, ital\u0173 neorealist\u0173 ir pranc\u016bz\u0173 Naujosios bangos autori\u0173 darbus.<\/em><\/p>\n

Ar jaunyst\u0117je nekilo noras kurti kin\u0105?<\/h6>\n

Gal ne. Nors jo \u2013 kaip \u201ejudan\u010dios fotografijos\u201c \u2013 kalba, kinematografinis m\u0105stymas, vaizd\u0173 pateikimas suk\u0117l\u0117 tikr\u0105 perversm\u0105 mano galvoje. Beje, esu suk\u016br\u0119s trump\u0105 filmuk\u0105 \u201eKelias\u201c, neturint\u012f nei prad\u017eios, nei pabaigos. Vis\u0105 laik\u0105 va\u017eiuoja automobilis: pirmiausia pralekia ma\u0161ina, ir tik v\u0117liau j\u0105 pasiveja garsas. Man fotografija \u2013 tai sustabdyti filmo kadrai. Be abejo, k\u016brybai \u012ftakos tur\u0117jo ne tik kinas, bet ir tapyba, muzika, teatras. Platus vis\u0173 men\u0173 spektras sudaro kult\u016brin\u012f sluoksn\u012f, kuriame gimsta k\u016brinys.<\/p>\n

Garsusis fotografas Henri Cartier-Bressonas, studijav\u0119s tapyb\u0105 pas pranc\u016bz\u0173 kubist\u0105 Andr\u00e9 Lhote\u2019\u0105, j\u012f laik\u0117 \u201efotografijos be kameros\u201c mokytoju.<\/h6>\n

Fotografui i\u0161manyti tapyb\u0105, \u012fvaldyti pie\u0161imo, kompozicijos pagrindus yra b\u016btina. Tapyba ir akademinis pie\u0161imas leid\u017eia suvokti spalv\u0105, form\u0105, \u0161vies\u0105 ir \u0161e\u0161\u0117lius, netgi format\u0105. Fotografuodamas stengiuosi visada \u012fsi\u017ei\u016br\u0117ti, netgi \u012fsiklausyti \u012f pat\u012f vaizd\u0105. Nesu i\u0161 t\u0173, kurie pridaro daug nuotrauk\u0173 ir tik paskui atsirenka. Tas \u012fsiklausymas yra kitas matymas, vizualin\u0117 klausa. Mygtuk\u0105 paspaud\u017eiu neb\u016btinai i\u0161syk, kai pastebiu b\u016bsim\u0105 kadr\u0105.<\/p>\n

Koks j\u016bs\u0173 laikas: t\u0119stinis, o gal fragmenti\u0161kas, ein\u0161teini\u0161kai s\u0105lyginis? Ar nuotrauka t\u0117ra tik u\u017ebalzamuota akimirka, kaip tvirtino Andr\u00e9 Bazinas? \u0160iuo metu Klaip\u0117doje vykstan\u010dioje parodoje \u201eChronometrai\u201c tarp kit\u0173 autori\u0173 pristatoma didel\u0117 j\u016bs\u0173 darb\u0173 ekspozicija. Da\u017enam chronometras asocijuojasi su b\u0117gimu, o j\u016bs\u0173 k\u016briniuose laikas l\u0117tas, tarsi beribis \u2013 neturintis nei prad\u017eios, nei galo.<\/h6>\n

Kas yra laikas fotografijoje? Mano darbuose nerasi sustabdytos akimirkos. Kaip esu ne kart\u0105 sak\u0119s, juose vaizduojama tai, kas buvo, yra ir dar gali b\u016bti. Tai \u2013 abstrakti dimensija, kurios m\u016bs\u0173 protas nepaj\u0117gia suvokti: ne atkarpa, turinti prad\u017ei\u0105 ir pabaig\u0105, o linija, tarsi \u017evilgsnis begalyb\u0117n \u2013 ir atgal, ir \u012f priek\u012f. Man n\u0117ra svarbu apibr\u0117\u017eti konkret\u0173 met\u0105. Tarkim, H. Cartier-Bressono, Antano Sutkaus arba Algimanto Kun\u010diaus fotografijose labai ai\u0161k\u016bs laiko \u017eenklai \u2013 apranga, aplinka, netgi \u017emoni\u0173 veidai, kurie net antropologi\u0161kai atrodo kitokie \u2013 juose regimi epochos p\u0117dsakai. \u0160i\u0173 meninink\u0173 darbuose galima identifikuoti ne tik laik\u0105, bet ir viet\u0105. Mano fotografijose konkre\u010di\u0173 vietos u\u017euomin\u0173 n\u0117ra. Kalbant apie miesto peiza\u017eus, j\u0173 nedokumentuoju, ne\u012fvardiju vietov\u0117s. \u201eSeptintoji gatv\u0117\u201c, fotografuota Niujorke, gali b\u016bti bet kur \u2013 ji mano sugalvota.<\/p>\n

Atpl\u0117\u0161damas vaizd\u0105 nuo fakto, pakeldamas auk\u0161\u010diau tikrov\u0117s, s\u0105moningai atsisakote laiko ir vietos \u017eymi\u0173?<\/h6>\n

Galb\u016bt siekis nesudokumentinti<\/em> vaizdo ir atklysta i\u0161 pas\u0105mon\u0117s, visgi ty\u010dia vengiu konkretumo, nes man daug svarbiau sukurti nuotaik\u0105. Tai, k\u0105 darau fotografijoje, yra mano vidinis pasaulis, apm\u0105stymuose perkurti vaizdiniai.<\/p>\n

