„Klastotojo pasakojime“ – naujuose nuteisto padirbinėtojo Shauno Greenhalgho memuaruose – autorius atskleidžia, kad tai jis nutapė Leonardo da Vincio „Gražiąją princesę“ (La Bella Principessa), kurios vertė siekia 100 milijonų JAV dolerių, ir netgi prisipažįsta šį paveikslą sukūręs pagal prekybos centro kasininkės atvaizdą.

Jei S. Greenhalgho teiginiai teisingi, kaip minėtasis falsifikatas taip ilgai liko nepastebėtas? Kaip jis prasprūdo pro daugelio meno istorikų ir tariamų ekspertų akis? Neabejotina, kad šis sukčius gebėjo derinti puikius tapybos įgūdžius su meno istorijos, medžiagų bei technikos išmanymu, tačiau vien to nebūtų pakakę apgauti tiek daug žinovų.

Kiekvieno didesnio praėjusio šimtmečio falsifikavimo skandalo centre buvo toks žmogus kaip Greenhalghas, kuris ne tik sugebėjo sukurti labai įtikinamą klastotę, bet ir suprato, kaip įsiskverbti į pačias žinių sistemas, meno pasaulio naudojamas atribucijai bei autentiškumui nustatyti.

SISTEMINIS POŽIŪRIS

Tikri meno žinovai – tai ekspertai, gebantys įžvelgti kūrinio kokybę ir autorystę. Meno ekspertizės pradininku laikomas italų gydytojas Giovannis Morellis, rusišku Ivano Lemorlieffo slapyvardžiu ėmęs skelbti esė vokiečių kalba, siūlydamas intuicija pagrįstą vertinimą.

Ankstesniuose metoduose buvo pabrėžiama ikonografija, t. y. vaizdų prasmės tyrimas. Vietoj to Morellis sumanė sistemą, kuri pradedantiems vertintojams suteikė racionalų, moksliškai pagrįstą būdą kūrinio savybėms nustatyti. Šis metodas – daugiausia dėmesio skiriant tokioms mažai pastebimoms detalėms kaip ausų ir rankų atvaizdavimas – labai priklausė nuo eksperto gebėjimo perskaityti menkiausias užuominas, kad būtų galima atskleisti platesnes reikšmes.

Ši nepastebėtų bruožų įžvalgos technika turėjo įtakos Sigmundui Freudui, sukūrusiam sap­nų aiškinimo metodiką, ir sero Arthuro Conano Doyle’io Šerlokui Holmsui, detektyvui, nusikaltimus tirdavusiam ieškant užuominų, pavyzdžiui, unikalios kiekvieno žmogaus ausies formos.

Dabartinė menininkų bei meno kūrinių atpažinimo sistema taip pat skolinga Carlo Linnæaus taksonomijai, kurios šaknys glūdi „rūšinio egzemplioriaus“ sąvokoje, t. y. idėjoje, kad kiekvienai augalų rūšiai botanikos archyve saugomas vienas vienintelis išdžiovintas egzempliorius. Archyvinė versija apibrėžia, kaip ta rūšis turėtų atrodyti.

Meno pasaulyje tipinio pavyzdžio atitikmuo yra neginčytinas kūrinys, paprastai saugomas muziejuje, į kurį privalo lygiuotis visi kiti pretendentai į tą pačią atribuciją.

SUTEIKTI EKSPERTAMS TAI, KO JIE PRAŠO

Garsusis XX a. klastotojas Hanas van Meegerenas ne sykį patyrė nesėkmę, siekdamas savo padirbtų Jano Vermeerio paveikslų autorystės pripažinimo, tačiau 1937 m. jam tai galiausiai įspūdingai pavyko, kai vyriausiasis ekspertas Abrahamas Bredius patvirtino van Meegereno falsifikato „Kristus ir jo mokiniai prie Emauso“ autentiškumą.