VILIUS DRINGELIS: DIZAINAS MAN SIEJASI SU INTUICIJA
Kalbino Aistė Marija Grajauskaitė
Neretai susimąstau, kaip keista, kad visuomenėje vis dar egzistuoja ir tam tikra prasme yra gajūs menininkų stereotipai. Štai, tarkim, tapytojo. Kaži kodėl šios profesijos atstovai įsivaizduojami kaip susivėlusios, savo darbuose užsikuitusios, niekur nieko nespėjančios būtybės, kurioms neretai dar priklijuojama ir kokia priklausomybių etiketė. Paraleliai, kaip absoliuti priešingybė, kažkur sklando ir dizainerio stereotipas. Klasikinis jo įvaizdis atrodo maždaug taip: itin tvarkingas, visuomet viską atliekantis pagal terminus, viską apskaičiuojantis, dievinantis modernizmą bei, žinoma, gindie savęs nelaikantis menininku. Skamba kiek absurdiškai, ar ne?.. Gyvename itin dinamišku laikotarpiu, kai apskritai įvardyti, kas yra šiuolaikinis dizainas, – kone neįmanoma, nes jis derina visą savo praeitį dabartyje (šlakelis art deco, žiupsnis modernizmo, šaukštas minimalizmo etc.) ir taip lyg neturi ar net atsisako į vieną dėmenį, stilių ar idėją „sufokusuoto“ dėmesio. Tad kyla klausimas, kodėl vystantis, kintant dizainui, visuomenė vis dar bando sutramdyti jo kūrėjo įvaizdį?..
Vienas iš labiausiai dizainerio stereotipą laužančių asmenų Lietuvoje yra Vilius Dringelis. Jis vertas dėmesio ne tik dėl to, kad yra puikiai žinomas jaunosios kartos autorius, bet ir todėl, jog reprezentuoja mūsų šalyje apskritai gana retai sutinkamą multidisciplininį dizainą. V. Dringelis kuria daiktus, objektus, dirba prie grafinio dizaino tiek knygoms, albumų viršeliams ar plakatams, tiek parodoms. Viską išvardyti sunku, bet viena aišku – Viliaus neįmanoma įsprausti į akademiniais, kanoniniais ar stereotipiniais rėmais apkaltus dizaino bei dizainerio apibrėžimus. Sudalyvavęs beveik 30-yje grupinių parodų ir 2014 m. paragavęs kuratoriaus duonos rengdamas Lietuvos jaunųjų dizainerių darbų parodą Lietuvos Respublikos ambasadoje Didžiojoje Britanijoje, Dringelis yra vienas iš inovatyviausiai kuriančių savo srities meistrų. Įvertintas įvairiais ne tik nacionaliniais („Geras dizainas“, „Gražiausia lietuviška knyga“), bet ir tarptautiniais („A’ Design Award & Competition“, „NAPA Baltic Packaging Design Awards“, „Electrolux Design Lab“) apdovanojimais, dizaineris, kuris save labiau linkęs įvardyti menininku, išlaiko itin kuklią, santūrią poziciją ir pasiekimais džiaugiasi tyliai. O galėtų garsiau, nes šiemet už meno albumo „Art & Us“ knygos dizainą, laimėjusį auksą tarptautiniame prestižiniame dizaino konkurse, jis ekonomikos žurnalo „Valstybė“ buvo įtrauktas į 30-ies didžiausią teigiamą įtaką Lietuvos valstybės ekonominei, socialinei, vertybinei ir dvasinei pažangai 2021 m. turėjusių žmonių sąrašą.
