Dirbtinio intelekto sukurta iliustracija
Edith Wharton

VERDIKTAS

Amerikiečių rašytoja Editha Wharton (1862–1937), iki vedybų – Newbold Jones, gimė senoje, kilmingoje ir turtingoje Niujorko šeimoje, kurios gyvenimas įkvėpė idioma tapusį posakį „neatsilikti nuo Džounsų“ (keeping up with the Joneses). Po JAV pilietinio karo Jonesai šešerius metus praleido Europoje, tad Editha, jauniausia iš trijų atžalų, vaikystėje su tėvais nemažai keliavo. Šeimai grįžus į Jungtines Valstijas, jos nerūpestinga paauglystė prabėgo Niujorke bei Niuporte (Rod Ailande). Mergaitę lavino privatūs mokytojai ir guvernantės, ji labai daug skaitė. Netrukus išryškėjo Edithos talentai: šešiolikos ji parašė pirmąją novelę ir publikavo savo poeziją mėnesiniame žurnale „Atlantic“. Tokiu būdu mergina debiutavo Niujorko aukštuomenėje, kuri vėliau tapo jos romanų bei apsakymų objektu: savo kūriniuose E. Wharton aprašė šio didmiesčio aukso amžių, atskleidė veltėdžiaujančio elito gyvenimą, veidmainiškus jo tarpusavio santykius bei turtingųjų luomo „kalėjimus“, kuriuose jie patys save ir įkalino.
Edithos tėvai niekada neskatino jos siekti intelektualaus gyvenimo. Tais laikais iš moters buvo tikimasi gero išsiauklėjimo, pavykusios santuokos, tinkamo namų šeimininkės pareigų atlikimo bei aktyvaus bendruomeniškumo, ir nieko daugiau. Jonesų jaunėlė pasirinko kitokį kelią. 1885 m. ji ištekėjo už turtingo Bostono bankininko Edwardo Whartono, tačiau, nepaisant panašios kilmės ir bendrų pomėgių, jų santuoka nebuvo sėkminga. Daugelyje E. Wharton kūrinių aprašomos nelaimingos poros, kurių meilės siekis ir pašaukimas dažnai prieštarauja visuomenės lūkesčiams. Pirmasis jos didesnės apimties romanas „Linksmybės namai“
(The House of Mirth,1905) sulaukė tikros sėk­mės, o po šešerių metų pasirodęs romanas „Itenas Fromas“ (Ethan Frome, 1911), įtvirtinęs rašytojos vardą Amerikos literatūroje, laikomas žinomiausiu jos kūriniu. E. Wharton artimai draugavo su prozininku Henry’iu Jamesu, bendravo su kitais garsiais to meto rašytojais bei menininkais, tarp jų – su Franciu Scottu Fitzgeraldu, André Gide’u, Sinclairu Lewisu, Jeanu Cocteau, Jacku Londonu. Esė rinkinyje „Grožinės literatūros rašymas“ (The Writing of Fiction, 1925) ji prisipažino, kad H. Jamesui yra už daug ką skolinga.
1913-aisiais išsiskyrusi su Edvardu, Editha apsigyveno Prancūzijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais ji organizavo prieglaudą pabėgėliams, rinko lėšas jų paramai ir rašė straipsnius apie karą amerikiečių leidiniams. Jos reportažai iš Vakarų fronto, 1915 m. rašyti žurnalui „Scrib­ner’s Magazine“, vėliau sugulė rinkinyje „Kovojanti Prancūzija: Nuo Diunkerko iki Belforto“ (Fighting France: From Dunkerque to Belfort, 1918). Už drąsą ir nuopelnus ji buvo apdovanota Prancūzijos Garbės legiono ordinu.
E. Wharton taip pat garsėjo kaip interjero ir sodo dizainerė, formavusi to meto madą bei skonį; ji išleido keletą dizaino knygų, tarp jų (kartu su architektu Ogdenu Codmanu) ir pirmąjį svarbų veikalą šia tema – „Namų puošyba“ (The Decoration of Houses, 1897).
1921 m. už romaną „Nekaltybės amžius“ (The Age of Innocence, 1920) rašytoja pelnė Pulitzerio premiją – pirmą kartą skirtą moteriai. Pagal šį kūrinį 1993-iaisiais režisierius Martinas Scorsese’ė pastatė to paties pavadinimo istorinę-romantinę dramą. Filmas, kuriame vaidina tokie garsūs aktoriai kaip Danielis Day-Lewisas, Michelle’ė Pfeiffer, Winona Ryder ir Miriam Margolyes (įskaitant patį M. Scorsese’ę ir abu jo tėvus epizodiniuose vaidmenyse), buvo įvertintas „Oskaru“, Britų kino akademijos, „Auksinio gaublio“ bei kitais apdovanojimais.
1923 m. Jeilio universitetas suteikė Edithai Wharton garbės daktaro laipsnį, kuris moteriai literatūros srityje skirtas taip pat pirmą sykį. 1926-aisiais rašytoja išrinkta JAV Nacionalinio meno ir literatūros instituto (dabar – Amerikos meno ir literatūros akademija) garbės nare, o po trejų metų pagerbta šio instituto aukso medaliu. Ji tris kartus (1927, 1928 ir 1930 m.) entuziastingai – deja, nesėkmingai – nominuota Nobelio literatūros premijai.
Iki pat gyvenimo pabaigos E. Wharton daug keliavo po Europą, skatindama jaunus autorius kurti. Be to, ji ir toliau rašė: kas rytą gulėdama lovoje kaip visad numesdavo žemėn naujai prirašytus lapus, kad baigusi juos surinktų ir suredaguotų. Mirė 1937 m. patyrusi insultą; palaidota Versalyje (Prancūzijoje), Cimetière des Gonards kapinėse.
E. Wharton kūrybinis palikimas nepaprastai gausus: ji išleido daugiau kaip 50 knygų, tarp jų – 16 romanų, 4 apysakas, dizaino vadovų ir kelionių apybraižų, esė bei literatūros kritikos rinkinių. Šalia stambiosios prozos ši autorė yra parašiusi 85 apsakymus, atskleidžiančius jos socialinės satyros ir komizmo talentą. „Verdiktas“ (The Verdict), kurio vertimą siūlome skaitytojams, pirmą kartą publikuotas 1908 m. rinkinyje „Atsi­skyrėlis ir laukinė moteris bei kitos istorijos“ (The Hermit and the Wild Woman and Other Stories).

Vertėja


Visad maniau, kad Džekas Gisburnas yra menkas genijus, nors ir geras bičiulis, todėl man nebuvo didelė staigmena išgirsti, kad savo šlovės viršūnėje jis metė tapybą, vedė turtingą našlę ir apsigyveno viloj Rivjeroje. (Nors tikėjausi, kad tai bus Roma arba Florencija.)
Jo šlovės viršūnė – taip sakė moterys. Girdžiu, kaip ponia Gideon Tving, paskutinė Džeko pozuotoja Čikagoje, graudinasi dėl tokio nepaaiškinamo pasitraukimo. „Žinoma, mano portreto vertė dėl šito gerokai pakils, bet apie tai negalvoju, pone Rikhemai, mąstau tik, ko neteko Meeenas.“ Šis žodis ponios Tving lūpose nuskambėjo su tiek e, tarsi jos atsispindėtų begalinėje veidrodžių eilėje. Ir liūdėjo ne tik ponia Tving. Netgi rafinuotoji Hermija Kroft paskutinėje „Graftono“ galerijos parodoje sustabdė mane prie Gisburno „Mėnulio šokėjų“, kad su ašaromis akyse ištartų: „Mes daugiau nebeišvysime nieko panašaus į jį.“
Na, net ir per Hermijos ašarų prizmę įstengiau ramiai priimti šį faktą. Vargšas Džekas Gisburnas! Moterys jį sukūrė – joms ir derėjo jo gedėti. Tarp vyriškos lyties atstovų girdėjosi mažiau apgailestavimų, o jo paties gildijoj – nė murmt. Profesinis pavydas? Galbūt. Jeigu ir taip, tuomet amato garbę apgynė mažasis Klodas Nutlis, geranoriškai Berlingtono laikraštyje paskelbęs labai gražų Džeko „nekrologą“ – vieną iš tų efektingų, atsitiktinių techninių detalių prikimštų straipsnių, kuriuos girdėjau (nesakysiu iš ko) prilyginant Gisburno kūriniams. Taip, jo apsisprendimas, matyt, buvo neatšaukiamas; kalbos pamažu nurimo ir, kaip ponia Tving numanė, „gisburnų“ kaina pakilo.
Tik po trejų metų, kelias savaites praleidęs Rivjeroje, staiga susimąsčiau, kodėl Gisburnas atsisakė savo tapybos. Pagalvojus, tai buvo iš tiesų viliojanti tema. Apkaltinti žmoną būtų buvę pernelyg paprasta, nors jo nuoširdžios pozuotojos niekaip nepajėgė nusiraminti tvirtindamos, kad ponia Gisburn jį nutempė žemyn. Juk ponia Gisburn – kaip tokia – neegzistavo dar beveik metus po to, kai Džekas priėmė sprendimą. Gali būti, kad jis – lengvo gyvenimo mėgėjas – ją vedė, nes nebenorėjo tapyti, tačiau būtų sunku įrodyti, jog atsisakė kūrybos dėl santuokos.
Žinoma, net jei pati jo nenusmukdė, tai, kaip teigė ponia Kroft, ji lygiai taip pat nesugebėjo jo pakylėti – nesugrąžino prie molberto. Vėl įduoti jam į rankas teptuką – koks pašaukimas žmonai! Bet ponia Gisburn, regis, jį paniekino, ir aš jaučiau, jog būtų įdomu išsiaiškinti, kodėl.
