Vertėjos Zitos Marienės darbų gausa reikalauja ypatingų pastangų suvokti, kaip žmogus įmano, geba šitiek atlikti, išpildyti, tiek daug duoti pasauliui. Vertimai iš anglų, rusų, lenkų, danų kalbų… Z. Marienės dėka lietuviškai prabilo, buvo įprasmintos daugiau nei šimtas knygų. Kalbamės apie vertėjos buitį ir būtį.

Papasakokite apie literatūrą, įprasminusią jūsų vaikystę – kokios knygos atliepė, teikė atradimo džiaugsmą?

Tų dienų pasaulį be telefono, radijo, televizijos ir kitokių monų į dvi dalis skyrė vieškelis: kitapus jo – mokykla, vėliau ir biblio­teka, taip pat vaikai kolūkio gyvenvietėje, o šiapus buvau vienintelis vaikas per du kaimus; turėjau tik Šventąją su pakrančių miškais, tad nesunkiai susidraugavau su knygomis, kai jų ėmė rastis. Pati pirmoji buvo stebuklinga – „Brolių Grimų pasakos“, žaliu viršeliu su pilimi ir raudonkepuriais nykštukais, kurią iš Kavarsko parvežęs tėtis kasdien turėdavo man garsiai skaityti. Į pirmą klasę nuėjau pati mokėdama gerai skaityti ir jau rugsėjį iš knygų spintos mokykloje pastvėriau kažkokį rudą romaną… Taip viską ir čiupdavau – iš kur galėjau žinoti, kad vaikams ne kiekviena knyga tinka, o ir leidinių storumas nebuvo kliūtis. Dievinau kelionių, nuotykių aprašymus, istorijas apie karą. Tiesa, po Astridos Lindgren pati klaikiai panūdau nuotykių, tad su drauge per paupio griovas prasiskynėm ir išsivalėm slaptą taką. Iškart pradėjau vesti perskaitytų knygų sąrašą, rašiau jį, kol baigiau vidurinę, deja, neišliko. Dabar kaip anekdotą prisimenu, kai antroje klasėje iš bibliotekos parsinešiau… „Aną Kareniną“. Įveikiau pusę, pasirodė labai nuobodi (visą ir rusiškai perskaičiau tik prieš keletą metų, bet įspūdis liko panašus). Mokinių skaitymą reguliuojantys sąrašai atsirado vėliau, bet jų menkai paisiau. Pradžios mokykloje turėjau tris „bestselerius“, buvusius namuose, kuriuos tiesiog sudrožiau: Charlotte’ės Brontë „Džeinę Eir“, Ievos Simonaitytės „Vilių Karalių“ ir tokio Antono Makarenkos „Vėliavas bokštuose“ (apie beglobių koloniją).

Knygų keliai išties nežinomi. Prieš keliolika metų Antano Vaičiulaičio „Valentina“ man buvo lyg ir ritualinė: kasmet skaitydavau pražydus liepoms, kol kartą pajutau, jog užtenka. Paslaptinga, kaip kartais atsikartoja be galo viena kitai tolimų knygų temos, motyvai, net pavieniai epizodai, sakytum, jos kažkur būtų susitikusios ir užsikrėtusios, kaip užsikrečia tulpės (kad ir ėjimo Volgos dugnu vizija tiek Guzel Jachinos romane „Mano vaikai“, tiek Jonathano Littello „Geranorėse“). Ir šiaip patinka ieškoti jų giminystės. Pavyzdžiui, prie Marcelio Prousto man gražiai gula trys Henriko Gudavičiaus laiškų iš kaimo tomai – juose laiko jau nereikia ieškoti, jis visada čia ir yra maloningas, su tavimi tiek, kiek skirta, o ramus, orus nuolankumas gamtai skamba ir amerikiečio Anthony’io Doerro romane „Malonės sniegas“.

Jūsų ilgametis darbas, didžiulė lietuviškai prakalbintų leidinių gausa leidžia klausti, kas yra vertėjas? Kokios jo užduotys, atsakomybės, misija?

Kad žinočiau… O žodis „misija“ tiesiog paralyžiuoja, toks patetiškas. Prieš porą savaičių žurnaliuke „Savaitė“ viena skaitytoja rašė apie mokytojo profesijos atsakingumą: „Čia jums ne knygas versti ar plyteles kloti.“ Tiek dėl misijos…

Kas per paukštis vertėjas? Galbūt – geriausiu atveju – net bendraautoris kalbá, į kurią verčia? O gal tiesiog autoriaus šešėlis? Irgi neblogai. Naiviai tikiu, kad žmogui, negalinčiam laisvai skaityti originalo, paveikiausia – bent jau emociniu lygmeniu – knyga gimtąja kalba. Tam ir darbuojasi vertėjų cechas.

Verčiate iš anglų, rusų, lenkų, danų kalbų. Kaip nusakytumėte jų unikalumą, išskirtinumą?

Nedrįsčiau kaip nors apibendrinti, nesu teoretikė. Darbo pobūdį ir užduotis kelia konkreti knyga, kurios imiesi.

Pirmi mano vertimai buvo iš lenkų kalbos (1973 –1974). Baigusi anglistiką, „Vagoje“ nieko nepešiau nei su lenkų, nei su anglų. Atėjus iš gatvės būdavo pasiūloma mokytis kalbos, iš kurios tuo metu trūkdavo vertėjų. Taip teko pradėti nuo visiško nulio. „Daniškasis laikotarpis“ užsibaigė 2006-aisiais, kai po nobelinės klasikos ir Jenso Christiano Grøndahlio už nieko nebeužsikabinau.

Jau senokai verčiu tik iš anglų ir rusų. Naujoji rusų literatūra kaip reta turtinga ir įdomi, o kalba struktūriškai to paties tipo kaip lietuvių, taigi vertimas po angliškos knygos tampa lyg ir atgaiva. Anglišką sakinį kausto griežta tvarka ir griozdiškos konstrukcijos su begale „tarnybinių“ žodžių, labai dažnai ilgą frazę atstoja vienas lietuviškas žodis su priešdėliu, taigi lietuviško teksto apimtis visada mažesnė už originalo. Tad kaip nustebino A. Doerras – stiliaus grožiu ir neįtikėtinu sakinio laisvumu; jo anglų kalba kažkokia apčiuopiamai gyva, pulsuojanti.