Viso pasaulio kino adresatas yra mūsų jausmai. Kinematografija – vaizdai, gimstantys iš asmeninių patirčių, fikcinių ar faktinių istorijų, kurios rezonuoja su pačiais filmo autoriais. Procese dalyvauja ir žiūrovai: jei jų empatijos atsargos nesureaguos į pateikiamą turinį, tikėtina, tie žmonės praras galimybę seanso metu išgyventi giliai keičiantį katarsį. Intensyviõs patyriminės dinaminės psichoterapijos šalininkų šūkis skamba taip: „Kas nuslopinta, iškelkite į paviršių, o tuomet tai patirkite“ (H. J. Hendel). Būtent toks procesas, mano akimis, ir įvyko naujausio gerai žinomo režisieriaus Darreno Aronofskio filmo „Banginis“ (The Whale, 2022) personažams bei publikai. Galima rimtai teigti, kad šis kūrinys yra puikus praktinis psichologo vadovas. Taigi, kokie terapiniai įrankiai atpažįstami scenarijuje, ar drama grįsta paties kūrėjo patirtimis, o gal tai – skaudus antausis turintiems antsvorio? Tolesnėje filmo analizėje išryškinama, kaip svarbu nusimesti į dugną tempiančius emocinius inkarus, kol jie nepavirto neįgaliojo vėžimėliu, deguonies kauke bei skausmingomis pragulomis.

BANGINIO MEDŽIOKLĖ

„Banginis“ pasakoja apie Čarlio (akt. Brendanas Fraseris), smarkiai nutukusio homoseksualaus vidutinio amžiaus literatūros profesoriaus, leidžiančio dienas neiškeliant kojos iš namų, paskutinę gyvenimo savaitę. Reguliariai sutrinkant širdies ritmui jo savijauta smarkiai blogėja, tačiau vyras atmeta visas galimybes gydytis ir toliau paskubomis kemša į namus pristatomas picas, varsto iki viršaus prikrautą saldumynų stalčių. Vienintelis jį aplankantis žmogus yra medicinos sesele dirbanti draugė Liza (akt. Hong Chau), kuri aptvarko namus, atneša mėgstamo maisto ir naujienų iš „išorinio“ pasaulio. Ir, žinoma, su buvusia žmona augusi vienturtė dukra Elė (akt. Sadie’ė Sink), kurios retos viešnagės reikalauja specialiai sukurpto „prisiviliojimo“ plano bei kompromisų.

Pagrindinį veikėją įkūnija seniai ekrane regėtas, kaip teigiama žiniasklaidoje, fizinę ir emocinę sveikatą pastaruoju metu atstatinėjęs B. Fraseris (kas nutiko ilgus metus nematytam aktoriui įspūdingai detaliai aptaria Zachas Baronas portale Gq.com publikuojamame tekste „What Ever Happened To Brendan Fraser?“), vilkintis specialiai jam sukurtu įspūdingai tikrovišku odos kostiumu. Internetine skaičiuokle konvertavau šešis šimtus svarų, kad galėčiau žodžiais nupiešti beveik trijų šimtų kilogramų savininką. Kaip ir būdinga kritiškai didelį antsvorį turintiems žmonėms, herojus sunkiai juda – tik menka amplitude po savo butą, pasiremdamas vaikštyne. Jo įspūdingus gabaritus apgaubę drabužiai netrunka išsipurvinti nuo saujomis griebiamos greito maisto užkandinių vištienos bei sumuštinių su sūrio traškučiais. Kai valgydamas vieną jų Čarlis užspringsta ir kąsnį atryja tik Lizai čiupus bičiulį kratyti už pažastų, užgniaužiame kvapą, kad filmas nepasibaigtų, vos prasidėjęs. Be reguliariai užsukančios geriausios draugės, į Čarlio duris dar nuolat skambina picų išvežiotojas, tradiciškai pats pasiimantis arbatpinigius iš pašto dėžutės. Dirbdamas profesorius prie studentų grupės kurso prisijungia nuotoliniu būdu, per kompiuterį, o jo vaizdo kamera neatsitiktinai visada „sugedusi“… Viskas vyksta viename klaustrofobiškame nemadingo interjero bute, skendinčiame prieblandoje, kas tik dar labiau sustiprina slogią atmosferą.