\u012edomu, kas j\u016bs\u0173 k\u016brybinio laiko t\u0117km\u0117je kito, o kas nesikeit\u0117?<\/h6>\n

Atrinkdamas darbus parodai \u201eChronometrai\u201c, pasteb\u0117jau savo sugr\u012f\u017eim\u0105 prie to paties laiko, kuris labiausiai \u012f\u017evelgiamas mano peiza\u017euose, regis, tokiuose belaikiuose<\/em>. Nepaisant, kada padaryti darbai, \u2013 prie\u0161 dvide\u0161imt, de\u0161imt ar prie\u0161 trejus metus, \u2013 nes\u0105moningai vis gr\u012f\u017etu ir gr\u012f\u017etu prie t\u0173 pa\u010di\u0173 vaizdini\u0173, atmosferi\u0161kai, emoci\u0161kai susijusi\u0173 viet\u0173, tarsi ei\u010diau laiko ratu. Tikrai \u017einau, kada fotografavau \u201eRud\u0105 peiza\u017e\u0105\u201c \u2013 1989-\u0173j\u0173 sausio 20 d. T\u0105dien gim\u0117 mano s\u016bnus. Kaip \u012fprasta Klaip\u0117dai, nebuvo sniego, miestas skend\u0117jo migloje. Padariau tik vien\u0105 atspaud\u0105. Po dvide\u0161imt penkeri\u0173 met\u0173 visai kitoje vietoje v\u0117l fotografuoju apniukus\u012f kra\u0161tovaizd\u012f, atspaud\u0119s \u017ei\u016briu, kad tos dvi nuotraukos labai pana\u0161ios: tokia pati atmosfera, kompozicijoje \u2013 beveik identi\u0161ka bala. Taip radosi \u201eRudas peiza\u017eas po 25 met\u0173\u201c. Kartais save pagaunu kalbant\u012f apie tuos pa\u010dius dalykus: tyl\u0105 pievoje, gars\u0105 r\u016bke.<\/p>\n

Ka\u017ekur j\u016bs\u0173 darb\u0173 r\u016bkuose, miglose, prieblandoje visgi slepiasi \u017emogus?<\/h6>\n

Nepamenu, kas atkreip\u0117 d\u0117mes\u012f, bet tik tada pats pama\u010diau, kad beveik visose mano fotografijose, kuri\u0105 bepaimsi, yra horizonto linija. Gal tok\u012f matym\u0105 suformavo pakrant\u0117s peiza\u017eas? U\u017e tos horizontal\u0117s \u2013 tikras gyvenimas. Nors niekada ne\u017einai, kur jis tikresnis \u2013 \u0161ioje ar anoje pus\u0117je. Pa\u017evelg\u0119 pro lang\u0105, lyg per objektyv\u0105, \u012f tu\u0161\u010di\u0105 gatv\u0119, kurioje nematyti automobili\u0173, praeivi\u0173, vis tiek numanome juos esant ka\u017ekur ten, u\u017e kadro.<\/p>\n

Klaip\u0117die\u010dio k\u016briniai \u2013 be j\u016bros, o vaizduojami miestai visai nemiesti\u0161ki. Ar vaikui, atsik\u0117lusiam \u012f Klaip\u0117dos kra\u0161t\u0105 i\u0161 Vidurio Lietuvos, paj\u016brio peiza\u017eas pasirod\u0117 svetimas?<\/h6>\n

Esu labiau gamtos nei miesto \u017emogus. Patinka braid\u017eioti laukais. Mano vaikyst\u0117s kaimui \u0160ilavotui n\u0117ra b\u016bdingos tipin\u0117s Suvalkijos lygumos \u2013 u\u017eaugau tarp gra\u017ei\u0173 kalveli\u0173, ant kuri\u0173 palipus atsiveria toliai. Prisimenu skaud\u017eiausi\u0105 patyrim\u0105 i\u0161 t\u0173 met\u0173, kai mano t\u0117vai pakeit\u0117 darbus ir persik\u0117l\u0117 \u012f Agluon\u0117nus: jau\u010diausi i\u0161pl\u0117\u0161tas i\u0161 gimtojo kiemo, savo sm\u0117lio d\u0117\u017e\u0117s, atve\u017etas \u012f svetim\u0105 teritorij\u0105 ir apgyvendintas keturbutyje \u2013 nei mieste, nei kaime.<\/p>\n

Keista, bet visi\u0161kai neu\u017estrigo atminty pirmas \u012fsp\u016bdis, kai pama\u010diau j\u016br\u0105. M\u0117gstu vaik\u0161\u010dioti jos pakrante drungiant lietui, ten, kur visi\u0161kai n\u0117ra \u017emoni\u0173, \u017einau toki\u0173 viet\u0173. Manau, kad Klaip\u0117dai lietus ir \u016bkanos tinka labiau negu saul\u0117. Sav\u0119s neidentifikuoju kaip \u0161io kra\u0161to fotografo. K\u016briniui vieta, kur jis gim\u0117, n\u0117ra svarbi, daug svarbiau pavadinimas. Pavyzd\u017eiui, jei \u201eNamas kopose\u201c vadint\u0173si tik \u201eNamas\u201c, arba \u201eSiena\u201c, arba \u201eKopos\u201c, j\u012f suprastum visai kitaip. Dabar jis \u2013 kaip K\u014db\u014d Abe\u2019\u0117s \u201eMoteris sm\u0117lynuose\u201c \u2013 toks u\u017epustytas am\u017eiams, niekaip nei\u0161sikapstantis. Man \u0161i knyga paliko ne tik gil\u0173 \u012fsp\u016bd\u012f, bet, matyt, tur\u0117jo \u012ftakos k\u016brybai.<\/p>\n

Visi vaikyst\u0117s prisiminimai labai li\u016bdni? Gal tai raktas nuo j\u016bs\u0173 melancholijos d\u0117\u017eut\u0117s?<\/h6>\n

Mano k\u016brybos pamatas gl\u016bdi vaikyst\u0117je. Saugau daug \u0161ilt\u0173 prisiminim\u0173. Prie\u0161ingai nei \u012fprasta, t\u0117vai mane, kaimo vaik\u0105, vasaromis atve\u017edavo \u012f miest\u0105, pas mo\u010diut\u0119, gyvenusi\u0105 Kauno Senamiestyje, prie Katedros, ten praleisdavau po kelias savaites. Anksti ryte ji i\u0161 ka\u017ekur parne\u0161davo \u0161okoladini\u0173 s\u016breli\u0173, matyt, atstov\u0117jusi parduotuv\u0117je nemenk\u0105 eil\u0119. Jie buvo tokie mink\u0161ti ir kvepiantys. Jau\u010diu daug sentiment\u0173 Kaunui. Man jis \u2013 mo\u010diut\u0117s miestas. Prisimenu kirpykl\u0105 Vilniaus gatv\u0117je \u2013 dabar ten \u012fsik\u016brusi ka\u017ekokia skan\u0117st\u0173 krautuv\u0117l\u0117. Mano nuostabai, joje kirpdavo vyras, kaip kokioje Italijoje. S\u0117d\u0117davau balkone k\u0105 tik nulijus \u0161iltam vasaros lietui, uosdamas ypating\u0105 gatv\u0117s aromat\u0105. O kaip kvep\u0117davo liepos!.. Svajodavau gyventi gele\u017einkelio stoty. Patiko prabildan\u010di\u0173 vagon\u0173 triuk\u0161mas: atva\u017eiavo traukinys, i\u0161va\u017eiavo, ir v\u0117l tyla. Galb\u016bt i\u0161 \u010dia kyla poreikis \u012fsiklausyti. Man fotografijoje svarbu ne metaforomis u\u017eklotas tekstas<\/em>, o vaizdas, atveriantis \u017ei\u016brovui interpretavimo galimyb\u0119 \u2013 nuo poj\u016b\u010di\u0173 iki garsini\u0173 asociacij\u0173.<\/p>\n

Keliaudami j\u016bs\u0173 laiku, sugr\u012f\u017ekim \u012f k\u016brybos tarpsn\u012f, kuriame gyvavo \u201eDoooooris\u201c \u2013 legendin\u0117 Klaip\u0117dos meninink\u0173 grup\u0117. Kuo ypatingi tie \u0161e\u0161eri metai?<\/h6>\n

Buvome penki bi\u010diuliai [Remigijus Treigys, Raimundas Urbonas, Audrius Jankauskas, Arvydas Karvelis, Saulius Kanapeckas \u2013 E. P.], penkios \u201eo\u201c raid\u0117s. Ne\u017einau, kas mums \u0161ov\u0117 \u012f galv\u0105; dar\u0117m visokias nes\u0105mones, kurios netilpo \u012f tuometin\u0117s dail\u0117s r\u0117mus. Kvailiojom nat\u016braliai, be jokios pozos. M\u016bs\u0173 parod\u0173 atidarymai u\u017esit\u0119sdavo po tris dienas. Audrius Jankauskas para\u0161\u0117 tok\u012f saviironi\u0161k\u0105 manifest\u0105, kurio vienas i\u0161 punkt\u0173 teig\u0117, kad grup\u0117s \u201eDoooooris\u201c nariai labai jautriai reaguoja \u012f kritik\u0105. Nebuvome oficialiai \u012fsiregistrav\u0119, nedeklaravome, kad kuriame rimt\u0105 men\u0105. Kart\u0105 parodoje ant solidaus skulpt\u016broms skirto postamento pasta\u010diau agurot\u012f, prismaigst\u0119s \u012f j\u012f vinu\u010di\u0173, padariau \u201ee\u017eiuk\u0105\u201c. Per m\u0117nes\u012f mano eksponatas i\u0161ti\u017eo ir supuvo, vinys sur\u016bdijo. Gal, \u017evelgiant globaliai, tai nieko naujo, bet tais laikais netur\u0117jome interneto ar kit\u0173 galimybi\u0173 steb\u0117ti, kas vyksta modernaus meno pasaulyje, tad pasikliov\u0117me intuicija.<\/p>\n

Kas jus siejo? Noras \u0161maik\u0161tauti, mai\u0161tauti, bendras matymas?<\/h6>\n

Grei\u010diausiai \u2013 saviironija. \u201eDoooooris\u201c parodos tebuvo pakvailiojimai. Keista, bet \u0161iais laikais tai tapo savoti\u0161ka legenda, kad dar\u0117me ka\u017ek\u0105 reik\u0161mingo, stebuklingo. Atsimenu, atva\u017eiav\u0119 vilnie\u010diai r\u016b\u0161kanais veidais nusprend\u0117, jog taip negalima, nes tai \u2013 ne menas. Neu\u017emir\u0161kim, buvo 1990-\u0173j\u0173 prad\u017eia, akademizmas mene bujojo<\/em> visa savo j\u0117ga. Menininkai prival\u0117jo eksponuotis parod\u0173 r\u016bm\u0173 sal\u0117se, viskas labai oficialu ir rimta. O mes nesiek\u0117me susireik\u0161minti. Jei parod\u0105 rengdavome dviese, tai grup\u0117s pavadinime ra\u0161ydavome tik dvi \u201eo\u201c, jei visas penketukas \u2013 tada penkias. Va\u017ein\u0117dami po \u017demaitij\u0105 R. Urbonas, A. Karvelis ir A. Jankauskas viename kieme pamat\u0117 cementin\u012f zuik\u012f, kuris jiems taip patiko, kad nupaveikslavo ir i\u0161 jo suk\u016br\u0117 grup\u0117s \u017eenkl\u0105. Pasikalbam dabar tarpusavy, kad mums visiems tas etapas buvo ir pra\u0117jo, nepadar\u0119s didel\u0117s \u012ftakos k\u016brybai.<\/p>\n

Tie meniniai pa\u0161maik\u0161tavimai gal dabar atrodo beprasmiai, vis d\u0117lto ar norm\u0173 lau\u017eymas ne\u012fkvepia jaunam \u017emogui laisv\u0117s, dr\u0105sos eksperimentuoti ne tik \u201e\u017eaidim\u0173 aik\u0161tel\u0117je\u201c \u2013 leisti sau daugiau, nei priimta rimtesn\u0117je erdv\u0117je?<\/h6>\n

Pripa\u017einti Klaip\u0117dos menininkai \u012f mus \u017ei\u016br\u0117jo kaip \u012f nesusipratim\u0105, nors darbai, kuriuos k\u016br\u0117me kiekvienas atskirai, buvo visi\u0161kai kas kita. Kaip tik tada \u0117miau brai\u017eyti savo fotografijas. Tuo metu visi retu\u0161uodavo nuotraukas, tad daugelis koleg\u0173 mane aukl\u0117jo: kaip tu elgiesi, taip negalima. K\u0105 rei\u0161kia \u201enegalima\u201c? Mene n\u0117ra taisykli\u0173. Ta\u010diau yra vidinis cenzorius, kuris, deja, ne visada padeda atsakyti \u012f klausim\u0105, kod\u0117l taip darai. Reikalingas saiko jausmas, saugantis nuo pozavimo, dirbtinumo. Svarbiausia kurti tai, kuo tiki. Tik\u0117jimas ir yra m\u016bs\u0173 tikrumas. Ta\u010diau k\u0105 bekurtum, kaip beeksperimentuotum, b\u016btinas kult\u016brinis sluoksnis, ant kurio auga tavo tik\u0117jimas. Fotografija \u2013 ne vien technin\u0117 meistryst\u0117, jos pamatuose sud\u0117ta ir kinas, ir tapyba, muzika, teatras, poezija, skaitytos knygos, tiesiog gyvenimo patirtis. Ir dar \u0161iame baga\u017ee visuomet bus ka\u017ekas nepaai\u0161kinamo. Galima daug kalb\u0117ti, bet k\u016bryboje vis tiek liks dalyk\u0173, nepavald\u017ei\u0173 kalbai.<\/p>\n

Konceptualiajame mene autoriaus id\u0117ja ir jos komentaras kartais daug \u012fdomesni nei pats k\u016brinys.<\/h6>\n

Jei neb\u016bt\u0173 apra\u0161ymo, kai kuri\u0173 darb\u0173 tiesiog nesuvoktume. Man vis d\u0117lto \u012fdomiau, kai kalba vaizdas, o ne jo k\u016br\u0117jas. Da\u017enai u\u017etenka tik pavadinimo, jis atkoduoja esmes ir palieka vietos \u017ei\u016brovo mintims.<\/p>\n

Jeigu j\u016bs\u0173 nepa\u017eino\u010diau, pagal k\u016brinius many\u010diau, kad esate vieni\u0161ius, saugantis savo asmenin\u0119 erdv\u0119, \u012f kuri\u0105 niekam neleid\u017eiama brautis.<\/h6>\n

Taip, buvimas vienumoje man yra b\u016btinyb\u0117. Gal d\u0117l to kasmet ir va\u017eiuoju tik \u012f vien\u0105 plener\u0105 \u0160ilavoto Davatkyne. Dirbti komandoje sud\u0117tinga. Netgi k\u016brybin\u0117s kriz\u0117s, kurios i\u0161tinka prakti\u0161kai visus, man\u0119s nebaugina. Tuo metu, kai nieko ap\u010diuopiamo nekuriu, vis tiek ka\u017ekas vyksta galvoje. Tokius momentus vadinu \u201eprasmingu nieko neveikimu\u201c. Gal\u0117t\u0173 b\u016bti toks mano hobis, nes kitoki\u0173 neturiu.<\/p>\n

Bet tuo metu, kai \u201eprasmingai nieko neveikiate\u201c, vis tiek ka\u017ek\u0105 darote?<\/h6>\n

D\u0117stau fotografij\u0105 Vilniaus dail\u0117s akademijos Klaip\u0117dos fakultete ir Klaip\u0117dos universitete. Manai, \u010dia darbas? Man tai irgi yra k\u016bryba \u2013 kolektyvin\u0117, kartu su studentais; kyla visoki\u0173 id\u0117j\u0173.<\/p>\n

Kokiais argumentais nuginkluojate \u0161iandienin\u012f jaunim\u0105, kurio arsenale \u2013 skaitmenin\u0117s kameros ir modern\u016bs mobilieji telefonai? J\u016bs pats \u2013 analogin\u0117s fotografijos meistras.<\/h6>\n

At\u0117jo skaitmenin\u0117s fotografijos laikas, ir nieko nepakeisi. Svarbu ne priemon\u0117, bet rezultatas. Man analogin\u0117 fotografija artimesn\u0117 tod\u0117l, kad noriu pats atspausti kadr\u0105. Padar\u0119s skaitmenines nuotraukas, atspaud\u0173 gamyb\u0105 paprastai atiduodi \u012f svetimas rankas. \u017di\u016brovui \u0161i subtilyb\u0117 galb\u016bt n\u0117ra reik\u0161minga, tik ne man. Kai nutr\u016bksta paskutin\u0117 fotografinio proceso grandis, jau\u010diuosi ne visk\u0105 atlik\u0119s iki galo. \u012esivaizduok, jei i\u0161ne\u0161iotum k\u016bdik\u012f, bet pati jo negimdytum. Fotografijoje atspaudo padarymas \u2013 labai svarbus momentas: ka\u017ekur \u012ftrini, labiau ar ma\u017eiau pa\u0161vieti. Atspausk t\u0105 pat\u012f atvaizd\u0105 tris kartus ir bus trys skirtingos nuotraukos.<\/p>\n

I\u0161 vieno skaitmeninio kadro atspausdintos fotografijos bus visos vienodos, kaip klonuotos avel\u0117s Doli… Suprantu, kad prisiimate atsakomyb\u0119 u\u017e savo k\u016brin\u012f nuo prad\u017eios iki pabaigos?<\/h6>\n

B\u016btent. Jau\u010diuosi atsakingas netgi u\u017e savo darb\u0173 ekspozicijas parodose: kaip jie komponuojami, gretinami, kok\u012f pasakojim\u0105 sukuria, kokia bendra parodos architekt\u016bra \u2013 tarpai, pauz\u0117s, nutyl\u0117jimai. Nesibaidau skaitmenos<\/em> \u2013 kartais ji man reikalinga eskizams, fotografiniams dienora\u0161\u010diams. Bet vis tiek lieka grau\u017eatis d\u0117l to, k\u0105 ne pats padariau. Rankomis i\u0161\u010diupin\u0117tas k\u016brinys turi visi\u0161kai kit\u0105 energin\u012f kr\u016bv\u012f. Manau, jautresnis parodos lankytojas t\u0105 jau\u010dia. Kartais tenka daryti skaitmenines reprodukcijas \u2013 perfotografuoti savo darbus ir v\u0117l atspausti: jos man primena konservus \u2013 ir pavir\u0161ius, ir kvapas ne tas.<\/p>\n

Kaip tur\u0117tume suprasti j\u016bs\u0173 paties ka\u017ekada i\u0161sakyt\u0105 mint\u012f: \u201eVisos mano fotografijos sugalvotos\u201c?<\/h6>\n

Pirmiausia jos atsiranda mano galvoje: mintyse sukurti reg\u0117jimai, peiza\u017eai ar bevaik\u0161tant surasti, bet neu\u017efiksuoti miestovaizd\u017eiai. Beje, da\u017eniausiai nesine\u0161ioju fotoaparato. Ilgai m\u0105stau apie u\u017ekabinus\u012f<\/em> moment\u0105, svarstydamas, kada geriausia fotografuoti, kokia tinkamiausia \u0161viesa ar nuotaika. Tapyboje, grafikoje galima sukurti tai, ko n\u0117ra, bet fotografijos vaizdiniai egzistuoja tikrov\u0117je, tad esu priverstas prisiri\u0161ti prie reali\u0173 objekt\u0173. Mano darb\u0173 ciklas \u201eDaiktai tamsoje, arba Fotografija apie niek\u0105\u201c paremtas poj\u016b\u010diais: \u012f\u0117jus \u012f tams\u0173 kambar\u012f i\u0161 prad\u017ei\u0173 nieko nesimato, apima baim\u0117. Ta\u010diau ilgainiui akys pripranta, atpa\u017e\u012fsta daikt\u0173 kont\u016brus. Taip ir \u0161iame cikle: i\u0161 prad\u017ei\u0173 vos \u012f\u017ei\u016brimi objektai ima ry\u0161k\u0117ti: ka\u017ekoks patisonas, stalo fragmentas, \u0161viesos ruo\u017eelis. Kita sena serija \u201eDaiktai\u201c \u2013 taip pat sugalvota fotografija. Pats juos gaminau, \u012fskaitant sof\u0105, ir paveikslavau susine\u0161\u0119s prie vienos sienos. Peiza\u017eai miglose v\u0117lgi gimsta pirmiausia kaip vizija. Niekada nefotografuoju saul\u0117t\u0105 dien\u0105, kai viskas atvira ir matoma. R\u016bkas leid\u017eia priart\u0117ti ar nutolti nuo objekto, sumodeliuoti, \u201enusipie\u0161ti\u201c vaizd\u0105.<\/p>\n

Monochromin\u0117, melancholi\u0161ka j\u016bs\u0173 spalv\u0173 palet\u0117 nekinta met\u0173 metais. Ka\u017ein, ar kada atsiras visas spektras, kitoks spalvynas?<\/h6>\n

