[vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” css_animation=””][vc_column][vc_column_text el_class=”post_txt”]Lapkri\u010dio 3 diena, penktadienis, 18.30 val. Dar prie\u0161 susirenkant \u012f sal\u0119 \u017ei\u016brovams, Vilniaus ma\u017eojo teatro or\u0105 \u012felektrina specifinis laikrod\u017eio tiks\u0117jimas. Regis, tokio \u012fkyriai mechaninio, \u0161irdies d\u016b\u017eius atliepian\u010dio gyvenime nesi gird\u0117j\u0119s. Jau \u010dia, ant teatro slenks\u010dio, pradeda kirb\u0117ti nuojauta, kad laukia neeilin\u0117 akistata su Viktorija Egerman, kuri\u0105 scenoje \u012fk\u016bnija aktor\u0117 Gintar\u0117 Latv\u0117nait\u0117.<\/p>\n
Pirmojo G. Latv\u0117nait\u0117s monospektaklio \u201eDvasiniai reikalai\u201c re\u017eisierius Kirilas Glu\u0161ajevas teigia, kad impulsu kurti spektakl\u012f savo mylimajai ir vienai talentingiausi\u0173 keturiasde\u0161imtme\u010di\u0173 kartos aktori\u0173 tapo moters, kuri niekada neegzistavo, dienora\u0161\u010dio i\u0161trauka. \u201e\u0160is vienuolikos dali\u0173 dienora\u0161tis priklauso Viktorijai Egerman, kuri pati sau kuria \u201edienora\u0161\u010dio teatr\u0105\u201c, arba \u201escenarij\u0173\u201c. Tas \u201escenarijus\u201c pas mus patenka per Ingmar\u0105 Bergman\u0105. Autorius nesuk\u016br\u0117 persona\u017eo iki galo. Tik paliko jos dienora\u0161t\u012f. Kokia ji buvo Bergmano vaizduot\u0117je, ne\u017einome. Tai Bergmanas padar\u0117 s\u0105moningai. Kokia moteris slypi u\u017e to dienora\u0161\u010dio, ne\u017einome. Viktorija taip pat yra \u201enebaigta\u201c \u2013 iki galo neatskleista. Tuo ji mums visiems labai artima. Argi galima mums atskleisti mus pa\u010dius? Atskleisti nei sav\u0119s, nei kit\u0173 \u017emoni\u0173 iki galo negalime. Tai ir yra nei\u0161pildoma gyvenimo siekiamyb\u0117.\u201c<\/p>\n
Daugiau \u0161iame tekste re\u017eisieriui nebus leista prabilti. Pasi\u017ei\u016br\u0117jus kelet\u0105 premjerini\u0173 \u201eDvasini\u0173 reikal\u0173\u201c spektakli\u0173, norisi kalb\u0117ti tik apie aktor\u0119 G. Latv\u0117nait\u0119. Nes dar tik s\u0117sdami \u012f savo, \u017ei\u016brov\u0173, vietas, mes jau randame j\u0105 \u010dia, teatro sal\u0117je. Regime aktor\u0119, m\u0105sliai besigra\u017einan\u010di\u0105 scenos ekrane, o i\u0161eidami po spektaklio paliekame j\u0105 ten, \u0161ypsniu mus palydin\u010di\u0105 i\u0161 ekrano. \u010cia akimirksniu \u012f dievi\u0161k\u0105 vien\u012f susilieja kinematografo atradimo \u2013 stambaus plano, unikalaus, su realybe prasilenkian\u010dio, j\u0105 i\u0161ple\u010dian\u010dio sceninio laiko ir aktor\u0117s charizmos magija. Apie \u0161\u012f fenomen\u0105 kadaise yra u\u017esimin\u0119s G. Latv\u0117nait\u0117s mokytojas, re\u017eisierius Rimas Tuminas: \u201eTik teatras gali prapl\u0117sti ir atgaivinti gyvenim\u0105. Tik scenos d\u0117\u017eut\u0117je yra tai, kas buvo ir ko nebuvo, kas dar gali b\u016bti. Tik \u010dia susitelkia patirtis ir atmintis.\u201c O pati Gintar\u0117 gal\u0117t\u0173 paantrinti savo mokytojui ir i\u0161pl\u0117toti mint\u012f I. Bergmano citata i\u0161 \u201eDvasini\u0173 reikal\u0173\u201c: \u201eB\u016bti moterimi, b\u016bti aktore rei\u0161kia nuolat keisti savo identitet\u0105. Niekada negali b\u016bti savimi. Visada privalai ir turi b\u016bti ka\u017ekuo kitu. Tai savoti\u0161kai \u017eavu. Kas nenor\u0117t\u0173 bent akimirk\u0105 pab\u0117gti nuo savo kasdienyb\u0117s ir nuo savo tikrojo \u201ea\u0161\u201c?\u201c<\/p>\n
Ritmas, spalvos, juoda, balta, juoda, balta, l\u016bpos, tyla, akys, tyla, \u0161viesa, ry\u0161ki \u0161viesa, maldavimas, juoda, ritmas, akys, ritmas, profilis, \u0161viesa, anf\u00e0s, \u0161viesa, profilis, \u0161viesa, anf\u00e0s, ritmas, skausmas, ritmas, akys, rankos, \u012ftampa, rankos, balta, tyla, ritmas. \u017dod\u017eiai. \u201eA\u0161 nenoriu keltis, \u2013 skanduoja, te\u0161kia mums \u012f akis aroganti\u0161ka, i\u0161didumo ir puikyb\u0117s kupina keturiasde\u0161imt trej\u0173 met\u0173 moteris. \u2013 A\u0161 noriu mirti. Ne, a\u0161 nenoriu mirti. A\u0161 tik daug galvoju apie mirt\u012f\u201c, \u2013 t\u0119sia be gailes\u010dio, metodi\u0161kai, smaigstydama \u017eod\u017eius\u2013 adatas \u017ei\u016brovui \u012f panages. Ir tai tik pirmosios spektaklio scenos, o jau saldu nuo akistatos su ne\u012ftik\u0117tino gyvybingumo, atgrasumo ir gro\u017eio padaru, siau\u010dian\u010diu visus juodos atspalvius sug\u0117rusioje nediduk\u0117je scenoje.[\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=”row” use_row_as_full_screen_section=”no” type=”full_width” text_align=”left” css_animation=””][vc_column][vc_btn title=”Pirkti \u017eurnal\u0105” style=”classic” shape=”square” color=”white” link=”url:http%3A%2F%2Fwww.nemunas.press%2Fproduktas%2Fnemunas-nr-8-2017%2F|||”][\/vc_column][\/vc_row]<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"
Tekstas tarsi nedidelis spektaklis apie Vilniaus ma\u017e\u0105j\u012f teatr\u0105, Ingmar\u0105 Bergman\u0105 jo scenoje, Gintar\u0119 Latv\u0117nait\u0119 ir ne\u012ftik\u0117tin\u0105, niekaip nepaai\u0161kinam\u0105 aktoriaus dvasin\u012f restart\u0105.<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":23473,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_FSMCFIC_featured_image_caption":"","_FSMCFIC_featured_image_nocaption":"","_FSMCFIC_featured_image_hide":"","footnotes":""},"categories":[258,148,299],"tags":[146],"class_list":["post-23452","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-2017-11","category-perkami_str","category-straipsniu-archyvas-2017","tag-teatras"],"aioseo_notices":[],"wps_subtitle":"Ingrida Ragelskien\u0117","_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/23452","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/comments?post=23452"}],"version-history":[{"count":2,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/23452\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":23455,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/23452\/revisions\/23455"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media\/23473"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media?parent=23452"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/categories?post=23452"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/tags?post=23452"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}