fbpx

JUSTAS PRANEVIČIUS. PORTRETISTO MARATONAS

Eglė Petreikienė

Kažin, ar ką nustebinsiu teigdama, kad žmogaus atvaizdo tapymas iš menininko reikalauja ypatingo meistriškumo, gebėjimo užmegzti artimą ryšį su pozuotuoju, pavaizduoti ne vien jo išorę (pageidautina – atpažįstamą ir tikėtina – kiek pagražintą), bet perprasti ir atskleisti personažo charakterį. Portreto meistrų duona sprangi: kartais net ir pačius garsiausius jų tapytojus kolegos bei kritikai laiko užsakovų kaprizų tenkintojais už atlygį, ir, tiesą sakant, visai neprastą. „Observer“ apžvalgininkas Danielis Grantas pastebi, kad „šiais laikais vis mažiau esam linkę galvoti apie portretus kaip apie meno kūrinius, veikiau – kaip apie įvykdytus užsakymus. Panašu, jog profesinis terminas „portretų tapytojas“ turi komercijos stigmą; manoma, kad tai teikia daugiau malonumo užsakovui nei kūrėjui.“

Kai kurie dailininkai dėl šių priežasčių vengia imtis užsakomųjų portretų. Kiti nekreipia dėmesio ne tik į kritikų, bet ir į savo pozuotojų nuomonę: kuomet amerikiečių rašytoja ir meno kolekcininkė Gertrude’a Stein liko nepatenkinta Pablo Picasso nutapytu savo atvaizdu, nes esą nėra panašumo, genialusis menininkas jai atkirto: „Bus“. Dabar šis paveikslas kabo Metropoliteno meno muziejuje, vis dar reprezentuodamas G. Stein, nors jos seniai nebėra tarp mūsų.

Ilgus šimtmečius portretas buvo vienas iš būdų pademonstruoti pozuojančiojo galią, svarbą, kilmę, grožį, turtus, išsilavinimą, skonį bei kitas dorybes. Nuo XIX a. vidurio, atsiradus fotografijai ir masiškai plintant portatyvinėms (patogioms nešioti) fotokameroms, pradėta pranašauti lėtą piešto ar tapyto portreto baigtį, visgi taip nenutiko. Priešingai, pastaruoju metu meno tyrinėtojai stebi šio žanro atgimimą ir vis didėjantį ne tik menininkų, bet ir kolekcininkų susidomėjimą. Nėra taip lengva suprasti, kodėl kažkas brangiai perka visiškai svetimų asmenų, su kuriais nėra susietas jokiais asmeniniais ryšiais, atvaizdus, kaip, pavyzdžiui, advokatas iš Niujorko Nathanielis Krameris, savo kolekcijoje sukaupęs kelis šimtus tapytų, pieštų ir fotografuotų nepažįstamųjų portretų. Jam svarbu žinoti, kad kūriniai, vaizduojantys menininkų draugus ir artimuosius, nebuvo užsakyti. Pasak kolekcininko, jis tiesiog mėgsta žiūrėti į žmones, taip kaip kiti – į žirgus ar laivus. Kadangi negalima užduoti jokio klausimo nei arkliui, nei valčiai, jam labiau patinka asmenys. Vienas garsiausių šių laikų britų menininkų Davidas Hockney’is taip pat teigia, kad iš visų matomų dalykų jam patys įdomiausi yra veidai: „Mane žavi žmonės, o labiausiai ta jų dalis, kuri leidžia pažvelgti į vidų, – veidas. Jis pasako viską.“

Instagramo platybėse tarp miriado asmenukių maloniai netikėta atrasti Justo Pranevičiaus paskyrą, kurioje – vien tapyti portretai. Naujausias jo darbas, pažymėtas numeriu „83/100“, intriguoja peržiūrėti visą paveikslų su grotažyme „100heads“ įvairovę.

Jaunas dailininkas nustemba kalbinamas, nes pastaraisiais metais dirba užsidaręs savo studijoje Vienoje ir jaučiasi kaip asketas, susikoncentravęs ties vieninteliu tikslu – portretų tapyba. Užmatęs internete kelis tapytojus, prisiėmusius „100 galvų“ iššūkį, Justas ryžosi save išbandyti. Iš pradžių užduotis buvo daug ekstremalesnė: šimtas portretų per šimtą dienų, vėliau šią sąlygą nuspręsta palengvinti – šimtas per metus. Kas tris su puse dienos sukurti po darbą – yra ką veikti, tikras spurtas. „Nusprendžiau prisiimti iššūkį metams, nes tapau tik aliejumi, – pasakoja menininkas. – Jeigu per metus sukursiu šimtą tokių, kuriuos galėsiu drąsiai rodyti, būsiu labai patenkintas. Iš pradžių maniau, kad bus žiauriai sunku, reikės labai daug dirbti, bet dabar pasitaiko, kai per dieną nutapau kelis, arba nutinka, kad užtapau viską, ką per tris dienas sukūriau. Pastovus rezultatas sunkiai prognozuojamas.“

Paprastai Justo kuriamų atvaizdų prototipai – realūs asmenys. Pradėjęs vaizduoti konkretų žmogų, vėliau dailininkas dažniausiai nuo jo nutolsta, nes tapyba jam yra aukščiau panašumo kriterijaus, nebent tai būtų portreto užsakymas. „Šimto galvų“ pradininkai įkūrė bendruomenę, vienijančią netoli 150 menininkų, kurių dauguma dalyvauja šiame iššūkyje. Bendrame susirašinėjimų kanale daugelis rodo savo darbus. Tai puiki vieta rasti „modelį“, t. y. tapyti vienam kitą. Šiuo metu Justo paskyroje jau virš 80 „galvų“, ir dar liko mėnuo, per kurį dailininkas tikisi iššūkį užbaigti. Keli mėnesiai, kai jis netapė, šiek tiek pakoregavo grafiką. „Pamaniau, nieko tokio, jei perkelsiu finišo datą. Nenorėjau koncentruotis į kalendorių. Pradėjęs iššūkį labai griežtai, tik vėliau supratau, ko iš jo tikiuosi: juk ne tai svarbiausia, kad sugebu lygiai per metus padaryti lygiai šimtą darbų. Jeigu duosiu sau porą papildomų mėnesių, ne tik jausiuosi laimingesnis – tie portretai bus daug geresni ir aš pats iš šio proceso pasisemsiu daugiau patyrimo bei pozityvių emocijų“, – paaiškina jis.

2020-01-20