Nerūpestingas Rivjeros gyvenimas labai tinka tokioms grynai akademinėms spėlionėms, todėl, pakeliui į Monte Karlą užmetęs akį į Džeko vilos terasas su baliustradomis tarp pušų, kitą dieną pats ten nuvykau.
Sutuoktinius radau geriančius arbatą po palmėmis, o ponia Gisburn pasitiko taip svetingai, jog vėlesnėmis savaitėmis dažnai ten lankydavausi. Visai ne todėl, kad šeimininkė būtų buvusi „įdomi“ – dėl to ponią Kroft galėjau kuo puikiausiai nuraminti. Mane ji sudomino kaip tik tuo, jog buvo NEypatinga – tebus man atleista už tokį storžieviškumą. Juk Džeką visą gyvenimą supo įdomios moterys: jos puoselėjo jo meną, jis augo jų susižavėjimo šiltnamyje. Todėl verta atkreipti dėmesį, kokį poveikį jam darė užmušanti vidutinybių atmosfera (anot ponios Kroft).
Minėjau, kad ponia Gisburn buvo turtinga, ir iš karto pastebėjau, jog jos vyras dėl šios aplinkybės jautė subtilų, bet nemenką pasitenkinimą. Paprastai žmonės, kurie niekina pinigus, gauna iš jų daugiausia naudos, o Džeko elegantiška panieka dideliam žmonos kapitalui leido jam, atrodančiam, lyg būtų aukštos kilmės, paversti pinigus meno ir prabangos objektais. Turiu pridurti, kad pastariesiems jis buvo gana abejingas, tačiau renesanso bronzą ir XVIII a. paveikslus pirko su didžiausius turtus liudijančiu išrankumu.
Vienintelis pinigų pateisinimas – tai, kad jie į apyvartą paleidžia grožį, – viena iš aksiomų, kurias jis išdėstė prie ištaigingo pietų stalo, padengto Sevro porcelianu ir sidabru, kai kitą dieną vėl užsukau iš Monte Karlo, o ponia Gisburn, meiliai žvelgdama į vyrą, pridūrė, kad mane apšviestų:
– Džekas toks liguistai jautrus visoms grožio formoms.
Vargšas Džekas! Tokia buvo jo lemtis, jog moterys nuolat apie jį kalbėjo panašius dalykus; šį faktą reikėtų įvardyti kaip švelninančią aplinkybę. Dabar mane pribloškė tai, kad jis pirmąkart pasipiktino tokiu tonu. Dažnai matydavau jį besimėgaujantį panašiais pagyrimais – ar tai santuokiniai įžadai sugadino jų skonį? Ne, nes, kaip bebūtų keista, visgi akivaizdu, jog jam patiko ponia Gisburn – mylėjo ją pakankamai, kad nematytų jos absurdiškumo. Tai buvo jo paties absurdas, dėl kurio jis, regis, sielojosi – dėl požiūrio į save kaip į girliandomis ir smilkalais apkaišytą objektą.
– Brangioji, nuo tada, kai mečiau tapybą, žmonės to nebesako apie mane – jie taip kalba apie Viktorą Grindlį, – toks tebuvo vienintelis jo atkirtis prieš pakylant nuo stalo ir išslenkant į saulės nutviekstą terasą.

Žymos: