Dariaus Petreikio iliustracija
LAŽYBOS

Vladlen Bachnov | APSAKYMAI

Rusų poetas, žurnalistas, dramaturgas Vladlenas Bachnovas (1924–1994) – ne tik žinomas populiarių tarybinių filmų scenaristas, bet ir humoristinės fantastikos kūrinių autorius.
Netrukus po Spalio revoliucijos Charkovo žydų šeimoje gimusį sūnų tėvai pavadino Vladlenu – žymiojo komunistų partijos vado Vladimiro Lenino garbei. Būdamas dvylikos berniukas pakliuvo po tramvajaus ratais ir neteko vienos kojos žemiau kelio. Ši trauma turėjo įtakos jo likimui: prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dėl savo negalios vaikinas netiko kaip karo prievolininkas, todėl vos baigęs devynias klases evakavosi į Kazachstaną, kur Taldykorgano internate dirbo pionierių vadovu, organizavo lėlių teatrą ir ėmėsi rašyti vaidybinius etiudus.
Nebaigtas vidurinis išsilavinimas gabiam jaunuoliui nesutrukdė 1943 m. įstoti į Maksimo Gorkio literatūros institutą Maskvoje. Aktyviai rašyti ir publikuoti savo kūrybą jis pradėjo dar studijų metais, bendradarbiavo su humoristiniu žurnalu „Krokodil“, savaitraščiu „Literaturnaja gazeta“ ir kitais leidiniais, yra populiarių pokario dainų bei dviejų poezijos rinktinių autorius.
1960-aisiais V. Bachnovas ėmėsi kurti kino scenarijus, pagal kuriuos buvo pastatytos tokios žiūrovų mėgiamos komedijos kaip „Baudinys“ (Штрафной удар, 1963, kartu su Jakovu Kostiukovskiu), „Lengvas gyvenimas“ (Лёгкая жизнь, 1964), „Išėjo degtukų“ (За спичками, 1980, kartu su Jurijumi Entinu), „Amžiaus pagrobimas“ (Похищение века, 1981) ir kt. Net penkis scenarijus jis parašė drauge su tarybinio kino legenda Leonidu Gaidajumi: „Dvylika kėdžių“ (Двенадцать стульев, 1971), „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“ (Иван Васильевич меняет профессию, 1973), „Negali būti!“ (Не может быть!, 1975), „Inkognito iš Peterburgo“ (Инкогнито из Петербурга, 1978), „Sportloto-82“ (Спортлото-82, 1982).
Ilgą laiką V. Bachnovas bendradarbiavo su rašytoju Jakovu Kostiukovskiu. Dėl puikaus humoro ir meistriškai įvaldytos bei ezopiškai paslėptos satyros šio dueto tekstus mielai atlikdavo garsūs estrados komikai Arkadijus Raikinas, Štepselis ir Tarapunka, Nikolajus Rykuninas, legendiniai klounai Olegas Popovas, Jurijus Nikulinas ir Karandašas.
Anot dokumentinių filmų ciklo „Tai buvo juokinga“ (Это было смешно, 2020) kūrėjų, V. Bachnovo žodžiais kalbėjo tarybinės estrados humoristai ir komedijų herojai, dėl jo fantazijos paprasčiausi patiekalai virsdavo delikatesais, o iki gyvo kaulo įgrisę marksizmo-leninizmo dogmatikai tapdavo juokingi. Rašytojas buvo laikomas antitarybininku, tačiau, nepaisant to, tris kartus – 1970, 1973 ir 1977 m. – apdovanotas „Aukso veršio“ premija, kurią įsteigė savaitraščio „Literaturnaja gazeta“ „12 kėdžių klubas“.
Tarybinėje literatūroje groteskas ir ironija, kaip tuometės visuomenės bei socialinių ydų kritika, be rimtų pasekmių galėjo skambėti tik pripažintų scenos humoristų lūpomis. Todėl šio rašytojo satyriškos fantastikos žanro kūrybą dėl tų pačių priežasčių leidyklos bijojo spausdinti. Apsakymai, sugulę A. Bachnovo rinktinėje „Dėmesio: achai!“ (Внимание: ахи!), buvo parašyti 7-ojo dešimtmečio viduryje, tačiau knygos rankraštis ne vienerius metus gulėjo autoriaus stalčiuje ir buvo publikuotas tik 1970-aisiais.
Vladleno Bachnovo sūnui Leonidui, taip pat žinomam rašytojui, literatūros kritikui, maloniai leidus, skaitytojams pateikiame kelių šio rinkinio apsakymų vertimus.

Vertėja


– Taigi, gerbiamas kiberologe, – iškilmingai pareiškė senas filosofas, – prašom dar sykį pakartoti mūsų lažybų sąlygas. Užfiksuosime jas magnetinėje juostelėje, kad ateity išvengtume nesusipratimų.
– Su malonumu. Sąlygos tokios: siekdami atlikti savo eksperimentą, mes, brangus filosofe, užsakome tuziną mašinų, mokančių kurti grožinius kūrinius…
– Per ilgas apibrėžimas. Pavadinkime tas mašinas trumpiniu: MUT’ais.
– Sutinku. Kiekvienam MUT’ui bus užprogramuotas rašymo poreikis. Tačiau – ir čia priartėjame prie to, kas svarbiausia – žinodami, kaip sukurti literatūrinius tekstus, MUT’ai visai neišmanys, apie ką.
– Visiškai teisingai. MUT’ams nereikia žinoti nieko daugiau, išskyrus apsakymų, poemų, romanų ir panašių žanrų kūrybos taisykles.
– O dabar būtina užfiksuoti štai ką: jūs, brangus filosofe, tvirtinate, kad žinodami, kaip rašyti, bet nežinodami, apie ką, MUT’ai nieko nesukurs.
– Ničnieko, tik beprasmių žodžių rinkinius!
– O aš, kaip dirbtinės kibernetinės kūrybos psichologijos specia­listas, tvirtinu, kad absoliučiai nieko nežinodami, nebendraudami su išoriniu pasauliu ir netgi nenutuokdami apie jo egzistavimą, MUT’ai vis tiek rašys. Ir ne šiaip kažką skrebens – ne, jie ims kurti išbaigtus visokiausių žanrų literatūros tekstus.
– Ir apie ką, gerbiamas kiberologe, pasakos tie kūriniai, jeigu MUT’ai visiškai neturės ko pasakyti?
– Šitai mes sužinosime po to, kai atliksim mūsų eksperimentą ir jūs prakišite lažybas.
– Aš tikrai nepralošiu, nes tvirtinu tai, kas akivaizdu. Tačiau jūs…
– Ak, brangus filosofe, man regis, mes vėl pradedam ginčytis…
Filosofo ir kiberologo, dirbtinės kūrybos psichologijos specialisto, ginčas tęsėsi jau ne vienerius metus. Kadangi neliko jokių vilčių, jog teorinėje diskusijoje viena pusė kada nors sugebės perkalbėti kitą, kiberologas ir filosofas sutarė atlikti šį neįprastą eksperimentą, minimą mūsų pasakojimo pradžioje.
Kai mechanikai suderino paskutinį, dvyliktąjį, MUT’ą ir specialiose uždarose patalpose sustatė mašinas pagal kiberologo nurodymus, atėjo filosofas.
Nepatiklus mąstytojas pats įjungė dirbtinius rašytojus į maitinimo tinklą ir savo ranka paspaudė mygtuką „Darbas“.
MUT’ų skydeliuose sužybsėjo žalios indikatorių švieselės, oscilografų ekranuose ėmė vingiuoti kūrybinių impulsų kreivės, sukruto prietaisų strėliukės, rodančios įkvėpimo lygį, sumanymų gylį, įgyvendinimo jėgą, vaizdinių ryškumą ir saviraiškos greitį.
O virš įėjimo į patalpas, kuriose turėjo vykti paslaptingas kūrybos procesas, užsidegė raudona lentelė: „Prašome laikytis tylos! Vyksta įrašymas!“
Bet, kaip paaiškėjo jau per pirmąją valandą, tas įrašymas nevyko. Nė vienas MUT’as nepagamino jokios produkcijos, nė vienos pastraipos.
– Tai natūralu, – tarė kiberologas, – jie mąsto, jie brandina.
– Įdomu, ką jie gali mąstyti, jeigu galvoti nėra apie ką, – neslėpdamas piktdžiugos pastebėjo filosofas. – Bet mes neskubėsime su galutinėmis išvadomis.
Baigėsi pirmoji diena, o MUT’ai vis dar tebebrandino savo sumanymus, nė nepradėdami jų įgyvendinti. Na, jei nepaisysim to, kad vienas MUT’as parašė: „Viens, du, trys, keturi, penki, išėjo…“ Ir viskas. Kas išėjo, kur ir kodėl, liko neaišku, nes aparatas vėl paniro į gilų susimąstymą.
Žvelgiant netgi iš labiausiai modernistinių ir avangardinių srovių pozicijos, šios MUT’o parašytos frazės nebūtų įmanoma laikyti baigtu kūriniu, tad kiberologą apniko abejonės.
Sutemo naktis. Ir nors eksperimentas dar nebuvo pasibaigęs, filosofas nuėjo miegoti puikiausiai nusiteikęs.
Tačiau, kaip užfiksavo elektroninė atmintis, 23 valandą 17 minučių MUT’as, inventoriaus apskaitoje pažymėtas Nr. 7 ir niekuo, išskyrus eilės numeriu, nesiskiriantis nuo savo brolių, sukūrė eilėraštį apie tai, kad jis neturi, apie ką rašyti, nes nieko nežino.
Šis pirmasis paprastutis mutinės literatūros kūrinys buvo toks tik­ras ir taip taikliai atspindėjo dirbtinių rašytojų nuotaikas bei mintis, kad visi MUT’ai iš karto suprato, apie ką turėtų rašyti, ir kiekvienas išleido savo išpažinties versiją, jog neturįs minčių kūrybai.
Visi MUT’ai rašė apie save asmeniškai. O MUT’as Nr. 6 (nors yra pagrindo manyti, kad tai vis tik buvo Nr. 9) susivokė, jog vietoj įvardžio „aš“ galima naudoti „jis“ ir, pasinaudojęs savo atradimu, sukūrė istoriją, kurios herojus buvo vienas toks MUT’as, kenčiantis dėl absoliutaus temos nežinojimo.
Pasakojimas buvo sutiktas entuziastingai, ir MUT’ai draugiškai į jį atsakė tokiais pačiais, beveik nesiskiriančiais nuo pirminio šaltinio apsakymais, kas, beje, dirbtinėje literatūroje laikoma gana normaliu reiškiniu. Dėl to mutinė literatūrinių vaizdinių galerija pasipildė visu dvynių-nežiniukų būriu.
Tada MUT’as Nr. 3 suprato, kad tą pačią istoriją galima perteikti eilėmis – taip gimė pirmoji mutinė poema, po kurios pasirodė dar vienuolika eiliuotų kūrinių, panašių į pirmąjį kaip du vandens lašai, nors vandens juose, be abejo, buvo kur kas daugiau.
Tiesa, radosi vienas MUT’as, kuris, ieškodamas naujų būdų, pabandė minėtąją poemą išrimuoti ir atpasakoti proza. Tačiau galop iš to išėjo dirbtinėje literatūroje jau žinomas apsakymas apie kenčiantį MUT’ą.
Ilgainiui MUT’ai ėmė kartotis. Kilo reali grėsmė, kad išsėmusi vieną vienintelę temą mutinė literatūra nunyks, taip ir nespėjus parašyti genialių tekstų.
