Straipsnyje „Lietuvių dailė per dešimt metų“, kuriam šiemet sueina aštuoniolika, menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius, apgailestaudamas, kad Lietuvoje nebekuria kai kurie tautiečiai menininkai, pamini Žilvino Kempino vardą, tačiau esu linkusi visiškai nesutikti su juo. Taip, tenka pripažinti, jog autorių, gebančių kokybiškai ir visapusiškai reprezentuoti Lietuvos meno mokyklą pasauliniuose vandenyse, nedaug, tačiau būtent dėl šios priežasties galime, ir net turėtume, trinti rankomis, kad Kempino dviratis jau beveik 30 metų (nuo 1997-ųjų gruodžio) šlifuoja Niujorko, o ne Vilniaus asfaltą. („Jo, aš esu dviratininkas, man labai patinka važinėt dviračiais“, – yra sakęs jis.)

Dažniausiai menu besidominčiam lietuviui (ar kinetiniam menui neabejingam užsieniečiui) Žilvino Kempino pristatinėti nereikia. Straipsnių apie jį galima rasti vienuose geriausių menui skirtų puslapių – „The New York Times“, „Art in America“, „Art Basel Miami Beach Magazine“ ir kt. leidiniuose, – o šio autoriaus kūryba autorinių parodų forma eksponuota nuo Šiuolaikinio meno centro Vilniuje iki „Palais de Tokyo“ Paryžiuje ar J. Tinguely muziejaus Bazelyje. Kempino pavardę aptiksime ir sąrašuose tų pateptųjų, kurie atstovavo Lietuvai Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje (53-oji bienalė, 2009) ar buvo reprezentuoti jau klasika tapusios Yvono Lambert’o galerijos Paryžiuje. Beje, jo kūrybos taip pat galima rasti Georges’o Pompidou nacionalinio meno ir kultūros centro (Paryžius), Prancūzijos šiuolaikinio meno muziejaus „Collection Lambert“ (Avinjonas), „JPMorgan Chase Art Collection“ (Niujorkas), Viktorijos nacionalinės galerijos (Melburnas) ir kitose kolekcijose. All in all, tai – pastebėtas ir įvertintas menininkas.

Kontempliuodami Žilvino kūrybą, menotyrininkai labai dažnai linkę sukti žvilgsnį į jo darbą kinetinio meno ribose ar bent skulptūras bei instaliacijas, kuriose autorius įveiklina magnetines juosteles, tačiau turiu jus įspėti, kad čia nerasite nieko panašaus, nes interviu buvo inspiruotas prieš 27 metus sumanyto projekto „Portretai-fosilijos“, šiemet atgimstančio naujame – antrame – savo etape, parodos (kuratorės Miglė Survilaitė ir Aušra Trakšelytė) MO muziejuje pavidalu. Ir nors 2019-aisiais kalbėdamasis su kritiku Vaidu Jauniškiu pats Nacionalinės premijos laureatas (apdovanojimą pelnė 2012 m.) teigė, jog nėra linkęs per daug sentimentaliai žiūrėti į praeitį, visgi šis jo pasisakymas ir minėtasis projektas susimuša lyg bangos viena į kitą. Kaip tada, taip ir dabar Kempinas kone primityvias medžiagas (gipsas, šiaudelis bei dar šis tas) pasitelkia tam, kad prikeltų ir modifikuotų seną kaip Romos pomirtinės kaukės tradiciją – įamžintų kito veidą, įgyvendintų kito atlieją. Prieš beveik tris dešimtmečius jis atliejo per 70 savo draugų, artimųjų, kolegų bei pažįstamų veidų, o šiandien vėlei kartoja procesą ne tik su ankstesniais sumanymo dalyviais, bet ir jų vaikais. Bemaž kultūrinis sielų dienoraštis ar net metraštis!

Viename iš straipsnių apie XX a. 10-ojo deš. (kuriame ir užgimė „Port­retai-fosilijos“) meną, menininkė ir menotyrininkė Aistė Kisarauskaitė skaudžiai, tačiau taikliai pastebėjo, jog tai buvo skurdo estetikos metas (kalbėdama ne apie arte povera judėjimą), kai neturint jokio finansinio patogumo vis viena teko priimti sprendimus ir verstis su prieinamomis medžiagomis. Ir nors Kempinas nesutinka su tokia mintimi, teigdamas, kad jam visuomet buvo įdomu pasiekti maksimumą, panaudojant absoliutų minimumą, visgi, žvelgiant į režisieriaus Ginto Smilgos užfiksuotas atliejų gaminimo akimirkas, šiandien pasitarnaujančias kaip projekto dokumentika, beveik norisi sutikti su abiem menininkais. Taip, tai buvo minimalių biudžetų ir maksimalių pasiekimų laikotarpis, ir taip, Kempinas yra medžiagų interpretatorius.

Ilgai nevilkindama, siūlau perskaityti šį interviu, tačiau į jį jus noriu įvesti pro genialiojo Ludwigo Wittgensteino minties duris: „Niekas neišmąstys už mane minties, kaip ir niekas neuždės man skrybėlės taip, kaip užsidedu pats“ (1929).

Rodos, visuomet tenka pradėti nuo pradžių, ar ne?.. Žilvinai, pats esi kilęs iš Žemaitijos regiono, Plungės, tad natūraliai kyla klausimas, kaip atradai meną ir ar kūryba visuomet buvo pirmasis Tavo pasirinkimas?

Tėvai sako, kad nuo pat mažumės aiškinau, jog būsiu dailininkas. Tikėtina, kad prie to prisidėjo Laimutės Baltrūnaitės – mūsų kaimynės – įtaka. Ji buvo nedidelio ūgio moterėlė su kuprele, niekad niekuo nesiskųsdavo, visuomet su šypsena, buvo šviesus žmogus, mėgo tapyti akvarele ir apskritai vertino meną: dailę, muziką, teatrą, poeziją. Dar turėjo ir gerą humoro jausmą… Taip aš ir pamenu, kad būtent pas Laimutę liejau pirmas akvareles… O mano tėvai taip pat vertino vaizduojamąjį meną, literatūrą, poeziją. Ypač tėvas, mat jis buvo lietuvių kalbos dėstytojas, statydavo poezijos spektaklius, laimėdavo su jais visokius konkursus. Tokia aplinka negali neveikti.

Kiek vėliau pasirinkau būtent tapybą, t. y. įstojau į ją 1987-aisiais ir šešerius metus studijavau, kol baigiau mokslus. Nors paskutiniais kurso metais, tiesą sakant, jau dariau tik juodus trimačius objektus bei instaliacijas. Tapyba man tada rodėsi perdėm dekoratyvi ir norėjau trimatės, agresyvesnės, įtaigesnės raiškos. Būtent tas jausmas ir pastūmėjo imtis erdvinių darbų.

Apie tai, kaip ir kodėl išvykai iš Lietuvos, – dešimtys interviu, tad šią temą praleiskime. Kaip ir nebelieskime klausimų, kodėl ir kaip atradai magnetines juosteles. Geriau papasakoki, kaip gimė idėja sukurti savo pažįstamų asmenų veidų atliejas?

1996 metais sugalvojau tokį radikaliai paprastą projektą – daryti negatyvines gipso atliejas, nuimant jas nuo savo draugų ar kolegų veidų. Man buvo įdomu, kiek jų ryšis tokiai procedūrai bei, žinoma, procesas, kaip viskas rutuliosis. Ir išėjo labai smagus reikalas, mat, mano nuostabai, nemažai kas mielai sutiko ir dalyvavo, be to, net keli atsiliejo po keletą kartų. Tada dirbau keliose vietose ir mane supo gana margaspalvė publika, daugiausia menininkai, tačiau visi projekte dalyvavę žmonės man buvo labai įdomūs, atklydę iš įvairių sričių. Formaliai žiūrint, tai buvo skulptūrinis projektas, kur lyg portretinis žanras yra sumiksuotas su fosilijos – atspaudo, seniausio natūralaus įvaizdžio – idėja, taip pat tartum vyksta natūralizmo ir abstrakcijos jungtis, nors tokie dalykai, rodos, visiškai nesuderinami. Kalbant apie „Portretus-fosilijas“ svarbu paminėti, kad kūrinys čia yra ne vien pačios kaukės, bet visa situacija, visas procesas. Šis projektas – tarsi vienas didelis performansas, visų dalyvių kolaboracija.

Šiandien, 2023 metų vasarį, atkartoju lygiai tą patį veiksmą, t. y. kviečiu tuos pačius žmones ir jų atžalas, kai kuriuos senus bei naujus draugus, ir mes stebim, fiksuojam visus pasikeitimus dabartinėje aplinkoje. Taip, visi esame 27 metais vyresni, bet jei galime taip pat susiburti, juokauti ir išdykauti su gipsu, tai suteikia geros energijos ir lyg įprasmina visą šį keistą aktą. Apskritai, yra daugybė šio projekto aspektų, kurių visų net nenoriu įvardyti, vien tam, kad kiti galėtų pagalvoti ar pajausti viską savaip.

O ar pats turi kokį nors emocinį ryšį su savo kūriniais? Jei taip, koks jis su „Portretais-fosilijomis“?

Visi mano darbai man primena tam tikra kūrybinio kelio etapą, panašiai kaip asmeninių nuotraukų archyvas pažadina tam tikrus prisiminimus.

„Portretai-fosilijos“ yra asmeniškiausias mano projektas iš visų, nes jame dalyvauja mano paties sutikti žmonės. Ir net jei jie man nepažįstami, vis tiek proceso metu įvyksta tam tikras emocinis kontaktas, kurio esmė galbūt yra pasitikėjimas bei savotiškas atsidavimas (letting it go), simbolinis baimės peržengimas ar nusikratymas prietarų arba kažkokio susikurto ir apkartusio savo įvaizdžio. Kiekvienu atskiru atveju viskas šiek tiek kitaip, bet tą emocinį ryšį pajaučiu ir labai vertinu. Šis projektas žaismingas, lengvas, paprastas, tačiau pažvelgus iš kitos pusės jis labai komplikuotas, nes suvirpina kai kurias žmonių psichikos stygas, turi laiko dimensiją ir yra tiesiogine šio žodžio prasme taktilinis – skulptūrinė medžiaga, t. y. gipsas, betarpiškai liečia veidą, užgula akis savo svoriu. Tai neįprasta patirtis, kurios metu žmogus kelioms minutėms „atjungiamas“ nuo fizio­loginio matymo (akimis), kas tuo pačiu metu stimuliuoja kitas jusles, kitokį regėjimą.

Vis mąstau, kaip idiliškai gražu, kad toks projektas, lyg fiksuojantis bėgantį ir per se nepagavų laiką, tapo kone paskutiniuoju prieš išvykstant iš Lietuvos, tarsi tame gipse būtum bandęs panardinti artėjančius neišvengiamus praradimus, trūkinėjančią atmintį… Dabar sugrįžai čia trumpam, nors, kaip pats sakei, tai bus ilgiausia viešnagė namuose prie Baltijos jūros per pastaruosius 20 metų. Ko labiausiai pasiilgsti iš Lietuvos ir kaip pavyksta įveikti gyvenimo tarp dviejų šalių bei žemynų dualybę?

Taip, aš Lietuvoj dabar išbūsiu, berods, šešias savaites, bet tai – tikras darbinis maratonas, nes kone neišeinu iš MO pastato. Mat nuliejus kaukes kitą rytą man jas reikia tvarkyti: retušuoti šiaudelių paliktas skylutes, pro kurias kvėpuoja dalyviai, nulyginti gipso plokštumą aplink veido ovalą, užlyginti kitus smulkius liejimo defektėlius. Visa tai užima laiko, o nuo 15 val. jau kiti žmonės ateina lietis. Jei nespėji susitvarkyti, kietėjantis gipsas tampa dar sunkiau apdirbamas ir viskas užtrunka dar ilgiau. Taigi, aš iki pat parodos atidarymo, kuris bus kovo 2 d., turbūt nelabai galėsiu ramiai pasivaikščioti po Vilnių, išgerti alaus su draugais, bet užtat juos visus pasitinku savo laikinose dirbtuvėse čia, muziejaus hole. Beje, turiu paminėti, kad šias puikias dirbtuves suprojektavo ir įrengė dizaino studija „DADADA“, vadovaujama Martyno Birškio, su kuriuo esame pažįstami mano anksčiau minėtos Laimutės Baltrūnaitės dėka. Lygiai taip, kaip Laimutė buvo mano gera draugė, kol man suėjo septyneri (iki kol su tėvais persikraustėme į Klaipėdą), taip ji vėliau globojo ir mažąjį Martyną, kuris dabar yra tarptautinius laurus skinantis dizaineris. Įdomumo dėlei galiu pasakyti, kad Martyną šiam darbui pasiūlė menotyrininkė Aušra Trakšelytė, viena iš šio projekto kuratorių, beje, taip pat kaip ir mudu su Martynu kilusi iš Plungės. Ir ne tik iš Plungės, bet net iš tos pačios Gagarino gatvės (dabar Mačernio)! Štai kokia maža mūsų šalis ir kokie dideli, laimingi atsitiktinumai! Gaila tik, kad Laimutės nebėr.

Grįžtant prie klausimo, ko pasiilgstu labiausiai… Pasiilgstu kvapų. Žiemos kvapo, lietuviškų augalų kvapo, namų kvapo… Bet Lietuvon parskrendu bent kartą per metus, kaip koks migruojantis paukštis, o jei rengiu parodas, tai, būna, ir dažniau.

Daugeliui kuratorių bei menotyrininkų vis knieti Tave įpinti į kontekstą. Štai dažnai galima išgirsti, kad esi calderininkas, kiti dar pravardžiuoja Calderio berniuku, o 2021 m. atidarytoje parodoje „Calder Now“ („Kunsthal“, Roterdamas) buvai vienas iš pagrindinių menininkų, šalia tokių garsenybių kaip Aki Sasamoto, Rirkritas Tiravanija bei Carstenas Nicolai’us. Sakytum, kad gal ir neblogai, bet juk vis viena tokie įvardijimai, tokio tipo grupinės parodos lyg sukausto, įstato į tam tikrus rėmus. Kaip pats reaguoji į profesionalų interpretacinius tekstus, kritiką?

Na, aš lyg pajuokavau ir Calderio berniuku save pavadinau pats, matyt, iš kuklumo, kai su Tavim kalbėjomės per „Facetime’ą“. Šiaip nesu girdėjęs, kad mane taip pravardžiuotų, bet tiek to, nesvarbu.

Kaip tai „gal ir neblogai“? Tai yra net labai „neblogai“! Nepatingėsiu patikslinti, kad be šių Tavo minėtų menininkų ten buvo pristatytas ir pats Alexanderis Calderis su daugybe savo kūrinių, taip pat Olafuras Eliassonas, Simone’a Leigh, atstovavusi JAV Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, Sarah Sze, šiais metais turėsianti solinę parodą Niujorko Guggenheimo muziejuje, Ernesto’as Neto’as, apie kurį sužinojau penktam kurse per Kęstučio Zapkaus paskaitas, ir dar Romanas Signeris bei Monika Sosnowska. Kai nuotoliniu būdu su kuratoriais šnekėjomės apie šią tuo metu dar tik būsimą parodą, jie man papasakojo istoriją, kaip kažkada apsilankė pas kolekcininką Lio Malcą ir ten pamatė mano darbą „O2“; anot jų, taip ir kilo šios parodos idėja. Tai kodėl aš turėčiau būti „susikaustęs“ ar „įstatytas į kažkokius rėmus“, jei man patys kuratoriai tokią istoriją papasakoja? Pamenu, jiems tada tiesiog parodžiau sau už nugaros instaliuotą „Flaming Tape“, sakau, va, ką tik baigiau šitą darbą, ketinu jį rodyti Niujorke, „bitforms“ galerijoj, rudenį. Jiems tas kinetinis kūrinys labai patiko ir mes būtent jį vėliau sėkmingai instaliavome nuotoliniu būdu, mat tada dėl kovido visos kelionės buvo sustabdytos. Beje, gera buvo paroda, gaila, kad jos neaplankei, nors ir gyveni Roterdame. Gal kartais Tu pati „susikausčius“? Prisipažinai, kad ir kitos parodos „Kunsthal Rotterdam“ nepažiūrėjai, kalbu apie 2018 m. „Action-Reaction, 100 Years of Kinetic Art“, o ten buvo absoliučiai visa kinetinio meno klasika, tarp jų ir mano darbas „Beyond the Fans“… Tai kodėl turėčiau būti kažkaip „susikaustęs“? Iš kur tokios lietuviškai kuklios mintys apie susikaustymą?.. Kiek mes dar kentėsim nuo savo pačių susikurto provincialumo komplekso?

O dėl menotyros ar kritikos, reiktų suvokti, kad menas yra avangarde, o ne menotyra, nes menininko kūrinys atsiranda pirmiau, kritika tik seka iš paskos. Gera kritika atsilieka vos keliomis savaitėmis, o bloga gali atsilikti net keliais dešimtmečiais, bet visais atvejais ne ji žengia priekyje. Tai ar verta į ją kreipti dėmesį, jei ji seka iš paskos? Kaip tada menininkui judėti pirmyn? Gal atbulom?.. Todėl nereikia rimtai žiūrėti į kritiką, nei į gerą, nei į blogą. Tiesiog darai, ką nori, ir stengiesi tai daryti geriau nei praeitą kartą, ir tiek. Žinoma, geras tekstas tarsi išskleidžia kūrinį, kuria prasmes, kurios dažnai net pačiam autoriui nėra matomos, kadangi daugelis mūsų dirbame su medžiaga intuityviai, t. y. darom ir tuo pačiu metu mąstom, kas vyksta. Tai normalus kūrybinis procesas. Todėl geri tekstai inspiruoja, jauniems menininkams suteikia pasitikėjimo savimi. Deja, geri menotyrininkai yra retenybė. Dažnai „kritikai“ – tai tiesiog nenusisekę traumuoti menininkai, kuriems sutrikusi smegenų ir rankų koordinacija, todėl jie negali nieko naudingo nuveikti su savo rankom, nebent spausdinti savo neartikuliuotas rašliavas. Jų poveikis menininkui yra nulinis.

Na, ko gero, tenka su pačiu sutikti. Teisybė, kad blogos kritikos esama gerokai daugiau nei geros, ir, beje, pastaroji šiandien kone neegzistuoja, bet tuomet pakalbėkime apie kitą meno kūrinių stebėjimo dėmenį. Anksčiau lyg užsiminei, jog menininko darbas ir jo įvertinimas yra glaudžiai susiję su publikos vaizduote. Pasvarstykime, ar tokiu atveju geriau nieko meno istorijoje neišmananti ir tik išjaučianti, ar visgi apsiskaičiusi bei faktais pasikausčiusi publika? Ką pats pasirinktum? Čia beveik ar raudona, ar mėlyna tabletė…

Jei atvirai, tai tablečių geriau nevartoti. Dirbu tik savo malonumui. Darau tik tai, ką pats noriu pamatyti gyvai.

Jei reikėtų įvardyti tiek Tavąsias magnetines juosteles, tiek instaliacijas, tiek „Portretus-fosilijas“ siejantį bendrą vardiklį, sakyčiau, kad tai netikėtai užklumpanti laiko nuojauta. Nesvarbu, kurį meno kūrinį paminėčiau – „Tūbą“ (2009), „Fontanus“ (2013), „Be pavadinimo (Mišką)“ (2016) ar „Lėlininką“ (2022), – jie visi įtaigiai išduoda, jog Tau patinka tarytum žaisti su laiko, atminties, prisiminimų ir užmaršties salų žemėlapiais. Atrodo, į vienas vietas stebėtoją vedi siekdamas jam kažką parodyti, leisti pajausti, o kai kuriais kūriniais tiesiog mėgini paklaidinti ir taip sutrikusį meno gerbėją… Viename iš pokalbių teigei esantis visiškai nenostalgiškas ir leidžiantis žiūrovui pačiam susikurti naratyvą, tačiau jei visgi reikėtų į savo kūrinius pažvelgti iš šalies, ką jie išprovokuotų paties sąmonėje?

Tikriausiai išprovokuotų lietuvišką pavydą – bliamba, galvočiau, gaila, ne aš sugalvojau… O po to gal – pala pala, čiagi mano darbas! Ot, kaip man pasisekė!

Na, o jei rimtai, kelis kartus esu patyręs šiurpulį, nubėgantį stuburu, kai žiūrėjau į savo kūrinius. Tai signalas, kad darbas tikrai geras, kad jis gyvas, išbaigtas. Bet šis grynai fizinis-emocinis pojūtis pasitaiko nepaprastai retai, ir tai yra normalu. Tai – siekiamybė. Man užtenka, kad apie šį virpulį žinau, kad jis veda judėti pirmyn, stengtis darsyk tai patirti.

P. S. Siekiant suprasti Kempiną, labiausiai padėjo jo atsakymai į jau minėto Alfonso Andriuškevičiaus temas-klausimus knygoje „72 lietuvių dailininkai – apie dailę“ (1998), tačiau drauge be galo nustebino, kad menininko pozicija daugeliu atžvilgių (taip pat ir jo požiūris į menotyrininkus) taip ir liko nepakitusi. Pažinčiai su projektu kviečiu įsėsti į laiko mašiną, atsilošti ir pasimėgauti fantastišku menotyrininko, rašytojo bei kuratoriaus Raimundo Malašausko 1996 m. tekstu apie kempiniškas fosilijas.