Ne. Man patinka tas rusvumas, tapybiniai atspalviai, sluoksniavimas. A\u0161 nekuriu spalvotos fotografijos. Pirmiausia padarau nespalvot\u0105 nuotrauk\u0105, po to j\u0105 tonuoju sepija, padedan\u010dia sukurti reikiam\u0105 nuotaik\u0105. Ji yra valdoma \u2013 stipresn\u0117 arba silpnesn\u0117. Apskritai fotografavimas turi kelis etapus: vaizdo sumanym\u0105, atradim\u0105, paveikslavim\u0105, ry\u0161kinim\u0105, spausdinim\u0105, \u2013 ir daugyb\u0119 niuans\u0173: tonavim\u0105, netgi med\u017eiag\u0173 parinkim\u0105 ir r\u0117minim\u0105. Kartais man gra\u017eus pats fotopopierius, toks senas, patrup\u0117j\u0119s, ir a\u0161 jo neslepiu \u2013 prisegu darb\u0105 prie pasporto tarsi drugel\u012f. Be galo svarbus formatas, nes jis ne tik veikia \u017ei\u016brov\u0105, bet kuria mano santyk\u012f su vaizdu. Miniati\u016bros reikalauja labai artimo, kone intymaus \u017evilgsnio. Dideliuose darbuose, \u012f kuriuos \u017ei\u016brima atsitraukus, ir mano kalb\u0117jimas, ir nuotaika, ir objektai atsiskleid\u017eia visai kitaip. Man reik\u0161minga visuma, ta\u010diau ne kiekvien\u0105 subtilyb\u0119 sugeb\u0117\u010diau paai\u0161kinti \u2013 jos intuityvios. Manau, kad menininkas yra kaip si\u0173stuvas, o \u017ei\u016brovas \u2013 imtuvas: arba pagauna sklindan\u010dias bangas, arba ne. K\u016briniu transliuoju norim\u0105 informacij\u0105, ir jei sukdami savo imtuvo ranken\u0117l\u0119 pagavote mano bang\u0105, \u012fvyko kontaktas, mes susikalbame, bet tikrai nieko blogo, jeigu ne. M\u0117gindamas visiems patikti, b\u016b\u010diau nenat\u016bralus, netikras.<\/p>\n

\u0160iandien vadinti save \u201eprofesionaliu fotografu\u201c gali kiekvienas, turintis ger\u0105 kamer\u0105 ir kelis brangius objektyvus. Kas skiria hob\u012f ar versl\u0105 nuo fotomeno?<\/h6>\n

Tapybos darbai taip pat ne visi vienodi. Pilies gatv\u0117je ar Palangoj prie Kurhauzo prekiaujantys savo paveikslais irgi tapo. Mes visi mokame ra\u0161yti, bet vien d\u0117l to netampame ra\u0161ytojais, o gerais \u2013 juo labiau. \u0160iais laikais fotografuoja kiekvienas, bet retas kuris m\u0105sto, k\u0105 savo nuotraukomis nori pasakyti. Man\u0119s da\u017enai klausia, kok\u012f fotoaparat\u0105 arba optik\u0105 naudoju. Ta\u010diau nesu gird\u0117j\u0119s, kad kas paklaust\u0173 dailininko, kokiais teptukais jis tapo \u2013 vover\u0117s plauko ar kiaul\u0117s \u0161eri\u0173. Menin\u0117 fotografija, kaip ir bet kuri kita prasminga k\u016bryba, gimsta vis\u0173 pirma id\u0117j\u0173 arba m\u0105stymo, bet ne technologij\u0173 ar \u012franki\u0173 plotm\u0117je. Pasteb\u0117jau, kad fotom\u0117g\u0117jai ar amatininkai nekalba apie nuotraukomis perteikiam\u0105 mint\u012f, k\u016brinio poveik\u012f, jiems svarbiausia atvaizdo kokyb\u0117 ir technin\u0117s aparat\u0173 charakteristikos, \u017eod\u017eiu, \u201ekad b\u016bt\u0173 gra\u017eu\u201c. Kas yra gra\u017eu? Vienam patinka A. Tarkovskio \u201eNostalgija\u201c, kitas \u017eavisi turk\u0173 melodramomis: \u201ePa\u017ei\u016br\u0117k, tikromis a\u0161aromis verkia.\u201c Da\u017enas, pa\u017evelg\u0119s \u012f mano nuotraukas, gal nuspr\u0119s: \u201eIr a\u0161 taip galiu\u201c; \u201e\u010cia nieko n\u0117ra, nekokybi\u0161ka, neretu\u0161uota.\u201c<\/p>\n

Toji \u201enekokyb\u0117\u201c tapo j\u016bs\u0173 fotografijos i\u0161skirtinumu, veikiau ne prekiniu, bet meniniu \u017eenklu. Kiek pamenu, jau seniai savo nuotraukas brai\u017eote, ta\u0161kuojate, ry\u0161kindamas trinate pir\u0161tais, lyg prie\u0161taraudamas sterilios fotografijos tradicijai. Kur gl\u016bdi \u0161io sumanymo esm\u0117?<\/h6>\n

Niekad nem\u0105s\u010diau, kaip man persiversti per galv\u0105 \u2013 gal prad\u0117ti rai\u017eyti negatyvus? Toks brai\u017eas susiklost\u0117 nat\u016braliai. Ka\u017ekada ir a\u0161 dariau \u201eteisingas\u201c nuotraukas. Kai supratau, kad mene n\u0117ra taisykli\u0173, eksperimentuodamas \u0117miau ir perbr\u0117\u017eiau savo negatyvus. Pirmieji r\u0117\u017eiai buvo tikrai drasti\u0161ki, agresyv\u016bs. Ilgainiui jie smulk\u0117jo, tapdami subtiliais papildiniais, i\u0161mokau juos suvaldyti. Svarbu jausti saik\u0105 ir kompozicij\u0105. Mano nuotraukos labai tylios, o foniniai \u201etra\u0161kesiai\u201c yra triuk\u0161mas, drums\u010diantis ramyb\u0119, kaip vir\u0161 pievos praskrendanti pabaidyta gerv\u0117 \u2013 \u0161uch, \u0161uch, \u0161uch, \u0161uch…<\/p>\n

Esu gird\u0117jusi, kad i\u0161 vieno negatyvo atspaud\u017eiate vos kelias nuotraukas ir po to j\u012f sugadinate. Kod\u0117l?<\/h6>\n

Fotojuost\u0173 i\u0161 ties\u0173 nesaugau. Jeigu jau padariau i\u0161 vieno kadro kelis atspaudus, antr\u0105 kart\u0105 nebegr\u012f\u0161iu, nes niekada nepakartosiu to, kas i\u0161 jo gim\u0117. Lygiai kaip dailininkas \u2013 vien\u0105 k\u016brin\u012f baig\u0119s, v\u0117l to paties netapo. \u017dinoma, gal\u0117tum, bet antrasis skleis kit\u0105 energij\u0105. Netgi leid\u017eiamoms knygoms ar albumams savo fotografijas reprodukuoju ne i\u0161 negatyvo, o i\u0161 originalo \u2013 j\u012f perfotografuoju. Toks mano principas \u2013 panaudot\u0105 negatyv\u0105 perbraukiu, kad neb\u016bt\u0173 pagundos. Grafikai taip pat naikina atspaust\u0173 rai\u017eini\u0173 kli\u0161es.<\/p>\n

\u012eprasta, kad fotografai labai saugo savo archyvus, pavyzd\u017eiui, Antanas Sutkus.<\/h6>\n

A\u0161 esu kitoks. A. Sutkus arba A. Kun\u010dius privalo saugoti, nes j\u0173 fotografija \u2013 dokumentas, \u012fam\u017einta epochos atmintis. Mano nuotraukose n\u0117ra istorini\u0173 kadr\u0173. Tarkim, ka\u017ekada nufotografavau Vilniaus katedr\u0105: tada ji buvo tokia, ir po \u0161imto met\u0173 gal bus tokia pati \u2013 joki\u0173 laiko \u017eenkl\u0173.<\/p>\n

R. Treigys, A. Lukys, R. Urbonas, G. Trimakas. J\u016bs\u0173 kartos fotografij\u0105 Agn\u0117 Naru\u0161yt\u0117 pavadino \u201enuobodulio estetika\u201c. Nuobodulys kasdieniame gyvenime da\u017enai turi neigiam\u0105 konotacij\u0105: jeigu nuobodu, vadinasi \u2013 blogai. J\u016bs\u0173 mene \u0161i s\u0105voka kei\u010dia prasm\u0119, skamba kaip savoti\u0161kas komplimentas.<\/h6>\n

Nuobodul\u012f suprantu savaip. Tai n\u0117ra tinginiavimas i\u0161sidr\u0117bus ant sofos. K\u016bryboje egzistuoja tokia b\u016bsena \u2013 atotr\u016bkis nuo realyb\u0117s, nededant joki\u0173 pastang\u0173 atspind\u0117ti \u012fvykius, aktualijas ar am\u017einink\u0173 gyvenimo b\u016bd\u0105. R. Urbonas, ko gero, vienintelis i\u0161 m\u016bs\u0173 vaizdavo savo kartos aplink\u0105 ir buit\u012f, ta\u010diau sunkiai sl\u0117pdamas atod\u016bs\u012f: \u201eKaip viskas u\u017ekniso<\/em>.\u201c Nesame lemiamo momento fotografai. Mums reikia nuobod\u017eiai i\u0161laukti savo kadro, kaip katinui \u2013 pel\u0117s. \u0160is namas u\u017e lango \u2013 mano seniai sugalvotas<\/em>, tik ne\u017einau, kada j\u012f prisijaukinsiu, gal\u0117siu su juo susikalb\u0117ti<\/em>. Yra dalyk\u0173, kuri\u0173 kantriai laukiu jau tre\u010dius metus: ne kokio nors galimo \u012fvykio (viskas jau \u012fvyk\u0119<\/em> mano galvoje), grei\u010diau jo realizacijos, ar apskritai \u2013 laukiamyb\u0117s i\u0161sipildymo.<\/p>\n

Kada at\u0117jo l\u016b\u017eio momentas, kai tai, k\u0105 kolegos vertino kaip \u201enekokybi\u0161k\u0105, ir tod\u0117l neleistin\u0105\u201c, tapo \u201egalima ir labai \u012fdomu\u201c, nes treigi\u0161ka?<\/h6>\n

\u012edomu, kad pirmieji mano men\u0105 pri\u0117m\u0117 ne fotografai, o dailininkai. Jie mane geriausiai suprato. Netrukus buvau pasteb\u0117tas ir u\u017esienio parod\u0173 kuratori\u0173: 1991 m. fotografas, meno kritikas Peeteris Linnapas pakviet\u0117 \u012f Estij\u0105 \u2013 Saremos saloje surengiau parod\u0105, kuri\u0105 pamat\u0119s suomi\u0173 fotografas Vidaras Lindqvistas po de\u0161imties met\u0173 atva\u017eiavo man\u0119s ie\u0161koti, kad pakviest\u0173 \u012f rezidencij\u0105 Suomijoje. Eksponavau savo fotografijas Giedr\u0117s Bartelt galerijoje Berlyne. Lenkai sureng\u0117 penkias puikias asmenines parodas, i\u0161leido katalogus. Nuolat jutau, kad kaimynin\u0117se \u0161alyse mano k\u016bryba vertinama ir suprantama. Lietuvos fotomeninink\u0173 s\u0105jungoje ilgai buvau kra\u0161tinis<\/em>. Puikiai susikalbame su menotyrinink\u0117mis Agne Naru\u0161yte, Margarita Matulyte, Raminta Jur\u0117naite, kurios fotografij\u0105 mato ir apie j\u0105 m\u0105sto kitu kampu.<\/p>\n