Veikiausiai taip ir būtų nutikę, bet MUT’as Nr. 8, peržvelgdamas jame užprogramuotus galimus kūrybinės veiklos variantus, nusprendė išbandyti laimę literatūros kritikos srityje.
Kadangi pradedantysis kritikas nieko, išskyrus savo elektroninius brolius, nebuvo skaitęs, suprantama, kad užsipuolė jų kūrinius, nurodydamas autoriams, esą šie nieko nežino, nors privalėtų žinoti.
MUT’ai be galo apsidžiaugė atradę naują žanrą ir puolė paskubomis kurpti kritikos šedevrus, nuožmiai kaltindami vienas kitą nežinojimu.
Kurį laiką dirbtinėje literatūroje buvo stebimas pagyvėjimas, tačiau net jis negalėjo ilgam sulaikyti besiartinančios krizės.
Ir šią sunkią valandą tas pats MUT’as Nr. 7, prisnūdęs ant niekonežinojimo temos atradėjo laurų, prabilo naujomis programinėmis eilutėmis.
– Nežinau, apie ką rašyti, – pareiškė MUT’as Nr. 7, – bet šiuo absoliučiu nežinojimu didžiuojuosi ir nesutiksiu jo iškeisti į kokias nors abejotinas žinias. Nes tai, kad neturiu, apie ką rašyti, liudija mano talentą.
Vos tik gimė šios eilutės, elektroniniai rašytojai pasidalino į MUT’us ir neoMUT’us; iš akligatvio išsikapsčiusi dirbtinė literatūra pasileido vieškeliu.
NeoMUT’ai savo kūriniuose aistringai daugžodžiavo, kaltindami MUT’us neturint žinių, o MUT’ai, nenusileisdami savo literatūriniams priešininkams nei aistra, nei gražbylyste, išdidžiai tvirtino, kad jie, MUT’ai, ir nenori nieko žinoti!
Užvirė tikras literatūrinio gyvenimo verpetas. Ir jei prieš susiskaldymą graudžiuose MUT’ų kūriniuose trūko būtent graudulio, o piktuose kritikų išpuoliuose – pykčio, tai dabar aistros siautėjo visa jėga.
Kartu su konfliktais atsirado tokie nauji dirbtinės literatūros žanrai kaip epigrama („Kuria MUT’as iš jaudulio mutišką eilių graudulį“), nuotykių apysaka („Drąsusis MUT’as neoMUT’ų stovykloje“), drama („MUT’as pamilo neoMUT’ę, jos įkalbėtas atsivertė ir atsižadėjo mutizmo“) ir galiausiai – scenarijus (visa, kas anksčiau išvardinta, tik perrašyta pagal kino specifiką).
Kūriniai gimė vienas paskui kitą. Įvertinus tai, kad dirbtiniai rašytojai dirba 1010 kartų greičiau nei tikrieji, paaiškės, kodėl nuo pirmojo eilėraščio iki neįtikėtino dirbtinės literatūros suklestėjimo prabėgo tik 18 valandų 14 minučių.
Kuomet filosofas vėl užsuko į patalpas, kuriose vyko šis eksperimentas, kiberologas pabrėžtinai kukliai tarė:
– Štai, matote! O jūs sakėte…
Tačiau su filosofu sutarti buvo ne taip paprasta.
– Taip ir maniau! – sušuko jis, probėgomis apžvelgęs dirbtinės literatūros istoriją. – Aš taip ir maniau, kad mums pakiš ne tuos MUT’us, kuriuos užsakėme!
– Kas yra? Nesuprantu.
– Kaip tai kas yra? Mes prašėme pagaminti MUT’us, kurie nieko nežinotų, tik grožinės kūrybos taisykles.
– Teisingai. Juk šie MUT’ai absoliučiai nieko nežino.
– Netiesa. Šie MUT’ai žino, kad jie nieko nežino. O daugiau už tai nežinojo net ir Sokratas!

Žymos: