Daiva Budrienė

Išbraukite mane iš sąrašo

„Ištrink mane iš draugų, nes vis dar pykstu“, – sakau garsiai, kai niekas negirdi. Kur sakau? Mašinoje už vairo, kai groja radijas ar perduoda žinias, ant dviračių tako prie Nemuno (mintyse), kur manęs jau nėra ir man ten savęs netrūksta.
„Ištrink, nes aš tave jau užbaninau“, – galėčiau pasakyti Jai. Kaip tai parašyti, kad nebūtų pompastiška ir banalu? Lietuvai? Mano šaliai? Tėvynei? Nei vienas žodis neatspindi tos būsenos, kuri yra meilė ir neapykanta kartu. Gal daugiau pyktis ir piktdžiuga, kai pastebi ką blogo joje, nei meilė, nes pasiilgai.
Cha, mano gatvelę – kreivą, šleivą ir duobėtą – išasfaltavo! Bet aš tik abejoju: tikriausiai koks savivaldybės guzas kur netoliese gyvena, nes amžių amžius tyli, rami ir apleista ji iro ir iro kaip Markeso Patriarcho kūnas ir niekam o niekam nebuvo įdomi. Nukrypau, bet tik todėl, kad net ta suremontuota gatvelė, ir dar pabarstyta, jei sninga, man sukelia nuoširdžią sarkastiško pasibjaurėjimo bangą – jei jau išvažiavau, tai tegu viskas ir prasmenga. Šlykštu, bet nuoširdu. Ir neveidmainiška. Ir, kiek kalbėjausi su daugybe išvykusių tautiečių, jiems lygiai taip pat – maudžia po duobute. Kaip pigiam meilės romane – jei jau tu mane apleidai, tai ir eik po velnių.
Taip, norėčiau ištrinti tą vietą, kurioje gimiau, užaugau, susiformavau, kur įleidau šaknis. Savo išbūtas, geriausias, smėlėčiausias ir vandeningiausias vietas, ten, kur aš save atsimenu, bet su kiekviena diena vis mažiau, nes prisiminimai, kaip žinia, yra dalykas, kuris traukiasi kaip Šagrenės oda, dyla ir, atėjus Alzheimeriui, visai nunyksta.
Tai va, pasakyčiau visus tuos žodžius Jai, jei Ji gerai girdėtų ir suprastų mano emocijas. Jei būtų empatiška. Tačiau mes gyvenam kas sau – aš su savo nepasitenkinimais, o Ji, tokia vos kvėpuojanti, su savo. Nors dabar Ji jau toli ir gal net nebegyvena? Aš tikrai noriu Ją pamiršti. Nes tie ženklai, tas slenkantis, senkantis, besibaigiantis kalnas kaip Grainio liepa man kaži kodėl rodosi.
Sakau Jai: „Aš išvažiuoju, girdi?“ – o Ji, priekurtė bobulė, net nesureaguoja, sau čepsi bedante burnike atokaitoje, prie tos į žemę sulindusios pilkai juodos trobos, vidury laukų. Ir skarelė tokia užskalbta, ir Jos sauja tokia raukšlėta, rudai dėmėta, ir riešutėlių joje nėra. Ir negaliu suprasti, ar ta iššiepta burnikė šypsosi, ar timpčioja, nes graudinasi. Ir jokia Ji ne moderni ir jaunatviška, nes net lalantys studentai rugsėjo–gegužės mėnesiais nepakeičia Jos veido. Taip ir atrodo, sakau.
Buvau įsitikinusi, kad esu kosmopolitė. Kad galiu gyventi bet kurioj pasaulio šaly ir puikiai jaustis. Ir kuo daugiau kliūčių – kalbos, kultūros ir t. t. – tuo man įdomiau, nes esu žingeidus žmogus. Bet kai jau atėjo laikas susikrauti languotą turginę tašę – būtent tašę, nes jokiu kitu žodžiu to laisvos Lietuvos žymens nepavadinsi ir, ko gero, nieko blogo joje nėra – talpi, paprastai vienkartinė ir žymi emigraciją. Autobusiukais. Ne kažin kuo skiriasi nuo sovietmečio žymens – sietkos, tik anos langai buvo kiauri ir ji buvo daugkartinė.