{"id":21962,"date":"2017-06-20T13:48:39","date_gmt":"2017-06-20T13:48:39","guid":{"rendered":"http:\/\/www.nemunas.press\/?p=21962"},"modified":"2018-04-23T13:53:33","modified_gmt":"2018-04-23T13:53:33","slug":"trys_seserys","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/www.nemunas.press\/straipsniu-archyvas-2017\/2017-06\/trys_seserys\/","title":{"rendered":"Trys seserys \u2013 1995, 2005, 2017"},"content":{"rendered":"<p>[vc_row row_type=&#8221;row&#8221; use_row_as_full_screen_section=&#8221;no&#8221; type=&#8221;full_width&#8221; text_align=&#8221;left&#8221; css_animation=&#8221;&#8221;][vc_column][vc_column_text el_class=&#8221;post_txt&#8221;]<\/p>\n<p>\u0160is tekstas dedikuojamas Antonui Pavlovi\u010diui \u010cechovui \u2013 teatro \u0160ventajam, nemirtingo, universalaus \u017emogi\u0161kojo mikrokosmoso k\u016br\u0117jui. Tai labai intymus tekstas \u2013 esu \u012fkv\u0117pta \u010cechovo, savoti\u0161kai gal net aps\u0117sta jo k\u016brybos ir ypa\u010d biografijos. Atskleisiu dar daugiau \u2013 \u012f savo teatro istorijos, teatro kritikos studijas LMTA jau\u010diuosi past\u016bm\u0117ta \u010cechovo tvirtos rankos, net stojamajame ra\u0161inyje nepavyko i\u0161vengti naivios 1995 met\u0173 re\u017eisieriaus Eimunto Nekro\u0161iaus spektaklio \u201eTrys seserys\u201c analiz\u0117s.<!--more--><\/p>\n<p>O k\u0105 pasidovanojau sau teatro kritik\u0117s diplomo gavimo proga? Taip, kelion\u0119 prie Juodosios j\u016bros. Pamald\u017eiai suplanuotas mar\u0161rutas driek\u0117si \u010cechovo biografijos p\u0117dsakais \u2013 stropiai i\u0161nar\u0161yta atkarpa tarp Gurzufo ir Jaltos. Ir nepamir\u0161tamas jausmas \u2013 ra\u0161ytojo name-muziejuje Jaltoje prareg\u0117jau \u017ei\u016br\u0117dama \u012f did\u017eiul\u012f, juodos odos, suplei\u0161\u0117jus\u012f \u010cechovo lietpalt\u012f, \u012f kur\u012f susisup\u0119s jis apkeliavo Sachalin\u0105. Gyv\u0105, pl\u0117\u0161r\u0173 ir net kiek pavojing\u0105 padar\u0105 primenantis drabu\u017eis mane visam laikui i\u0161gyd\u0117 nuo m\u0105stymo paklaidos \u2013 traktuoti \u010cechov\u0105 kaip menk\u0105, paliegus\u012f, d\u017eiovos palau\u017et\u0105 individ\u0105. Apmirusi stov\u0117jau tame labiau nei kukliame name, \u017ei\u016br\u0117jau \u012f nuo laiko ir pamald\u017ei\u0173 lankytoj\u0173 koj\u0173 suzmekusias grindis, saul\u0117s nusiaubt\u0105 sodel\u012f, tariausi matanti jo motinos ir sesers \u0161e\u0161\u0117lius, \u0161iurenan\u010dius kukli\u0173 kambar\u0117li\u0173 pakamp\u0117se. Ir buvo taip ilgu. Nepakeliamai tro\u0161ku ir nepakeliamai ilgu. Ir jokios a\u0161aros, i\u0161siver\u017eusios prit\u016bpus u\u017e svaigaus lauro kr\u016bmo, \u010dia negal\u0117jo pad\u0117ti.<\/p>\n<p>Po tos kelion\u0117s galutinai susik\u016briau sav\u0105 Antono Pavlovi\u010diaus \u010cechovo fantom\u0105. Kaip jau min\u0117jau \u2013 teatro \u0160ventojo, did\u017eio k\u016br\u0117jo, \u017evelgusio \u012f \u017emogi\u0161kos kankinyst\u0117s versmes ir savo stipriomis, ilgapir\u0161t\u0117mis rankomis dosniai s\u0117musio ir dalinusio i\u0161 \u0161ios versm\u0117s skaitytojui, teatro \u017ei\u016brovui. Svarbiausia, j\u012f \u2013 skaitytoj\u0105, \u017ei\u016brov\u0105 \u2013 u\u017ekr\u0117sdamas atjauta, paversdamas i\u0161tikimu bendrininku \u0161ioje didingoje, laim\u0117s kent\u0117ti, laim\u0117s save dalinti, laim\u0117s skaud\u0117ti kitu \u017emogumi, misterijoje. Dar daugiau, i\u0161siugd\u017eiau geb\u0117jim\u0105 \u010cechovo k\u016brybos skaitym\u0105 paversti savoti\u0161ka b\u016btina dvasin\u0117s higienos ceremonija. Neberizikuoju tikrinti, ar jaus\u010diausi purvinesn\u0117 eilin\u012f sekmadien\u012f neperskai\u010diusi vieno ar kito k\u016brinio.<\/p>\n<p>Suprasti, jausti, m\u0105styti apie teatr\u0105 irgi mokiausi \u017ei\u016br\u0117dama \u010cechovo pjesi\u0173 pastatymus. J\u0173 yra buv\u0119 daugiau ar ma\u017eiau vykusi\u0173, bet visada i\u0161liks ketvertas, kuriuo remiasi mano am\u017eina meil\u0117 ir tik\u0117jimas teatru. Jau min\u0117to E. Nekro\u0161iaus \u201eTrij\u0173 seser\u0173\u201c pastatymo metu skai\u010diavau savo dvide\u0161imt antr\u0105 \u017eiem\u0105. Pamenu begalin\u012f i\u0161didaus pavydo jausm\u0105 \u017evelgiant \u012f scenoje kosmoso dulk\u0117mis finale pabyran\u010dias savo bendraam\u017ees: Nata\u0161\u0105 \u2013 Au\u0161r\u0105 Pukelyt\u0119, Ma\u0161\u0105 \u2013 Aldon\u0105 Bendori\u016bt\u0119 ir mano jaunos \u0161irdies favorit\u0119 Irin\u0105 \u2013 Viktorij\u0105 Kuodyt\u0119. Grak\u0161ti mergait\u0117, pirmo veiksmo prad\u017eioje vardini\u0173 proga gaunanti paveikslo r\u0117mel\u012f. Ir \u010dia pat kvatojan\u010di\u0173 sesi\u0173 sutalpinama \u012f t\u0105 r\u0117muk\u0105, perko\u0161iama juo, pakyl\u0117jama \u012f gra\u017eiausius Dievo ranka tapytus k\u016brinius.<\/p>\n<p>Paskutiniame \u0161i\u0173 met\u0173 \u201eTeatro \u017eurnalo\u201c numeryje aktor\u0117 V. Kuodyt\u0117 atskleid\u0117, i\u0161 koki\u0173 sudedam\u0173j\u0173 dali\u0173 i\u0161sikristalizavo prie\u0161 daugiau nei dvide\u0161imt met\u0173 E. Nekro\u0161iaus spektakliuose jos kurti persona\u017eai: \u201eLaura, Irina, D\u017eiuljeta, Ofelija \u2013 visas \u0161ias herojes siejo gaivalas, kur\u012f Nekro\u0161ius \u012f\u017evelg\u0117 manyje. Apskritai man atrod\u0117, kad teatras neturi jokio ap\u010diuopiamo pamato. Pavyzd\u017eiui, dvylika met\u0173 grojau fortepijonu ir man viskas buvo ai\u0161ku: atsis\u0117di prie gaid\u0173, i\u0161moksti jas, o tada interpretuoji, kaip tau patinka. Viskas konkretu: yra klavi\u0161ai, kuriuos gali pa\u010diupin\u0117ti, muzika kuri\u0105 girdi. O teatras, mano manymu, to neturi ir, kai n\u0117ra ai\u0161kaus pamato, turi pleventi. Nekro\u0161ius suprato \u0161i\u0105 mano vidin\u0119 b\u016bsen\u0105 ir tod\u0117l sak\u0117: \u201eTu turi b\u016bti tarp dangaus ir \u017eem\u0117s. \u0160is lygmuo yra tavo vaidmens gr\u016bdas.\u201c Kuriant Irin\u0105, prisimenu, Nekro\u0161ius nor\u0117jo daugiau optimizmo, \u0161viesos, nevaldomo pozityvumo, naivumo, emocionalumo \u2013 visa tai suvaidinti sunku,jei to neturi.<\/p>\n<p>[\/vc_column_text][\/vc_column][\/vc_row][vc_row row_type=&#8221;row&#8221; use_row_as_full_screen_section=&#8221;no&#8221; type=&#8221;full_width&#8221; text_align=&#8221;left&#8221; css_animation=&#8221;&#8221; css=&#8221;.vc_custom_1498380000268{margin-top: 20px !important;}&#8221;][vc_column][vc_btn title=&#8221;Pirkti \u017eurnal\u0105&#8221; style=&#8221;classic&#8221; shape=&#8221;square&#8221; color=&#8221;white&#8221; link=&#8221;url:http%3A%2F%2Fwww.nemunas.press%2Fproduktas%2Fnemunas-nr-6-2017%2F|||&#8221;][\/vc_column][\/vc_row]<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"<p>[vc_row row_type=&#8221;row&#8221; use_row_as_full_screen_section=&#8221;no&#8221; type=&#8221;full_width&#8221; text_align=&#8221;left&#8221; css_animation=&#8221;&#8221;][vc_column][vc_column_text el_class=&#8221;post_txt&#8221;] \u0160is tekstas dedikuojamas Antonui Pavlovi\u010diui \u010cechovui \u2013 teatro \u0160ventajam, nemirtingo, universalaus \u017emogi\u0161kojo mikrokosmoso k\u016br\u0117jui. Tai labai intymus tekstas \u2013 esu \u012fkv\u0117pta \u010cechovo, savoti\u0161kai gal net aps\u0117sta jo k\u016brybos ir ypa\u010d biografijos. Atskleisiu dar daugiau \u2013 \u012f savo teatro istorijos, teatro kritikos studijas LMTA&#8230;<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":21774,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_FSMCFIC_featured_image_caption":"","_FSMCFIC_featured_image_nocaption":"","_FSMCFIC_featured_image_hide":"","footnotes":""},"categories":[112,148,299],"tags":[146],"class_list":["post-21962","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-2017-06","category-perkami_str","category-straipsniu-archyvas-2017","tag-teatras"],"aioseo_notices":[],"wps_subtitle":"Ingrida Ragelskien\u0117","_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/21962","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/comments?post=21962"}],"version-history":[{"count":11,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/21962\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":22296,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/posts\/21962\/revisions\/22296"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media\/21774"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/media?parent=21962"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/categories?post=21962"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.nemunas.press\/wm-api\/wp\/v2\/tags?post=21962"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}