Ar kurian\u010diam \u017emogui pripa\u017einimas yra svarbus?<\/h6>\n

Labai. Manau, kad pozuoja tie, kurie teigia kuriantys sau ir dedantys savo darbus \u012f stal\u010di\u0173, nes jiems tas pats, k\u0105 kiti galvoja. Menininkas yra \u0161ioks toks narcizas ger\u0105ja prasme, jam reikia d\u0117mesio. Kaip aktoriui b\u016btina i\u0161eiti \u012f scen\u0105, taip dailininkui ar fotografui svarbu eksponuoti savo darbus parod\u0173 sal\u0117se, i\u0161girsti, k\u0105 kalba \u017ei\u016brovai ir kritikai. Tai yra k\u016brybos prasm\u0117s dalis.<\/p>\n

J\u016bs\u0173 darbai, regis, i\u0161duoda jus esant m\u0105sl\u0173, li\u016bdn\u0105 ir vieni\u0161\u0105. Sunku netapatinti autoriaus su jo k\u016briniais. Tikriausiai yra, kas d\u017eiugina?<\/h6>\n

B\u016bna dien\u0173, kai esu visi\u0161kas pesimistas. Toks mano vidus, ypa\u010d kai b\u016bnu vienas. Nuotaik\u0173 skal\u0117 labai \u017emogi\u0161ka: vien\u0105 dien\u0105 smagu, kad saul\u0117ta, kit\u0105 \u2013 d\u017eiaugiuosi miest\u0105 skandinan\u010diu r\u016bku; b\u016bna dien\u0173, kai niekas nemiela. Kartais kurdamas patiriu nepaai\u0161kinam\u0105 pakyl\u0117jim\u0105 \u2013 momentin\u012f d\u017eiaugsm\u0105, netgi malon\u0173 virpul\u012f, kai procesas teikia didesn\u012f pasitenkinim\u0105 nei rezultatas. Nesvarbu, ar pasisek\u0117 k\u0105 nors sukurti. Tik po daugelio m\u0117nesi\u0173 ar met\u0173 suprantu, ar pavyko. Reikia nuotolio, kad gal\u0117\u010diau \u012fvertinti. Kai kuri\u0173 darb\u0173 turiu tik po vien\u0105 egzempliori\u0173. Tuo metu, kai juos padariau, atrod\u0117 visi\u0161kai ne\u012fdom\u016bs. Po met\u0173 i\u0161sitrauk\u0119s savo sen\u0105 nuotrauk\u0105, pamatau j\u0105 kitomis akimis. Tarkim, vien\u0105 k\u016brin\u012f, atspaust\u0105 gal tik por\u0105 kart\u0173, nes man jis atrod\u0119s gan\u0117tinai nevyk\u0119s, 1992 m. Odens\u0117s Fotografijos meno muziejus panaudojo Baltijos \u0161ali\u0173 fotomeno parodos plakatui. V\u0117liau ekspozicijos kurator\u0117 pasakojo, es\u0105 dar n\u0117ra taip buv\u0119, kad lankytojai pavogt\u0173 visus plakatus. Prad\u017eiugino.<\/p>\n

***
\nKartais i\u0161kratyti j\u016bros sm\u0117l\u012f i\u0161 bat\u0173 daug lengviau, nei i\u0161purtyti i\u0161 galvos visas pokalbio nuotrupas, kurios \u2013 kaip Remigijaus fotografij\u0173 vaizdiniai \u2013 vis sugr\u012f\u017eta ir sugr\u012f\u017eta. I\u0161sakytos ir nutyl\u0117tos mintys sukasi galvoje lyg tra\u0161kanti vinilin\u0117 plok\u0161tel\u0117: tie \u012fbr\u0117\u017eimai nei labai svarb\u016bs, nei itin trukdo, ir, \u201etreigi\u0161kai\u201d m\u0105stant, koks gi skirtumas, kada jie atsirado, jei laikas yra ties\u0117 \u2013 be prad\u017eios ir pabaigos. O gal spiral\u0117?..<\/em>[\/vc_column_text][vc_empty_space][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” css_animation=””][vc_column][vc_btn title=”Pirkti \u017eurnal\u0105” style=”classic” shape=”square” color=”white” link=”url:http%3A%2F%2Fwww.nemunas.press%2Fproduktas%2Fnemunas-nr-10-2018%2F|||”][\/vc_column][\/vc_row]<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"

Pokalbyje su \u017einomu fotografu i\u0161ry\u0161k\u0117ja menininko kova su svarbiausiomis techninio atvaizdo epochos \u0161m\u0117klomis \u2013 meno k\u016brinio reprodukuojamumu ir aparato diktat\u016bra. Naikindamas negatyvus ir begalinio kopijavimo galimyb\u0119, fotomenininkas \u0161i\u0105 kov\u0105 lyg ir laimi, bet kod\u0117l jis lieka toks li\u016bdnas?<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":24875,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_FSMCFIC_featured_image_caption":"","_FSMCFIC_featured_image_nocaption":"","_FSMCFIC_featured_image_hide":"","footnotes":""},"categories":[323,148,110,343],"tags":[122],"class_list":["post-24874","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-2018-10","category-perkami_str","category-straipsniai","category-straipsniu-archyvas-2018","tag-fotografija"],"aioseo_notices":[],"wps_subtitle":"Remigij\u0173 Treig\u012f kalbina Egl\u0117 Petreikien\u0117","_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/24874","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/comments?post=24874"}],"version-history":[{"count":3,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/24874\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":25034,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/24874\/revisions\/25034"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media\/24875"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media?parent=24874"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/categories?post=24874"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/tags?post=24874"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}