„Kine man labiausiai patinka tai, kad jis yra puiki empatijos treniruotė, be to, gali žiūrėti filmą apie bet kurį pasaulio žmogų, ir jeigu vaizdavimas tikroviškas, nuoširdus, nesunku įsitraukti į jo gyvenimo aplinkybes“, – yra pasakęs D. Aronofskis. Tačiau rašytoja, komikė, visuomenės aktyvistė Lindy’ė West neseniai „The Guardian“ publikuotame tekste atvirai bodisi „Banginiu“, sakydama, kad nė vienas stambus žmogus niekada ekrane nesukurtų tokios reprezentacijos, kuri parodo depresyvią apkūnaus individo izoliaciją. Ji kritikuoja režisierių klausdama, ar tik­rai ši drama humanizuoja storulius, o gal tai tiesiog dar viena liekno žmogaus suformuotų visuomenės standartų išraiška? Antraip argi ta pati visuomenė šitaip liaupsintų filmą ir prog­nozuotų jam „Oskarus“? Ir išties, teksto autorė turi teisę į aptariamą kūrinį žvelgti iš tokios perspektyvos, nes, kaip pati pabrėžia, yra „viena jų“ – apvalių formų žmonių, savo kailiu patyrusi diskriminaciją dėl savo kūno. Iškart prisipažinsiu, kad svorio kontrolė nėra mano gyvenimo realybė ir negaliu analizuoti „Banginio“ iš body shaming pozicijos, tačiau norisi jį reabilituoti atsakant į klausimą, kodėl D. Aronofskis ir B. Fraseris sulaukė tiek daug pagyrų bei palaikymo. Visgi, mano manymu, tai yra geras filmas, net, drįsčiau sakyti, vienas geriausių praėjusiais metais, kaip būdinga režisieriui, nagrinėjantis provokuojančią temą pasitelkiant gana drąsiai, bet neatsitiktinai pasirinktą apkūnaus herojaus vaizdavimą. Parodantis, kad didelis žmogus su didele širdimi turi ilgą liūdno finalo priešistorę, savo svarba ir pamokomis pranokstančią pag­rindinio veikėjo gabaritus.

UŽPROGRAMUOTI KURTI IR PALAIKYTI RYŠIUS

„Banginiui“ scenarijų parašė Samuelis D. Hunteris, dar 2012 m., būdamas labai jaunas, teat­re pristatęs to paties pavadinimo pjesę. Teatro srityje šiam veikalai irgi nestigo dėmesio bei liaupsių dėl originalumo. Atsakant į anksčiau minėtos aršios Aronofskio dramos kritikės klausimą, tikriausiai režisierius negalėtų apginti savo filmo, remdamasis tuo, kad jį sukūrė pagal asmeninę patirtį. Tačiau tą be vargo galėtų padaryti S. D. Hunteris, kuris, kaip pats teigia interviu „The New York Times“, pjesėje atspindėjo savo neproporcingą ūgį ir figūrą paauglystės laikais, išskyrusius jį iš bendraamžių. Taip pat seksualinės orientacijos pokytį supratus, jog yra gėjus. Griežtą, traumines patirtis „dovanojusį“ religinį auklėjimą, kurį, atradęs individualų savo kelią, turėjo permąstyti ir „persiprogramuoti“ kaip asmenybė, kad toliau galėtų gyventi be kaltės jausmo. Galiausiai – stiprius emocinius išgyvenimus lydėjusią depresiją, žygiavusią koja kojon su emociniu valgymu kaip trumpalaikiu problemų užmaršties būdu.