Kalbėti su Viliumi ar žiūrėti į jo kūrybą – atgaiva. Tai nekonvencionalus, novatoriškomis, dizaino discipliną peržengiančiomis idėjomis pulsuojantis autorius. Kartais jį įsivaizduoju kaip savotišką panką, kuriam dizaino kaita ir savęs paties prisiskyrimas prie menininkų (o ne dizainerių) yra daugiau būtinybė, neišvengiamybė nei siekis. Dringelis skirsto menininkus į ieškotojus ir radėjus, teigia, kad itin svarbi kūrybos proceso dalis – tiesiog klajojimas. Tad tarp dviejų šalių nusidriekusiomis nematomomis interneto linijomis su Viliumi kalbėjomės apie tai, kas yra dizainas, kodėl jis keičiasi, kaip yra susijęs su antropologija bei ką reiškia klajoti ir būti ieškotoju.
Pradėkime nuo, rodos, paprasto, bet ir sudėtingo klausimo – kas Tau šiuo metu yra dizainas? Įsivaizduoju, kad augant patirčiai, keičiantis asmenybei kažkiek kinta ir darbo suvokimas, jo asmeninis apibrėžimas…
Daug žmonių iš skirtingų perspektyvų gali protingai ir gudriai įvardyti, kas yra dizainas, koks jis buvo vakar, koks turėtų būti šiandien, tačiau, tiesą sakant, mane visuomet gąsdino žinantys visus atsakymus. Asmeniškai niekad nesuvokiau dizaino kaip įrankio, kuris gali išspręsti problemas ar kurį pasitelkus gali būti bandoma išrasti daiktus, norint išgelbėti pasaulį.
Stebint iš šalies, atrodo, jog daug specialistų savo veikloje vis dar remiasi klasikiniais modernizmo principais, t. y. sprendimus bei rezultatus stengiasi optimizuoti, gerą dizainą apibrėžia praeito šimtmečio suformuotomis klišėmis, jog „mažiau yra daugiau“, „geras dizainas yra nematomas“ ir t. t. Man dizainas šiuo metu įdomesnis iš dekoratyviosios pusės, kurią būtent tas pats modernizmas kažkuriuo metu marginalizavo, stengėsi pašalinti. Kai kuriais atvejais netgi žavi nesąmoningo dizaino pavyzdžiai, kai disciplina dar nebuvo institucionalizuota, o kūrybiniame procese vaizdžiai atsispindėdavo ankstesnė patirtis bei aplinkos interpretacijos. Štai antropologijoje galime pastebėti, jog atokesnės kultūros, susidūrusios su Vakarų civilizacija, sukurdavo išties netikėtų reiškinių, reorganizuodavo esamas normas savaip, ir būtent tokie pavyzdžiai mane labai įkvepia. Tarkime, Australijos aborigenai Anangu regione susidūrę su industrializacija perdarydavo automobilius iš pakelėse, bendruomenės sąvartynuose rastų detalių, todėl jų komplektacijose derindavo skirtingų spalvų dalis, kėbulo plokštes dažydavo rankomis, naudodavo raštuotas medžiagines širmas languose ir t. t. Tokiu būdu transporto priemonės įgaudavo rankų darbo išvaizdą, o tai yra automobilio aptakumo priešingybė, tad atrodo, jog tokiu alternatyviu principu sujungtos ir perkurtos detalės išprovokuodavo objekto savitumą. Įdomu, ar ne?..
Taigi, dizaino nesuvokiu tik kaip priemonės kėdei, ant kurios galima atsisėsti, sukurti, interpretuoju šiek tiek plačiau. Man regis, dizainas – disciplinų maišymasis, įvairialypiškumas ir pan. Vis daugiau dėmesio skiriu procesui, ieškojimui; esu klajotojas, galbūt artimesnis egzistuojančiam menininko nei dizainerio apibrėžimui, nes ieškau originalumo naratyvo. Be galo įdomu savo minčių visatoje suformuoti reiškinį, kuris galėtų egzistuoti kartu su visuomene ir darytų nors ir mažą įtaką bendrai tėkmei, savimonei, kalbant ne tik apie funkcinę daikto prasmę. Apskritai dizaino disciplina gali savotiškai padėti tai įprasminti, megzti tarpusavio ryšį, tiek dirbant su autoriniais darbais, tiek su bendraminčiais klientais, kolegomis.
Esi nemažo skaičiaus objektų-daiktų autorius. Kurie iš jų buvo įdomiausi pačiam ir ką Tau reiškia susikoncentruoti į daikto dizaino kūrybą? Ar turi darbo techniką, specifiką, kaip pasiekti originalų rezultatą?
Profesijos pradžioje imdamasis sumanymo ruošdavausi labai tikslingai, skaičiuodavau kiekvieną milimetrą, ir nors mano būdas santūrus, bet drauge – ir intelektualiai maištaujantis, tad tas tikslumas kažkuriuo metu pradėjo šiek tiek varginti. Dabar dirbdamas su autoriniais objektais-daiktais nemėgstu remtis išankstiniais brėžiniais, pirmenybę teikiu eksperimentavimui, vadinamajam rankos motyvui, suponuojančiam momentiškumą, atsitiktinumą, kai kūrybinius sprendimus padiktuoja aplinkybės, ir būtent tai mane išlaisvina, nes atsiremiu į procesą. Žinai, dažnai kūrėjus galima interpretuoti arba kaip radėjus, arba kaip ieškotojus. Radėjai kūrybiniame procese stengiasi surinkti kuo daugiau informacijos apie būsimą etapą ir tuo vadovautis, o ieškotojai dažniausiai nenumano savo veiksmų, eksperimentuoja ir provokuodami tikisi sulaukti naudingo rezultato; šiuo metu man artimesnis antrasis būdas. Apskritai, jeigu galima taip įvardyti, mėgstu tvarkingą netvarką.
Kalbant apie originalumą, tai štai, pavyzdžiui, beeksperimentuodamas atradau metodą, kuriuo dabar remiuosi kurdamas objektus. Pandemijos laikotarpiu į namus kurjerio pristatytoje folijos pakuotės formoje nuo sriubos atsitiktinai intuityviai įžvelgiau dekoratyvų indą, o pasitelkęs suskaitmeninimą jį išvysčiau į dizaino kūrinį. Vėliau pastebėjęs, jog naudojant folijos medžiagą ir joje padarius įspaudus galima įvairias aplinkos detales reorganizuoti į reikiamus dizaino objektus ar sudėtines jų dalis, pradėjau ši metodą taikyti plačiau. Įdomu, jog tokius perkūrimo procesus galima interpretuoti tiek fiziškai, tiek intelektualiai, kai intuityviai klaidžiojama mintyse ir spekuliuojama trimatėje dimensijoje. Tarkime, durų rankenos formoje įžvelgiama žvakidė, šiukšlių dėžės ratuke – indas ir t. t. Todėl dizainas man vis labiau siejasi su intuicija. Tarkim, neseniai sukūriau kavos staliuką, kurį sumaniau netikėtai pastebėjęs vaikišką žaidimų aikštelę ir jos konstrukcijos detalę, priminusią staliuko koją, o žvakidės dizainui panaudojau įvairias Vilniaus miesto detales: Žaliojo tilto turėklo motyvą, „Bolt“ paspirtuko rankeną, vieno iš prekybos centrų parduotuvės vežimėlio ratuką ir t. t. Toks paprastas miesto aplinkos detalių rinkimas naudojant foliją itin naudingas rezultatui, nes panašios išraiškos niekada nepasiekčiau loginėmis priemonėmis, įvairiomis dedukcijomis. Visas mano procesas paremtas klajojimu: detalės paveiktos įspaudų netikslumų, sujungtos alternatyviu principu, suskaitmenintos inovatyviomis technologijomis, o tai daro įtaką medžiagiškumui, keistoms proporcijoms, atsitiktinumams, klaidoms, kol galiausiai daiktas tampa „gyvas“, „kvėpuojantis“, autentiškas.