Nors Yayoi Kusamą (gim. 1929 m.) geriausiai atpažįstame kaip taškuotų skulptūrinių objektų bei instaliacijų kūrėją, į meno istoriją ji visų pirma įėjo kaip viena ryškiausių performanso meno ir hepeningų autorių. XX a. 7-ajame dešimtmetyje jos kūryboje netrūko drąsių sprendimų: nuo avangardinio madų dizaino, nuogo šokėjų kūno demonstravimo iki pliušinių falų instaliacijų kūrimo. Manoma, kad šios menininkės pliušinių skulptūrų ir multiplikacijos idėjas „pasiskolino“ ir sėkmingai savo kūrybos ašimi pavertė netrukus išgarsėję Andy’is Warholas ir Claesas Oldenburgas, o pačiai Kusamai teko dar ilgai tūnoti pop­menininkų vyrų šešėlyje.

Savo kūrybinį kelią ji pradėjo nuo minimalistinės tapybos, tačiau greitai pasuko į performatyvius menus bei instaliacijų kūrimą, vėliau dirbo ir kino, mados, dizaino srityse. Visuose veiklos laukuose Kusama naudodavo tą patį taškuotą motyvą, galiausiai tapusį jos prekės ženklu. Būtent šiais raštais menininkė išreiškė nuo vaikystės ją persekiojusias haliucinacijas, kurių metu realybę ji matydavo tarsi dengiamą taškelių šydo. Nors gyveno varginama psichinių sutrikimų, Kusama visgi sugebėjo juos paversti įkvėpimo šaltiniu, o patiriamas vizijas panaudoti kurdama paveikslus ar instaliacijas. Menininkės teigimu, haliucinacijų išplėšimas iš vidinio pasaulio, jų perteikimas ant drobės turėjo ir tebeturi didžiulį terapinį poveikį – tapydama monotoniškus taškelius ji jaučia nusiraminimą, tam tikrą atsiskyrimą nuo savęs. Įdomu, kad šios mintys atskleidžia Kusamos kūrybos, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo banali, artumą japoniškajam dzenbudizmui. Begalybę kartų atkartodama tuos pačius elementus, menininkė siekia ištrinti savo ego, susilieti su visata, o būtent monotonija dzenbudizmo sekėjams padeda apraminti protą. Šį aspektą pastebėjo vienas pirmųjų japonų autorės kūrybą recenzavęs amerikiečių minimalistas Donaldas Juddas, 1959-ųjų spalio mėnesio „Artnews“ žurnale rašęs, kad Kusamos tapyboje susijungia rytietiškos ir amerikietiškos tradicijos, formuojasi neatsiejama jų sintezė.

Kūryba Yayoi Kusamai yra ne tik savęs realizacija ar pragyvenimo šaltinis, bet ir būtinybė – sugrįžusi į Japoniją, nuo 1977 m. menininkė savanoriškai gyvena psichiatrijos ligoninėje. Net sulaukusi garbingo 92-ejų metų amžiaus Kusama nenustoja aktyviai kurti. Kiekvieną dieną metodiškai dirbdama nuo 9 iki 18 valandos, vien per pastarąjį dešimtmetį ji nutapė daugiau kaip 800 didelio formato darbų. Tad itin įdomu plačiau pažvelgti į vėlyvąjį menininkės kūrybos etapą – ką gi galima išvysti pastaraisiais metais surengtose Kusamos parodose?

Tokijuje su naujausiais šios autorės darbais susipažinti kviečia jos kūrybai skirtas muziejus, įkurtas gana neseniai, vos 2017-aisiais. Svarbu paminėti, kad Kusamos kelias į pripažinimą pasaulyje, o ypač – gimtojoje Japonijoje, buvo ilgas ir vingiuotas. Pirmąją parodą Japonijoje ji surengė dar 1952-aisiais, bet nesulaukusi įvertinimo nusprendė toliau karjeros siekti Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1957 m. pristatė solinę parodą Sietle, tačiau žinomumas atėjo gerokai vėliau, tik 1989-aisiais, kai jos kūrybos retrospektyvas parodė Niujorko „International Contemporary Arts“ centras ir Oksfordo Modernaus meno muziejus. Tėvynainiai menininkę įvertino tik 1993-aisiais – tais metais Kusama atstovavo Japonijai 45-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje. Galop 1998-aisiais įvykusi didžiulė retrospektyvinė paroda „Meilė amžina: Yayoi Kusama 1958–1968“ (Love Forever: Yayoi Kusama, 1958–1968) apkeliavo svarbiausius JAV muziejus, o kitais metais buvo pristatyta ir Tokijuje. Nepaisant visos šlovės, asmeninio muziejaus šiame mieste Kusama laukė dar beveik du dešimtmečius. Galiausiai jis įsikūrė viename judriausių miesto rajonų – Šindžiuku, specialiai šiam tikslui pastatytame penkiaaukščiame kompaktiškame pastate. Jame nėra pastovios ekspozicijos, rodomos porą kartų į metus keičiamos parodos.