fbpx

VISA DENGIANTI MIGLA

Ernestas Zubavičius

Įsivaizduokite, jog magistraliniu keliu važiuojate iš Vilniaus į Palangą. Saulė lūkuriuoja ant slenksčio, prieš danguje užleisdama savo vietą mėnuliui. Jums ramu, nes penktadienio vakaras, biuras paliktas tvarkingas, jaučiatės atsipalaidavę. Mėnesį laukėte atostogų savaitgalio. Pasiekus Kauną, saulė pradeda skęsti jūsų kelionės tiksle – Baltijos jūroje, tačiau vis dar degina debesų kraštelius, sukurdama Siksto koplyčios lubų replikas. Jums gera. Gamta paskleidžia kerus ir horizonte ima banguoti mig­la. Tokia migla, kuri savo drėgnu apkabinimu gali užliūliuoti. Jausdamiesi pagrindiniais savo gyvenimo filmo herojais, pasiekiate Palangą. Gražu, ar ne?

O dabar įsivaizduokite tą pačią kelionę, tik jūs sergate negydoma depresija. Kad būtų aiškiau, išvardiju papildomus faktorius: neturite motyvacijos, kartais valgote per daug, kartais – per mažai. Analogiška situacija ir su Violetos Palčinskaitės eilėse akį merkiančiu „Dėde Miegu“ – jis užsibūna pas jus per ilgai arba per trumpai. Seksualiniai ir romantiniai santykiai jus gali varginti. Noras gyventi keičiasi kaip oras. Tuomet juk viskas būtų kiek sudėtingiau?

Depresijos kamuojami žmonės dažnai savo būseną apibūdina kaip pasaulio suvokimą tarsi pro visa dengiančią miglą. Nesiėmus veiksmų, ji kartais gali virsti tokiu tirštu rūku, kuriame norėtumėte sėsti į „Vidurnakčio ekspresą“ iš gyvenimo. Taip pat neapleidžia jausmas, lyg kūnas miegotų žiemos miegu, nepriklausomai nuo sezono. Žmogaus vidinę būseną paprastai išduoda išoriniai ženklai: sergantiesiems šia liga neretai sunku koncentruoti dėmesį, jų judesių koordinacija sulėtėjusi, kalba, mąstymas taip pat. Atsisakoma pastovaus bendravimo, neatsiliepiama į skambučius ar laiškus, nėra jaučiamas socializacijos trūkumas. Kinematografijoje šiomis temomis kalbama vis ryžtingiau, tokie filmai turi savo auditoriją. Saugus, daugeliui prieinamas formatas gali priartinti prie veikėjų ir taip paskatinti susirūpinti asmenine psichologine sveikata.

Iš dalies autobiografinė mokslinės fikcijos drama „Melancholija“ (Melancholia), 2011 m. sukurta danų kino meistro Larso von Triero, subtiliai pasakoja apie planetų susidūrimą ir neišvengiamą žemės sunaikinimą. Režisierius ne viename filmą pristatančiame interviu yra prisipažinęs pats sergantis depresija, todėl šis kūrinys jam esąs toks artimas. Kino juostą sudaro dvi dalys: pirmojoje rodoma nuotakos Justinos (akt. Kirsten Dunst) vakarinės vestuvių dalies įvykių eiga, o antrojoje dėmesys sutelkiamas į jos sesers Klerės (akt. Charlotte’ė Gainsbourg) egzistencinę krizę, kai jau žinomas faktas, jog pasaulis bus sunaikintas planetos, pavadintos Melancholijos vardu.

Filmas prasideda absurdiška situacija: fiziškai per didelis limuzinas, vežantis jaunavedžius, kaimo kelyje nesugeba įveikti staigaus posūkio. Kad ir kaip stengiamasi, visgi nepavyksta, tad iki dvaro, kuriame laukia svečiai, porai tenka eiti pėsčiomis. Justina vis bando atitolinti susitikimą su jos laukiančia šeima, draugais bei kolegomis, ir šis įspūdis žiūrovo neapleidžia visos pirmosios dalies metu. Jaunosios „pabėgimai“ nuo jaunikio ir svečių vis dažnėja. Pati herojė prisipažįsta, jog jausmas toks, tarsi ją pančiotų aplink kojas apsiviję pilki siūlai. Laiko tėkmė tokia lėta, kad per keletą valandų Justina spėja pagulėti vonioje, perorganizuoti dvaro bibliotekos išplanavimą, pasivažinėti golfo laukais ir pasimylėti su ją persekiojančiu bei reklaminės žinutės prašančiu kolega. Merginos emocinis išsekimas veda prie destrukcijos. Dūžtančios lėkštės, sudegęs japoniškas aitvaras, minėta išdavystė – neišvengiamų skyrybų atributai.

Svarbus šios filmo dalies aspektas – L. von Trie­ro meistriškumas perteikiant depresija sergančio žmogaus pasaulėžiūrą. Herojės santykis su jos sutuoktiniu – apsimestinis. Istorijos pradžioje jie primena įsimylėjusius jaunavedžius, turinčius gilų ryšį, kikenančius ir per daug nekreipiančius dėmesio į kitus žmones. Jaunikiui tampa kiek keb­lu suprasti nuotaką, kai ši užsimano arklidėse parodyti savo žirgą. Faktas, jog mylimoji jodinėja, jam visiškai nauja informacija. Puotos metu, sakant tostus, vyrukas sunkiai renka žodžius. Tai galime priskirti jauduliui, tačiau nesusipratimas jo veide byloja apie tyrą nežinojimą ką sakyti ir suvokimą, kad nepažįsta savo partnerės. Stengimasis jaunąją nugirdyti, padedant jos seseriai, šį pojūtį tik sustiprina. Aplinkinių siekis, jog Justina atsipalaiduotų tiek pat, kiek visi, gali būti pateisinamas nuoširdžiu nežinojimu, kaip elgtis tokioje situacijoje. Vestuvinė jaunikio dovana – ateities pažadas ir iliustratyvus jos piešimas: sodas, namas ir tame sode bėgiojantys judviejų vaikai, – dar labiau atitolina Justiną nuo jos vyro. Žmogui, kurį apninka melancholija ir beprasmybės jausmas, ateitis neegzistuoja, visi kuriami planai neteikia džiaugsmo. Suvokimas, jog ji iš tiesų neturi ramsčio ir nėra priimama tokia, kokia yra, nuotaką skatina elgtis impulsyviai, bandant sukelti aplinkiniams tokius pat jausmus, kokius patiria pati.

2021-07-22
Tags: