Živilė Galdikienė

Paralelinės tikrovės

Nešuosi tris popierinius maišus, iš kurių begėdiškai kyšo ryškios orchidėjų žiedų kekės – kaip išsidažiusios mergaitės, žvilgsniu rėkiančios pasauliui apie savo grožį. Nereikia rėkt – pasaulis mato. Mato tą trapų, infantilų žavesį, dar kvepiantį naiviu vaikystės protestu.

Tolumoje stoviniuoja įamžėjęs vyras. Nedrąsiai žvalgosi, lyg tas naujų namų ir juos skiriančių mažų gatvelių labirintas, kuriame turime susitikti, būtų ne jo, o paralelinė tikrovė. Jaučia, kad jis čia svetimas – akimirkos prašalaitis. Vėjas vis pūsčioja ant stambios rankos kybantį maišą – kaip burę. Atplaukė troleibuso luotu į kitą realybę. Tik akimirkai, kur skirtingos tikrovės vos juntamai susiliečia.

– Laba diena. Aš čia dėl orchidėjų, – šypsodamas lūpų kampu nuleidžia akis lyg susigėdęs vaikas. – Atsiprašau, nieko jums neatnešiau mainais.

– Nereikia, juk dovanoju. Va, kaip tyčia visos žydi, – šypsaus atgal ir nevalingai pažvelgiu į drūtas vyro rankas, tuo pat metu padėdama susikrauti gėles.

Rankos išpieštos apsitrynusiom tatuiruotėm. Žinau, iš kur jos, mėginu per ilgai nespoksoti. Mano žvilgsnis jau sugautas. Matau, kad jam nepatogu – atitraukia rankas. Jei galėtų, turbūt įtrauktų į save, kaip sraigė antenas, kai jas grubiai paliečia smalsus pyplys. Tie ženklai ant odos – kaip praėjusių gyvenimų įdagas. Gal net kažkokių kitų tikrovių, kurioms jaučiasi (nebe)priklausantis.

– Jūs, sakėt, pats auginat orchidėjas? – bandau išsklaidyti nepatogią tylą.

– Žmona paliko, tai dabar orchidėjas auginu… – staigiai brūkšteli atgalia ranka per veidą, tarsi bandydamas ištrinti tai, kas jau pasakyta. – Nu ačiū už gėles, bet va jums nieko neatnešiau.

– Nereikia. Tikrai… Sėkmės auginant! – atsakau pasimetusi, nežinodama, ką daryti su tuo nuo lūpų bandytu nutrint kartėliu – „žmona paliko“.

Ir akimirkai susilietusios skirtingos tikrovės vėjui pūstelėjus vėl išsiskiria. Matau, kaip jis iriasi gatve su begėdiškai iš maišo kyšančiomis žiedų kekėmis. Ryškiai regiu tą kontrastingą vaizdą, kaip stambios tatuiruotos rankos atsargiai liečia efemeriškus žiedus – tokią pat trumpalaikę realybę, kuria jis tiki. Turi juk kažkuo tikėt.

Tegu džiugina.

 


Nevienadienė

Senamiesčio gatvelės latakėlis išspjauna ją į kaitraus birželio vidurdienio aikštę. Aplink – vos vienas kitas žmogus. Keli turistai vėsinasi kolosalių rotušės kolonų paunksnėje. Du vaikigaliai kaip žvirbliai čirkšdami turškiasi miesto fontane. Oras beveik kankinamai raibuliuoja. Ji slepia veidą juodos panamos šešėlyje. Niekada neišeina iš namų ir be masyvių akinių nuo saulės. Pilkšvoji suknelė kaip tik tokioms dienoms kaip ši – jokioms. Beveik sprintu perbėga aikštę, nors supranta, kad niekas į ją nežiūri – įprotis. Neria kvepalų krautuvėlėn. Įėjusi sekundės dalį šypteli, akinių nenusiima. Dedasi nenugirdusi standartinio: „Ar nereikia pagalbos?“ Atsakymą menantis klausimas… Ne, niekada jokios pagalbos jai nereikėjo. Žino, ko atėjo. Kur tie jos „Byredo“… akys tuojau suras tinkamą lentyną. Pardavėja ją atpažįsta – matyti iš žvilgsnio ir vos slepiamos šypsenos. Vis tiek prieina ir pasiūlo naują aromatą. Ji pauosto paslaugiai apipurkštą lapelį. Visiškai ne jos skonio. Tokiais kvėpintųsi turbūt kas antra mieste, bet ne ji. Jai reikia charakterio su kerzais, o šitas saldus birzgalėlis pretenzingame buteliuke perdėm lolitiškas, infantilus. Susimoka už savo pačios išsirinktuosius ir nepakeldama akių išeina.

Šiandien ryte prasižengė – sau. Pasirodė jos naujas interviu. Kažkoks velnias truktelėjo už rankos: įlindo į komentarų skiltį portale po juo. Iškart suprato atsidūrusi srutų duobėje – iki pat kaklo. Įniko kaip pamišėlė (kai jau neri, tai būk maloni, irkis – į krantą negrįši). Susivedė statistiką: iš septyniasdešimt aštuonių komentarų penkiasdešimt keturi buvo tragiški arba tiesiog blogi. Visi likę – saldžios panegirikos arba retai purvasklaidoje pasitaikantis pusėtinas neutralas. „Bet tai kaiii storumo subine“, – nusistebėjimo spjūvį tėškė kažkoks Vacek_XYZ. „Per diedus eina kaip per rugiu lauka varpos tik plakas tik plakas“, – perskaitė Šmaikštuoliu Anonimu pasivadinusiojo komentarą. „Tokią tik gerai išp…st viena karta, daugiau niekam netinkama. Kokia jau ten aktorė. Ir šeip nuseno jau“, – turbūt apsipurslojusi iš pasimėgavimo skrebeno kažkokia Daiva. Daiva… taip lengva ir saugu savo tapatybę slėpti už turbūt anonimiškiausios jos kartos raidelių kombinacijos. Niekas neidentifikuos, juk ne kokia Andromeda ar Regvita. Bando įsivaizduoti, kad visa ta putojanti fauna yra iš pažiūros romūs avinėliai, dirbantys prekių krovikais, manikiūrininkėm trečiarūšiuose miegamųjų rajonų salonuose. Gal ir savo vaikus kasvakar prieš miegą pabučiuoja ar maldą sukalba. Galbūt ji net kada yra pirkusi kruasanų pusryčiams, kuriuos iškepė visada besišypsanti Daiva, prieš tai sodriai apdergusi ją komentaruose. Nors gal tą Daivą vakar prigėręs nuosavas diedas atlupo kaip grūšią ir visa tai turi kažkur pasidėt? Jei į kokį „Discord“ panertų, išraustų dar ne tokios informacijos apie save… „Viešpatie, ką aš čia darau. Durna, nu“, – gaudydama orą abi rankas panardina į kaštoninių plaukų kupetą. Žino save – dieną susikniso. Anksčiau savaitėm reabilituotis reikėdavo.

Žymos: