Laisvės alėja žiemą, vaizdas į Soboro pusę, Kaunas, 1933. Fotografas nežinomas. Kauno miesto muziejaus nuotrauka
Ugnė Marija Andrijauskaitė

ŽIEMOS ŠVENTĖS TARPUKARIO LIETUVOJE

Ne visada tinkamai įvertiname, kokį svarbų vaidmenį šventės atlieka mūsų gyvenimuose. Kasdienybė – rutina, darbas, namų ruoša – silpnina komunikaciją, o reguliariai ją paįvairinančios kalendorinės bei religinės šventės padeda stiprinti bendruomeniškumą ir skatina atsigręžti į tikėjimą, nes jų metu užsiimama bendra veikla, žmones suvienija panašios patirtys bei tradicijos. Žiemos šventės, o ypač Kūčios ir Kalėdos, tarpukario Lietuvoje turėjo didžiulę reikšmę. Nepriklausomybę atgavusi valstybė politikos veikėjų ir dvasininkų netgi buvo lyginama su Kalėdų stebuklu – Kristaus užgimimu. 1925-aisiais priimtas pirmasis įstatymas, pagal kurį Kalėdos ir Naujieji metai pripažinti nedarbo dienomis. Taigi, kaip šios šventės atrodė Lietuvoje bemaž prieš šimtą metų? Kai kurie papročiai išliko iki mūsų laikų, kiti jau nukeliavo užmarštin.

PRIEŠŠVENTINIS LAIKOTARPIS LAIKINOJOJE SOSTINĖJE

Žiemos pradžioje būdavo puošiamos viešos ir privačios miestų bei miestelių erdvės. Dabintasi girliandomis, žalumynais, kartais dekoracijas gamindavo žinomi menininkai. Daug miestiečių dėmesio sulaukdavo lemputėmis apšviesti svarbiausi miesto pastatai. Likus kelioms savaitėms iki Kalėdų, parduotuvių vitrinose pasirodydavo šventinės reklamos: jose statydavo Kalėdų Senelių figūras, eglutes, kompozicijas papildydavo dovanomis, saldumynais, snaigėmis ar dirbtiniu sniegu, nepamiršdavo ir elektros lempučių. Akį traukdavo žymių Kauno kavinių „Monika“ ir „Konrado cukrainė“ languose atsirasdavusios iš šokolado ir kepinių padarytos figūrėlės, Kalėdų Seneliai, žaislai, vaisiai, uogos bei kiti papuošimai. Miestiečiai skubėdavo šventėms įsigyti saldainių, riešutų, eglučių papuošalų, žaislų, audinių, drabužių, avalynės, bižuterijos. Buvo labai populiarus nebrangus lietuviškas vynas – kai kurie piliečiai jį pirkdavo net dėžėmis. Nutįsdavo eilės ir pas siuvėjus, batsiuvius, kirpėjus – čia ruoštasi balių sezonui.

Nepaisant džiugaus šurmulio, Kūčios ir Kalėdos buvo pirmiausia šeimos šventės, todėl joms artėjant iš Kauno atgal į gimtuosius miestus, miestelius bei kaimus traukdavo minios. „Mieste didžiausias sujudimas. Lyg prieš kokią peklišką revoliuciją. Gatvės pilnos žmonių ir tai ne šiaip sau vaikštinėjančių žmonių, bet pasiryžusių pabėgti iš Kauno. Įvairių įvairiausiais paketais ir ryšuliais apsiginklavusių“, – apie prieššventinį sujudimą 1928 m. rašė „Lietuvos aidas“.

Taigi, per Kūčias ir Kalėdas Kaunas likdavo tuštokas. Niekur neiškeliaudavo tik tie, kurie jas sutikdavo Laikinojoje sostinėje bei būsimieji jaunavedžiai, mat Kalėdų laikotarpis buvo ypatingas pagausėjusiu vestuvių skaičiumi – tuo metu Kauno bažnyčiose susituokdavo maždaug 100–150 porų. Tokia data rinktasi dėl praktinių sumetimų: visų pirma, šventinėmis dienomis nereikėjo eiti į darbus, be to, sujungus Kalėdų vaišes su vestuvinėmis, buvo galima sutaupyti nemažai pinigų. „Lietuvos žinių“ duomenimis, Kūčioms ir Kalėdoms 1939-aisiais lietuvių šeimos išleisdavo vidutiniškai nuo 100 iki 500 litų, tad sprendimas iš dviejų švenčių pasidaryti vieną buvo tikrai gudrus ir praktiškas.

KŪČIŲ VAKARIENĖ IR BURTAI

„Argi ne gražu, kai visi šeimos nariai: tėvai, vaikai, broliai, seserys, tarnai, ir visi tie, kurie bendrai gyvena, susirenka čia prie vieno stalo paminėti Kristaus gimimo išvakares?“ – klausė žurnalas „Moteris“ savo skaitytojų 1932 m. gruodžio numeryje. Daug praktinių patarimų Kūčių vakarienei skelbė tarpukario moterų spauda, kadangi pasiruošimas jai laikytas būtent šeimininkių darbu. Joms tekdavo pasirūpinti namų tvarkymu, stalo puošimu ir šventiniais patiekalais, o štai vyrai turėdavo užraugti alaus bei ten, kur buvo populiarios pirtys, gerai jas iškūrenti. Gausiai Kūčių vakarienei pradėdavo rengtis keliomis dienomis anksčiau: kepdavo duoną, kūčiukus, pyragus, gamindavo marinuotą silkę, žuvies šaltieną, virdavo kalėdinius kumpius. Kūčių dieną telikdavo pasirūpinti greitai gendančiais patiekalais ir padengti šventinį stalą, kurį puošdavo gėlėmis bei žalumynais – mirtomis, rūtomis, eglišakėmis, obuoliais. Po staltiese klodavo šieno, simbolizuojančio Kristaus gimimą.

Prie Kūčių stalo susėsdavo visa šeima, būdavo pakviečiami ir tarnai ar kiti drauge gyvenę žmonės. Stengtasi parūpinti maisto ir vargšams. Vakarienę pradėdavo malda, kurią dažniausiai balsu sukalbėdavo namų šeimininkas. Tada laužydavo kalėdaitį ir dalindavo visiems valgantiesiems. Jo įdėdavo ir į patiekalus – grybų barščius, „kleckiukus“ su aguonomis, avižinį kisielių, obuolių kompotą bei kitus populiarius Kūčių valgius. Nuo stalo pakilti niekas neskubėdavo – manyta, kad pirmajam baigusiam valgyti pirmajam teks ir mirti.

Stebuklingą Kūčių vakarą (ir naktį) jaunimas užsiimdavo burtais. Pavyzdžiui, norėdami sužinoti, ar kitais metais susituoks, eidavo laukan, čiupdavo glėbį malkų ir parnešę trobon suskaičiuodavo. Jei skaičius porinis – bus vestuvės, jei ne – teks palaukti. Dar vienas būdas buvo apglėbti tvorą – jei apglėbiamas lyginis skaičius kuolelių, tuomet iki kitų Kalėdų įvyks tuoktuvės. Merginos klausydavo, iš kurios pusės loja šunys – iš ten turį atvažiuoti piršliai. Spėjant ateitį, po apvožtais puodeliais būdavo padedami įvairių daiktų modeliai ar paveikslėliai. Pasirinkęs ir atvertęs vieną iš jų, galėdavai sužinoti, kas laukia: radai žiedą – vestuvės, ratus – kelionė, lopšį – kūdikis, grabą – mirtis ir t. t. Vaikinai liedavo į vandenį karštą šviną ir iš susiformavusio gabaliuko spręsdavo, ko tikėtis. Kalėdų rytas buvo ypatingas laukiantiems šeimos pagausėjimo: jei pirmas į namus užeis vyras – gims berniukas, jei moteris – mergaitė.