{"id":23176,"date":"2017-09-20T13:02:46","date_gmt":"2017-09-20T13:02:46","guid":{"rendered":"http:\/\/www.nemunas.press\/?p=23176"},"modified":"2018-08-08T11:55:01","modified_gmt":"2018-08-08T11:55:01","slug":"pakeliui-i-muzika","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/www.nemunas.press\/perkami_str\/pakeliui-i-muzika\/","title":{"rendered":"Pakeliui \u012f muzik\u0105"},"content":{"rendered":"<p>[vc_row row_type=&#8221;row&#8221; use_row_as_full_screen_section=&#8221;no&#8221; type=&#8221;full_width&#8221; text_align=&#8221;left&#8221; css_animation=&#8221;&#8221;][vc_column][vc_column_text el_class=&#8221;post_txt&#8221;]<strong>Mano tikslas n\u0117ra para\u0161yti estetin\u012f-muzikin\u012f tekst\u0105, kadangi muzika nesileid\u017eia apra\u0161oma. Tad tikiuosi, kad skaitytojas skaitys tarp eilu\u010di\u0173. Su s\u0105lyga, kad k\u0105 \u010dia teigiu, yra tiesa, joks ai\u0161kus muzikos esm\u0117s apibr\u0117\u017eimas n\u0117ra \u012fmanomas. Tod\u0117l negaliu para\u0161yti \u012fprastin\u0117s es\u0117. \u0160is tekstas yra perkurta ankstesn\u0117s straipsni\u0173 serijos apie muzik\u0105 versija.<\/strong><!--more--><\/p>\n<p>Muzika kalba mums, ji kalba man.<\/p>\n<p>A\u0161 privalau klausyti. Kalba, sistemin\u0117, akademin\u0117 kalba, nepriklauso \u0161iam ra\u0161tui. A\u0161 bandau sud\u0117lioti skirtingus gabalus kaip mozaik\u0105, kad gal\u0117\u010diau pasakyti tai, kas antraip likt\u0173 nepapasakota.<\/p>\n<p>MUZIKA IR \u017dODIS<\/p>\n<p>Mes kalbame apie muzik\u0105 kaip apie visatos kvintesencij\u0105, kurioje ji veikia tarsi demiurgas. Muzika yra ne tik \u201eorganizuota netvarka\u201c, kaip kart\u0105 j\u0105 apib\u016bdino Edgaras Var\u00e8se. Muzika turi u\u017eduot\u012f \u012fvesti chaose pozityvi\u0105 tvark\u0105. A\u0161 kalbu apie muzikos pirmin\u0119 reik\u0161m\u0119, kilusi\u0105 i\u0161 graik\u0173 <em>mousik<\/em>. \u0160is graiki\u0161kas \u017eodis siejasi su m\u016bzomis: grupe deivi\u0173, kurios antikin\u0117je mitologijoje laikytos poezijos, muzikos, vaizduojamojo meno, \u0161okio, fizinio lavinimo, dvasinio tobul\u0117jimo \u012fkv\u0117p\u0117jomis ir glob\u0117jomis. Graiki\u0161ko termino <em>mousik\u00e9<\/em> (arba <em>mousik\u00e9 techn\u00e9<\/em> \u2013 \u201emuzikos menas\u201c) pirmin\u0117 reik\u0161m\u0117 buvo kita, daug platesn\u0117 \u2013 tai, k\u0105 mes \u0161iandien vadiname muzika, sudaro tikrai svarbi, bet ribota to dalis.<\/p>\n<p>O d\u0117l kalbos, daug \u017eod\u017ei\u0173, m\u016bs\u0173 vartojam\u0173 bendraujant, turi pasl\u0117pt\u0105 pirmin\u0119 reik\u0161m\u0119, kurios mes jau nebe\u017einome. Archajinis \u017emogus visai kitaip jaut\u0117 savo \u017eod\u017eius, kadangi suvok\u0117 juos kaip diev\u0173 dovan\u0105. \u0160iandien turime visi\u0161kai kitok\u012f santyk\u012f su jais. Ta\u010diau kai modernus \u017emogus ra\u0161o eiles arba kuria muzik\u0105, \u017eod\u017eiai gali staiga stebuklingai susigr\u0105\u017einti t\u0105 reik\u0161m\u0119 ir ritm\u0105, kur\u012f kadaise tur\u0117jo.<\/p>\n<p>Eil\u0117ra\u0161\u010dio \u017eod\u017eiai paai\u0161kina. Aforizmas perteikia tikr\u0105j\u0105 poezijos esm\u0119. \u017dod\u017eius, tonus, posakius, kuri\u0173 mes nesugebame pasiekti ir naudoti kasdienio gyvenimo konkre\u010diose situacijose, galime paai\u0161kinti ra\u0161tu, pie\u0161iniu, naudodami tonus. \u0160itaip menas yra pozityvi b\u016btinyb\u0117 ne tik, kaip, pavyzd\u017eiui, teigia psichoanaliz\u0117, pirmin\u0117s traumos sublimacija.<\/p>\n<p>Vienas i\u0161 daugelio. \u0160is tekstas n\u0117ra apie muzik\u0105, bent jau ne visai. \u0160is tekstas yra apie gars\u0105 prie\u0161 jam tampant muzika. Pirmojoje dalyje tyriau \u017eod\u017eio ir muzikos ry\u0161\u012f. Kitose projekto dalyse ra\u0161ysiu apie dain\u0105 arba garsus, gyvenan\u010dius daiktuose, \u017emon\u0117se, gyv\u016bnuose ir augaluose.<\/p>\n<p>\u017dODIS<\/p>\n<p><em>\u201eViskas, kas para\u0161yta, yra poezija, nepripa\u017e\u012fstu prozos egzistavimo, viskas, kas para\u0161yta, yra polifoni\u0161ka.\u201c<\/em> (Michailas Bachtinas)<\/p>\n<p>\u012esivaizduoju malon\u0117s b\u016bsen\u0105, staig\u0173 pagrobim\u0105, ka\u017ek\u0105 tokio tyro, kad ne\u012fmanoma i\u0161tverti. M\u016bs\u0173 realyb\u0117 yra ka\u017ekas, kur mes esame tartum panardinti. Panardinimas daro mus aklus ir kur\u010dius, mes esame tik \u017ei\u016brovai ka\u017eko tikro. Paveikslas, garsas, j\u0173 bandyme tapti pliuraliais. Per savo gyvenim\u0105 mes esame \u017ei\u016brovai ir mirtis atpl\u0117\u0161ia mus nuo jo paveikslo, kuris nei\u0161vengiamai lieka nebylus. Tod\u0117l tai, ko mes tikrai trok\u0161tame, yra tai, ko mums tr\u016bksta. Ir \u017emogaus neviltis pagr\u012fsta k\u016bnu, kuris, prie\u0161 tapdamas daiktu, yra sapnas. Ar mes kartais jau\u010diame b\u016btinyb\u0119 i\u0161sakyti \u017eod\u017eius, kurie niekada anks\u010diau nebuvo pasakyti? Ar n\u0117ra tro\u0161kimo i\u0161reik\u0161ti tai, kas nepasakyta \u2013 m\u016bs\u0173 kalbin\u0117s impotencijos \u012frodymo?<\/p>\n<p>Poezijoje n\u0117ra toki\u0173 \u017eod\u017ei\u0173, kuri\u0173 neb\u016bt\u0173 galima paai\u0161kinti, net jei eil\u0117ra\u0161tis kalba apie tai, kas hermeti\u0161ka. Geb\u0117jimas i\u0161sakyti yra poezijos tikroji prasm\u0117. \u017dod\u017eius, tonus, posakius, kuriais mes nemokame naudotis gyvenime, galime paai\u0161kinti ra\u0161tu, paveikslu, tonu. Menas yra tiesa, ne praradimo sublimacija. Sublimacija, pavyzd\u017eiui, to, kad mes negalime gyventi pilnaverti\u0161kai, yra tik psichinis sutrikimas. Dvasin\u0117 liga. Pastangos nor\u0117ti remiantis intelektu paai\u0161kinti tai, k\u0105 galima interpretuoti poeti\u0161kai, yra neuroz\u0117. Neuroti\u0161kas gali b\u016bti menininkas, bet ne jo k\u016brinys.<\/p>\n<p>N\u0117ra jokios techni\u0161kos meno k\u016brinio reprodukcijos. Kopijos yra hibridai. K\u016brinys, sukurtas linksminti, yra ribota \u201eentretien\u201c forma. Menas yra <em>Suprema ratio<\/em>, bet tuo pa\u010diu jis yra ir i\u0161davyst\u0117. Menas i\u0161duoda gyvenim\u0105.<\/p>\n<p>Tai, k\u0105 vadiname gyvenimu ir k\u0105 vadiname menu, n\u0117ra sinonimai \u2013 jie prie\u0161yb\u0117s. Taip pat \u017eodis <em>gyvenimas<\/em> yra tik \u017eodis, kuriuo mes bandome nupasakoti \u012fvykius, kilmes, ritmus \u2013 visk\u0105, k\u0105 tiesiogiai ar netiesiogiai patiriame. Spektaklis, kuriame mes esame tik \u017ei\u016brovai. Gyvenimas n\u0117ra mirties prie\u0161yb\u0117 taip pat, kaip mirtis n\u0117ra prie\u0161yb\u0117 gyvenimui. Mes tur\u0117tume sukurti naujus \u017eod\u017eius gyvenimui ir mir\u010diai. A\u0161 turiu galvoje \u017eod\u017eius, ne s\u0105vokas. Gyvenimas YRA, mirtis YRA, visa kita \u2013 spekuliacijos. Bet ar paj\u0117gia menas kurti naujus \u017eod\u017eius, negal\u0117damas paai\u0161kinti to, kas yra, o tik tai, kaip yra? Ar gali \u017eodis mene virsti tuo \u201ekaip\u201c?<\/p>\n<p>MUZIKA<\/p>\n<p>Nietzsche\u2019\u0117 knygose \u201e\u017dmogi\u0161ka, pernelyg \u017emogi\u0161ka\u201c (\u201eMenschliches, Allzumenschliches\u201c) ir \u201eLinksmasis mokslas\u201c (\u201eDie fr\u00f6hliche Wissenschaft\u201c) atitolsta nuo tik\u0117jimo \u201etikruoju menu\u201c \u2013 tai yra menu, kuris susietas su mitu, taigi yra ne tik grynas estetinis fenomenas. Vietoj to, jis ima ironizuoti ir problematizuoti meno s\u0105vok\u0105, apgailestaudamas d\u0117l savo \u017eod\u017ei\u0173 \u201eZur Geschichte der Theognideischen Spruchsammlung\u201c. Ta\u010diau Nietzsche\u2019\u0117 nepasiduoda pagundai bandyti suformuoti nauj\u0105 muzikos filosofij\u0105. Keliuose fragmentuose i\u0161 1877 m. jis apsiriboja u\u017esimindamas, kad gamta prie\u0161 moksl\u0105 ir racional\u0173 m\u0105stym\u0105 i\u0161lieka nebyli. Daliai \u017emogaus gamta, kur menas jau nebepaj\u0117gia veikti egzistencijos kvintesencijos, lieka nebyli ir bespalv\u0117. \u017dmoni\u0173 akys ir ausys regeneravosi \u012f rudimentinius organus; jusli\u0173 poj\u016b\u010diai nebegali var\u017eytis su abstrak\u010diais, moksliniais modeliais.<\/p>\n<p>Muzika \u2013 pasak Nietzsche\u2019\u0117s, paskutinioji i\u0161 meno form\u0173, kuri klesti tam tikrame kult\u016bros rate \u2013 liudija apie jau pra\u0117jus\u012f pasaul\u012f. Pitagorininkams, atvirk\u0161\u010diai \u2013 muzika buvo j\u0117ga, kuri i\u0161 chaoso suk\u016br\u0117 tvark\u0105. Ta\u010diau XVIII a. antrojoje pus\u0117je industrializacija ir mokslas taip i\u0161sivyst\u0117, kad muzikos kaip pasaulio harmonijos suvokimas prival\u0117jo atsitraukti ir buvo pakeistas muzikos teorija, pabr\u0117\u017eusia individualaus subjekto reik\u0161m\u0119. Toks, pavyzd\u017eiui, buvo jauno XVIII a. vokie\u010di\u0173 genijaus Wilhelmo Wackenroderio atvejis. Pagal jo romantin\u012f suvokim\u0105, muzika buvo <em>par excellence<\/em> meno forma, kuria \u017emogus gal\u0117jo i\u0161reik\u0161ti savo giliausi\u0105 esm\u0119. Tokiu b\u016bdu muzika prarado savo ry\u0161\u012f su objektyviais, \u201ebeasmeniais\u201c gamta ir kosmosu. Susvetim\u0117jimas, kur\u012f implikuoja \u0161i nauja meno s\u0105vok\u0105, yra glaud\u017eiai dialekti\u0161kai susij\u0119s su gamtos kaip ma\u0161inos vaizdiniu. Demoni\u0161ka aistra, reprezentuojama vis\u0173, nuo Mary Shelley \u201eFranken\u0161teino\u201c, romantizmo \u201eAudros ir ver\u017eimosi\u201c [<em>Sturm und Drang<\/em> \u2013 literat\u016brinis preromantinis s\u0105j\u016bdis Vokietijoje \u2013 H. S.] meninink\u0173, iki Thomo Manno \u201eDaktaro Fausto\u201c, siek\u0117 dirbtinai reprodukuoti gamt\u0105. Kaip to pasekm\u0117, net muzika tapo dviprasm\u0117: i\u0161 vienos pus\u0117s, ji priima savo nenat\u016bralum\u0105, i\u0161 kitos pus\u0117s, utopin\u0117 viltis apie ateities susijungim\u0105 su Gamta did\u0117ja.<\/p>\n<p>Sch\u00f6nbergas, matyt, nesuprato, kad atsisakydamas pitagori\u0161kosios tonin\u0117s sistemos pagrindo, nat\u016brali\u0173 harmonini\u0173 priegarsi\u0173, neabejotinai sunaikino visus likusius nat\u016bralius muzikos elementus. Veikiau jis \u012fsivaizdavo dodekafonij\u0105 kaip ka\u017ek\u0105 pana\u0161aus \u012f auk\u0161t\u0105j\u0105 matematik\u0105, per kuri\u0105 kompozitoriai gal\u0117t\u0173 atrasti naujus harmoninius ry\u0161ius, vis rafinuotesnius ir nedarnesnius, kuriuos jis pats suvok\u0117 kaip pagr\u012fstus. Bet net jei jo bandymas nebuvo nat\u016bralistinis, tai taip pat nebuvo koks religinis impulsas, vert\u0119s j\u012f tvirtinti, kad \u201eyra ka\u017ekas vir\u0161esnio u\u017e gamt\u0105\u201c. Veikiau tai buvo jo tu\u0161tyb\u0117s jausmas \u2013 rasti gamtai nauj\u0105 galiojan\u010di\u0105 muzikin\u0119 formul\u0119 kaip pitagori\u0161kosios sistemos, kuri 2500 met\u0173 vykd\u0117 \u0161i\u0105 funkcij\u0105, pakait\u0105.<\/p>\n<p>KOSMIN\u0116 SAVASTIS<\/p>\n<p>Muzikoje neegzistuoja joks tikras laiko intervalas. Muzikos tempas yra ka\u017ekas ekscentri\u0161ko, palyginti su istoriniu laiku, muzika ir istorija niekada n\u0117ra vienalaik\u0117s, taip pat, kaip \u017emogus yra ekscentri\u0161kas, palyginti su istorijos chronologija. Muzikoje formos \u012fgauna prad\u017eios metaistorin\u0119 laiko s\u0105vok\u0105 (\u017eemi\u0161kum\u0105) taip, kad ji tampa improvizuota ir absoliu\u010dia, kaip kad pasaulio raida yra improvizuota ir absoliuti. Prad\u017eia n\u0117ra ka\u017ekas, k\u0105 mes laikome esant praeityje, tod\u0117l, kad ji visada ir kiekvien\u0105 akimirk\u0105 yra b\u016btent toji akimirka dabartiniame momente. Muzika yra garsas, kur\u012f kuriame tam, kad jis am\u017einai gal\u0117t\u0173 gr\u012f\u017eti atgal pas mus pa\u010dius, tod\u0117l, kad muzika veda prie Savasties kaip i\u0161klausymo formos. Muzika apima suk\u016brim\u0105 ir apokalips\u0119, laiko prad\u017ei\u0105 ir pabaig\u0105.<\/p>\n<p>Beethovenas \u201eFidelio\u201c pabaigoje pakartoja paskutin\u012f Jono trimit\u0105: gars\u0105, sulaikant\u012f \u017eudiki\u0161k\u0105 don Pizarro rank\u0105, sustabdant\u012f laik\u0105, u\u017etikrinant\u012f, kad i\u0161vaduoti belaisviai pasiekt\u0173 \u0161\u012f \u201enamenlose Freude\u201c (\u201eneapsakom\u0105 d\u017eiaugsm\u0105\u201c). Neapsakom\u0105 d\u017eiaugsm\u0105 susitinkant su Savastimi. Muzika, kuri klausosi m\u016bs\u0173, tampa m\u016bs\u0173 Savastimi. Bet ar \u0161i Savastis yra \u017emoguje? Ar tai \u017emogaus siela? Arba gal sielos ir k\u016bno s\u0105ry\u0161is? Arba patyrimo ir pasaulio s\u0105saja? Muzika? Ji pasakoja apie m\u016bs\u0173 vid\u0173 ar apie tai, kas Atvira?[\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=&#8221;row&#8221; use_row_as_full_screen_section=&#8221;no&#8221; type=&#8221;full_width&#8221; text_align=&#8221;left&#8221; css_animation=&#8221;&#8221;][vc_column][vc_btn title=&#8221;Pirkti \u017eurnal\u0105&#8221; style=&#8221;classic&#8221; shape=&#8221;square&#8221; color=&#8221;white&#8221; link=&#8221;url:http%3A%2F%2Fwww.nemunas.press%2Fproduktas%2Fnemunas-nr-8-2017%2F|||&#8221;][\/vc_column][\/vc_row]<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"<p>Mano tikslas n\u0117ra para\u0161yti estetin\u012f-muzikin\u012f tekst\u0105, kadangi muzika nesileid\u017eia apra\u0161oma. Tad tikiuosi, kad skaitytojas skaitys tarp eilu\u010di\u0173. Su s\u0105lyga, kad k\u0105 \u010dia teigiu, yra tiesa, joks ai\u0161kus muzikos esm\u0117s apibr\u0117\u017eimas n\u0117ra \u012fmanomas. Tod\u0117l negaliu para\u0161yti \u012fprastin\u0117s es\u0117. \u0160is tekstas yra perkurta ankstesn\u0117s straipsni\u0173 serijos apie muzik\u0105 versija.<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":23179,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_FSMCFIC_featured_image_caption":"","_FSMCFIC_featured_image_nocaption":"","_FSMCFIC_featured_image_hide":"","footnotes":""},"categories":[240,148,299],"tags":[315],"class_list":["post-23176","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-2017-09","category-perkami_str","category-straipsniu-archyvas-2017","tag-grozine-literatura"],"aioseo_notices":[],"wps_subtitle":"Guido Zeccola","_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/23176","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/comments?post=23176"}],"version-history":[{"count":1,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/23176\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":23178,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/23176\/revisions\/23178"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media\/23179"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media?parent=23176"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/categories?post=23176"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/tags?post=23176"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}