{"id":22984,"date":"2017-08-22T10:24:16","date_gmt":"2017-08-22T10:24:16","guid":{"rendered":"http:\/\/www.nemunas.press\/?p=22984"},"modified":"2018-04-23T14:05:07","modified_gmt":"2018-04-23T14:05:07","slug":"pabaigu-eros-galas","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/www.nemunas.press\/perkami_str\/pabaigu-eros-galas\/","title":{"rendered":"Pabaig\u0173 eros galas"},"content":{"rendered":"<p>[vc_row row_type=&#8221;row&#8221; use_row_as_full_screen_section=&#8221;no&#8221; type=&#8221;full_width&#8221; text_align=&#8221;left&#8221; css_animation=&#8221;&#8221;][vc_column][vc_column_text el_class=&#8221;post_txt&#8221;]Paprastai postmodernizmas traktuojamas kaip jud\u0117jimas, atne\u0161\u0119s kelet\u0105 pabaig\u0173: metanaratyv\u0173 kaip kolektyvini\u0173 idealizm\u0173 pabaig\u0105; istorijos kaip totalitarini\u0173 re\u017eim\u0173 griuvimo pabaig\u0105; tikrov\u0117s kaip simuliacijos pabaig\u0105; rimtumo kaip nostalgijos pabaig\u0105; \u012fkv\u0117pimo kaip literat\u016bros sakralumo pabaig\u0105; magijos kaip autoriaus magini\u0173 triuk\u0173 pabaig\u0105; k\u016brybos kaip originalumo ir romano kaip grynojo \u017eanro pabaig\u0105. Visgi 1990 m. imta kalb\u0117ti apie dar vien\u0105 pabaig\u0105 \u2013 postmodernizmo.<!--more--><\/p>\n<p><strong>Metanaratyv\u0173 pabaiga<\/strong><\/p>\n<p>Industrin\u0117 pramon\u0117 diena i\u0161 dienos didina u\u017eter\u0161tumo lyg\u012f, ekonomika bej\u0117g\u0117 u\u017epildyti \u017emonijos tu\u0161\u010dius pilvus, stulbinantis automobili\u0173 produkcijos i\u0161augimas didina avaringum\u0105, atominiai ginklai kelia branduolinio karo gr\u0117sm\u0119 \u2013 d\u0117l \u0161i\u0173 prie\u017eas\u010di\u0173 pozityvistin\u0117 modernizmo epistemologija, grind\u017eiama id\u0117ja, kad \u017einojimas ir mokslas pakeis pasaul\u012f \u012f ger\u0105, neatrodo labai \u012ftikinama. Postmodernistai pirmieji i\u0161rei\u0161k\u0117 abejones d\u0117l \u0161ios epistemologijos, laikydami tai tik dar vienu metanaratyvu (pranc. m\u00e9tar\u00e9cit) ir tvirtindami, jog \u0161ia tema, kaip ir kitomis, pikt-naud\u017eiaujama. Tad postmodernizmas n\u0117ra modernizmo tendencija, o grei\u010diau opozicija. Jeano-Fran\u00e7ois Lyotard\u2019o s\u0105voka m\u00e9tar\u00e9cit buvo pla\u010diai pripa\u017einta kaip metanaratyvas, apimantis did\u017ei\u0173j\u0173 naratyv\u0173 id\u0117jas \u2013 \u0161vietim\u0105, idealizm\u0105, komunizm\u0105 ir kt. \u2013 kurias postmodernizmas atmeta, i\u0161reik\u0161damas nepasitik\u0117jim\u0105 jomis. Supaprastinus maksimaliai, postmodernizm\u0105 apibr\u0117\u017e\u010diau kaip netik\u0117jim\u0105 did\u017eiaisiais naratyvais. Trumpiau tariant, postmodernizmas \u017eymi metanaratyv\u0173 pabaig\u0105.<\/p>\n<p><strong>Istorijos pabaiga<\/strong><\/p>\n<p>1989 m., griuvus Berlyno sienai ir pasibaigus komunizmo re\u017eimui, Francis Fukuyama publikavo \u017eym\u0173j\u012f straipsn\u012f \u201eIstorijos pabaiga\u201c, kur\u012f v\u0117liau i\u0161pl\u0117t\u0117 ir papild\u0117. \u0160iai filosofinei frazei, pa\u017eenklinusiai istorijos pabaig\u0105, dirv\u0105 pareng\u0117 keli religiniai ir filosofiniai metanaratyvai. Vieningai pripa\u017e\u012fstama, kad Hegelis, Marxas ir Koj\u00e8vas buvo Fukuyamos pirmtakai, i\u0161sak\u0119, kad \u201eistorijos pabaiga\u201c rei\u0161kia tai, jog po Napoleono kar\u0173 stojus visuotinei laisvei daugiau nebus kar\u0173 ir revoliucij\u0173 (Hegelis); klasin\u0117s lygyb\u0117s at\u0117jimas atne\u0161 klasi\u0173 kovos, did\u017eiausio istorijos konflikto, pabaig\u0105 (Marxas); postrevoliucinis kaip idealus (visuotinis ir vientisas) b\u016bvis u\u017ebaigs klasinius ir nacionalinius konfliktus (Koj\u00e8vas). Taigi konflikt\u0173 pabaiga yra taikaus gyvenimo prad\u017eia ir galas \u017emonijos istorijai, tapusiai Fukuyamos tyrimo objektu. Pasak jo, istorijos pabaiga rei\u0161kia liberalios demokratijos, kaip vienintel\u0117s vis\u0173 valstybi\u0173 valdymo formos, \u012fsigal\u0117jim\u0105.<\/p>\n<p>\u017dinoma, daugyb\u0117 filosof\u0173 abejojo Fukuyamos teze ir j\u0105 kritikavo kaip bandan\u010di\u0105 \u012ftikinti \u017emones, jog vienintel\u0117 tikra politin\u0117 sistema yra \u201eamerikieti\u0161ko stiliaus\u201c demokratija, nors pati tez\u0117 iliustruojama Europos S\u0105jungos demokratinio pliuralizmo pavyzd\u017eiais.<\/p>\n<p><strong>Tikrov\u0117s pabaiga<\/strong><\/p>\n<p>Nepaisant religin\u0117s \u017eod\u017eio <em>simulacrum<\/em> kilm\u0117s, jis neatsiejamas nuo postmoderniosios tikrov\u0117s. Simuliacijos filosofijos autorius Jeanas Baudrillard\u2019as teigia, kad \u0161iandien\u0105 tikrov\u0117 neb\u0117ra tikrov\u0117, nes j\u0105 u\u017ego\u017eia virtualumas. Simuliacijos s\u0105voka kildinama i\u0161 virtualaus pasaulio, kur\u012f si\u016blo simuliuotas Disneilendo pasaulio ekranas, perpildytas medij\u0173, kurios visk\u0105 paver\u010dia hipertikrove. Tod\u0117l buvo tik\u0117tina, jog po 2011 m. rugs\u0117jo 11 d. katastrofos, kai griuvo Niujorko Pasaulio prekybos centro bok\u0161tai dvyniai, filosofas pareik\u0161, jog \u201ejie tai padar\u0117, bet mes to nor\u0117jome\u201c, tur\u0117damas omenyje, kad iki tol visi \u012fvykiai tebuvo simuliacijos, ir jau seniai tro\u0161kome, kad i\u0161 ties\u0173 atsitikt\u0173 ka\u017ekas didelio ir tikro.<\/p>\n<p>Pasak Baudrillard\u2019o, hipertikrov\u0117 kaip postmodernus b\u016bvis pakeit\u0117 tikrov\u0119. Internetas ir \u017einiasklaida suk\u016br\u0117 medij\u0173 tikrov\u0119, atne\u0161usi\u0105 banalios tikrov\u0117s pabaig\u0105. D\u0117l to tikrov\u0117s virsm\u0105 hipertikrove lyd\u0117jo tai, kad gro\u017ein\u0117 literat\u016bra nuo fikcijos pasuko link <em>surfikcijos<\/em> (Spanos) ir <em>metafikcijos<\/em> (Hutcheon).<\/p>\n<p><strong>Rimtumo pabaiga<\/strong><\/p>\n<p>Net pokalbyje rimtomis temomis, postmodernizmas perdirba jas \u012f sud\u0117tingas strukt\u016bras ir perleid\u017eia per ironijos diskurs\u0105. Ironija n\u0117ra artikuliuota kaip tiesiog pa\u0161aipa, tai grei\u010diau apgalvotai pasirinkta apsaugin\u0117 priemon\u0117, sauganti ra\u0161ytoj\u0105 nuo nostalgijos. Siekdamas \u012fveikti nostalgij\u0105, postmodernizmas visk\u0105 paver\u010dia ironi\u0161ku \u017eaidimu, d\u0117l to jis dar vadinamas<em> ironijos laikme\u010diu.<\/em><\/p>\n<p>Anot Lindos Hutcheon, postmodernusis naratyvas kaip istoriografin\u0117 metafikcija yra <em>laisvalaikio leidimas su praeitimi<\/em> [<em>pastime with past time<\/em>]. Galima b\u016bt\u0173 manyti, kad \u0161io laisvalaikio turinys ribotas, ta\u010diau \u017eaidimas t\u0119siasi per form\u0105 (monta\u017eas, kolia\u017eas, brikolia\u017eas ir kt.). Taigi ironija yra postmodernus rimt\u0173j\u0173 pasakojim\u0173 filtras.<\/p>\n<p><strong>\u012ekv\u0117pimo pabaiga<\/strong><\/p>\n<p>Senov\u0117je \u012fkv\u0117pimas buvo laikomas sakraliu \u012fvykiu, nuo kurio prasideda k\u016bryba arba ra\u0161ymas. Manyta, jog \u012fkv\u0117pimo metu poetas b\u016bna dievi\u0161koje apsvaigimo b\u016bkl\u0117je ir priklauso Dievui (gr.<em> enthousiasmos<\/em>; priklausantis Dievui). \u0160ia id\u0117ja iki romantizmo buvo tikima, tik modernizme ja imta abejoti, o postmodernizme \u0161ioji paneigta. Literat\u016broje per\u0117jimas i\u0161 nulinio lygmens \u012f auk\u0161tesn\u0119 pakop\u0105 yra per\u0117jimas nuo inspiracijos prie kombinacijos. D\u0117l to visa postmoderni literat\u016bra yra<em> ars combinatoria<\/em> brikolia\u017eo stiliumi.<\/p>\n<p>Postmodernioje literat\u016broje \u012fkv\u0117pimas paneigiamas, kadangi postmodernusis autorius i\u0161 \u012fvairi\u0173 knyg\u0173 ir dokument\u0173 skolinasi temas tam, kad i\u0161 j\u0173 i\u0161aust\u0173 nauj\u0105 tekst\u0105 \u2013 begal\u0117s nuorod\u0173 ir citat\u0173 tinkl\u0105. Autoriaus i\u0161simokslinimas atmeta m\u016bz\u0173 \u012fkv\u0117pim\u0105. Postmoderni k\u016bryba remiasi intelektu, o ne jausmais.[\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=&#8221;row&#8221; use_row_as_full_screen_section=&#8221;no&#8221; type=&#8221;full_width&#8221; text_align=&#8221;left&#8221; css_animation=&#8221;&#8221;][vc_column][vc_btn title=&#8221;Pirkti \u017eurnal\u0105&#8221; style=&#8221;classic&#8221; shape=&#8221;square&#8221; color=&#8221;white&#8221; link=&#8221;url:http%3A%2F%2Fwww.nemunas.press%2Fproduktas%2Fnemunas-nr-8-2017%2F|||&#8221;][\/vc_column][\/vc_row]<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"<p>[vc_row row_type=&#8221;row&#8221; use_row_as_full_screen_section=&#8221;no&#8221; type=&#8221;full_width&#8221; text_align=&#8221;left&#8221; css_animation=&#8221;&#8221;][vc_column][vc_column_text el_class=&#8221;post_txt&#8221;]Paprastai postmodernizmas traktuojamas kaip jud\u0117jimas, atne\u0161\u0119s kelet\u0105 pabaig\u0173: metanaratyv\u0173 kaip kolektyvini\u0173 idealizm\u0173 pabaig\u0105; istorijos kaip totalitarini\u0173 re\u017eim\u0173 griuvimo pabaig\u0105; tikrov\u0117s kaip simuliacijos pabaig\u0105; rimtumo kaip nostalgijos pabaig\u0105; \u012fkv\u0117pimo kaip literat\u016bros sakralumo pabaig\u0105; magijos kaip autoriaus magini\u0173 triuk\u0173 pabaig\u0105; k\u016brybos kaip originalumo ir romano kaip&#8230;<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":22990,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_FSMCFIC_featured_image_caption":"","_FSMCFIC_featured_image_nocaption":"","_FSMCFIC_featured_image_hide":"","footnotes":""},"categories":[237,148,299],"tags":[120],"class_list":["post-22984","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-2017-08","category-perkami_str","category-straipsniu-archyvas-2017","tag-literatura"],"aioseo_notices":[],"wps_subtitle":"Ag Apolloni","_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/22984","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/comments?post=22984"}],"version-history":[{"count":4,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/22984\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":23031,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/22984\/revisions\/23031"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media\/22990"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media?parent=22984"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/categories?post=22984"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/tags?post=22984"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}