Šiuo metu rašomoje knygoje „Vilko plaukas“ populiarių romanų apie Maironį, Žemaitę, Vytautą Mačernį, Salomėją Nėrį autorė Aldona Ruseckaitė į Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimą ir kūrybą mėgina pažvelgti pasitelkdama keturias klasikui labai svarbias moteris – tai motina Magdalena, sesuo Magdalena, žmona Emilija ir bičiulė Irena. Čia pateikiamas fragmentas iš skyriaus apie rašytojo seserį Magdaleną Mykolaitytę-Slavėnienę (1908–1984), kuri 1944-aisiais pasitraukė į Vakarus. 1977-aisiais ji Londone išleido knygą „Putinas mano atsiminimuose“, iš kurios šiame tekste kursyvu pateikiama citatų.

SESUO MAGDALENA MYKOLAITYTĖ-SLAVĖNIENĖ

1932 metais Putinas išsinuomojo butą Vaižganto gatvėje, diplomato Juozo Purickio name. Butas erdvus, pro langus matyti puikūs Kauno vaizdai, o ypač įspūdinga panorama pro Mykolaičio kabineto langą. Bet ir kaina graži – per mėnesį keturi šimtai litų! Net ir profesoriui per dideli pinigai. Tad nuspręsta ieškoti subnuomininkų, kurie, regis, tik to ir laukė – tuoj pat čia įsikūrė mokytoja Emilija Kvedaraitė. Ji užėmė valgomajam skirtą kambarį. O šioji po kiek laiko priėmė artimą draugę poetę Salomėją, atsikrausčiusią iš Lazdijų ir neturinčią kur pasidėti. Kadangi Salomėja Nėris tuo metu neturėjo jokių pajamų, Emilija sugalvojo planą ir prikalbino Putiną, atseit, tegul poetė moko vokiečių kalbos jo sesę Magdutę, kuri kaip tik studijuoja germanistiką, tai būsiąs lyg savotiškas nuomos mokestis. Taip ir susiklostė, nors Medži nemėgo šitų Salomėjos pamokų, kurias mokytoja nusprendė vesti mieste. Jų metu pasipuošusios, pasipudravusios, madingai susišukavusios dėstytoja su savo studente vaikščiodavo po Kauno centrą ir kalbėdavosi vokiškai. Mudviem pritrūkdavo temų tiems pokalbiams. Kartais Salomėja sugalvodavo ir kitokių užsiėmimų. Sykį ji nusivedė Magdutę pas fotografą, paprašė, jog šis padarytų iš jų nuotraukų beveik filmą – kiekvienos po dvidešimt keturis kadrus, iš kurių vėliau būtų galima išsirinkti geriausius. Abi sukiojosi, maivėsi, visaip pozavo: ir besišypsančios, ir susimąsčiusios, bet, kai po savaitės atėjo peržiūrėti ir užsisakyti nuotraukų, užteko peržvelgti negatyvų juostelę, kad Salomėja pasakytų: Visose aš tokia baisi… Ir neužsisakė nė vienos fotografijos.

Tačiau sutinkant Naujuosius – 1933 metus – atsitiko nenumatytas įvykis, kuris sustabdė linksmą namų gyvenimą ir pertraukė „Altorių šešėly“ rašymą, nors vėliau autorius prisipažino, kad sirgdamas antrąją dalį „parašė“ mintyse… Nuo jaunystės būdamas silpnokos sveikatos, Putinas į ligas turėjo įdomų požiūrį – jau į senatvę sakydavo, kad liga ne visada trukdo dirbti, galima šį tą parašyti ir lovoje gulint, ir mintyse sukurti, o paskui užrašyti. Liga padedanti žmogui atitrūkti nuo žemės, nusimesti materialų apvalkalą ir atsidėti dvasios darbui… Žinoma, jokios ligos jis neaukštino, greičiau šios mintys buvo lyg paguoda.

Taigi – Vincas netikėtai susirgo, kilo temperatūra. Iškviestas gydytojas Finkelšteinas ligonį patyrinėjęs, pačiupinėjęs, pamaigęs pranešė: Lengvos formos vidurių šiltinė. Tai sunkiai gydoma ir greitai užkrečiama liga. Bet į ligoninę guldyti daktaras nepatarė, galima slaugyti ir namuose – atsiuntė patyrusią vienuolę seselę, o ji naktimis užmiega ir netgi knarkia, neleisdama slaugomajam pailsėti. Buvo nuspręsta, jog ligoniu rūpinsis Magdalena ir Emilija – pasikeisdamos. Liga užsitęsė iki vėlyvo pavasario, Putiną baisiai išvargino, jis sulyso, suseno, užsiaugino barzdą. Vieną kartą Magdutė brolį nulydėjo į kliniką pasidaryti plaučių rentgeno nuotrauką, išlindusi medikė sako: Dabar jūs jau galite eiti pas savo tėvelį… Ši sunki, pavojinga liga dar labiau suartino visus tris: Vincą, Emiliją ir Magdaleną, nes niekas, išskyrus daktarą, negalėjo nei jų lankyti, nei pagelbėti – šiltinė užkrečiama. Merginos įsisuko ir į Mykolaičio kūrybos prob­lemas. Išėjęs romano „Altorių šešėly“ pirmasis tomas sulaukė įvairiausių nuomonių, palankių ir piktų, nepritarančių ir giriančių, plaukė srautas laiškų, kuriuos skaitydavo, aptarinėdavo visi trys. Jeigu ne sirgimas, rašytojas tikriausiai būtų tūnojęs savo kiaute, vienas tyrinėjęs tuos laiškus, kankinęsis ar šypsojęsis, tačiau ligos bejėgystė atleido įtampą, suformavo savotišką atvirumą… Vieną dieną Magdutė mato – pas brolį ant stalo guli knyga „Vaižganto gyvulėliai“; sugavęs jos žvilgsnį, su entuziazmu aiškina, jog štai gavęs dovanų Juozo Tumo-Vaižganto knygą su mielu įrašu: Putine, į Tavo sensaciją atsakau gyvulėliais – jie irgi duoda temų ir pinas į žmogaus gyvenimą. Rašyčiau ką-ne-ką ir nauja. Tebesu „Neišeinamas“ – pasirodyk pirmas, jei jau pajėgi oro gerti. Mylėdamas Tave Vaižgantas. 1933.III.16. Mykolaitis šypsosi, laimingas – kiti kunigai puola, o šis klasikas jį palaiko, tik, deja, sunkiai serga. Išties, po pusantro mėnesio Putinas jau keliaus paskui Tumo karstą. Ak, tas Vaižgantas – nė vieno jis nepasmerkė! Kai jaunasis Putinas laiške jam pasiguodė nenorįs būti kunigu, valkioti sutanos, tačiau viską mesti neturįs jėgų – kaip gyvenimas stums, taip ir eisiu, klasikas Juozas net pyktelėjo, išbarė Vincą – bent apsimesti norėčiau, jog mes gyvenimą stumiame, tikino, kad nereikia pasiduoti, kitaip neteksime energijos. Romaną „Altorių šešėly“ Vaižgantas vertino kaip pirmąją europinio masto knygą, parašytą Lietuvos autoriaus.