Aktorius Bela Lugosi. Kadras iš filmo „Vampyro ženklas“ (Mark of the Vampire, 1935, rež. Todas Browningas)
Audrius Dambrauskas

Vampyrai tarpukario Lietuvoje

Krauju mintantis nakties padaras, siaubingas gyvasis numirėlis vampyras yra tapęs neatsiejama šiandienos populiariosios kultūros dalimi. Tereikia prisiminti (nors gal geriau nereikia) populiariąją „Saulėlydžio“ (Twilight) sagą. Blyškiuosius kraujasiurbius šiandien rasime šimtuose knygų, filmų ir kompiuterinių žaidimų, tačiau dominuojantis vampyro įvaizdis su laiku gerokai kito. Kaip jis atrodė tarpukario Lietuvoje?

Įvairūs kraują čiulpiantys naktiniai demonai bei dvasios senosiose civilizacijose (Babilonijoje, Asirijoje, Persijoje etc.) žinoti dar prieš tūkstančius metų. Folkloro mitai, prietarai, padavimai ir legendos apie vampyrus egzistavo nuolatos. Štai 1927-aisias dienraštyje „Lietuvis“ publikuotame straipsnyje apie įvairius laidojimo papročius rašoma: „Vietiniai  Austrijos gyventojai suriša lavonui rankas ir ištraukia pirštų nagus, bijodami, kad numirėlis neišsikastų iš kapo ir nepasidarytų vampyru.“

1718 m. Austrijos-Vengrijos ir Osmanų imperijoms Požarevace (dab. Serbija) pasirašius taikos sutartį, Austrijai atiteko dalis šiaurinės Serbijos. Austrijos pareigūnai pastebėjo keistą serbų praktiką – iškasti lavonus, jog galėtų nužudyti „vampyrus“. 1725–1732 m. austrų pareigūnų raportai, minėję šiuos „vampyrus“, tapo gerai žinomi bei cituojami to meto Europoje. Būtent iš Serbijos žodis „vampyras“ Vakarų Europą ir pasiekė. Matyt, šio keisto papročio aidus atkartojo ir minėtoji žinutė laikraštyje.

Tiesa, tarpukario Lietuvoje buvo žinoma ir kita istorijos versija. „Šiaulių naujienos“ straipsnelyje apie įvairių tautų laidojimo papročius pusmečiu anksčiau nei „Lietuvis“ rašė, jog „Australijos gyventojai suriša lavonui rankas virvėmis ir išplėšia pirštų nagus, nes jie bijosi, kad numirėlis iš žemės išsikasęs vampyru netaptų“. „Lietuvio“ redaktoriai tiesiog ištaisė klaidą, šiek tiek paredagavo ir po pusmečio įdėjo praktiškai tą patį tekstą (autoriaus nė vienas laikraštis nenurodė). Kada „Austrijos vampyrai“ Lietuvos spaudoje tapo „Australijos vampyrais“ ir kiek dar leidinių apkeliavo minėtas straipsnelis apie laidojimo papročius – nežinia, tam išsiaiškinti prireiktų tikro detektyvo, bet 1933-aisiais „Dienos naujienos“ vėl publikavo iš esmės tą patį tekstą ir jame vėl kalbėta apie „Australijos vampyrus“.

XIX a. Lietuvoje užrašytose sakmėse taip pat galime rasti vampyrų. Tačiau, kaip pastebėjo etnologė Ingrida Šlepavičiūtė, jie į mūsų mitologiją atėjo vėlai ir buvo gana reti. Dažniau čia sutinkamas gyvojo numirėlio, kuris gyvena atskirai ir žmonių krauju ar mėsa neminta, personažas. Vampyrus lietuviai pasiskolino iš rytų slavų kultūrų (dab. Rusija, Ukraina, Baltarusija) ir vadino atitinkamai upirais, upijorais ar pan. Juos nelaimėliai sutikdavę prie kapinių, šie parlydėdavę juos namo, kur numatytą auką (dažniausiai miegančią moterį) užpuldavę, tačiau vampyrai visuomet galiausiai būdavo nužudomi.

Slaviškais vampyrais XIX a. pirmoje pusėje aktyviai domėjosi ir Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz), tačiau vampyrizmas jam visų pirma buvo žmogiškas fenomenas, susiklostęs dėl asmens vidinių aplinkybių. Mat vampyrai gimdavo su dviguba siela ar širdimi ir, jei neigiama jos pusė paimdavo viršų, žmogus tapdavo vampyru. Mickevičius gerai išmanė ir susitvarkymo su tokiais siaubūnais būdus – be įprastų sprendimų (kuolas širdyje, nukirsta galva), rašytojas siūlė ir nukirsti jiems kojas, jog šie negalėtų vaikščioti. Vampyrizmą Mickevičius laikė išskirtinai slavišku fenomenu, o gyvųjų numirėlių aprašymų galima rasti jo „Vėlinėse“  (Dziady).

Skolintus sakmių motyvus atkartoja ir kraštotyrininko Viliaus Purono minima tarpukario Šiauliuose gimusi legenda apie Rygos gatvės paną. Tai – paslaptinga moteris, prie kapinių naktimis stabdydavusi vežikus ir prašydavusi pavėžėti iki Rygos gatvės. Nors žmonių ji neskriaudė, jų kraujo negėrė, tačiau vežikai po kurio laiko suprasdavo, jog vietoj pinigų iš pakeleivės gavo tik pluoštą klevo lapų. Vaiduoklis, pasirodo, buvo iš meilės nusižudžiusi mergina, palaidota už kapinių ribų. Nors šviesuomenė prašė kunigo kapą pašventinti, tamsesni žmonės iškasė kūną ir susitvarkė su juo „vampyriškai“ – nukirto galvą, ją prikišo aguonų, o širdį pervėrė mediniu kuolu. Kapas visgi buvo įtrauktas į kapinių teritoriją. Nežinia, ar susidorojimas su lavonu, ar kapo „įšventinimas“ lėmė, jog daugiau vaiduoklis nebepasirodė. Žinoma, tiesos tokiose istorijose ieškoti neverta, tačiau tai žavi miesto legenda.

Vampyrai šiais laikais visų pirma siejami su 1897-aisiais pasirodžiusiu airių rašytojo Bramo Stokerio gotikiniu romanu „Drakula“ (Dracula), tačiau populiariojoje kultūroje jie žinomi gerokai seniau – tarkime, vienas siaubūnų dar XVIII a. pabaigoje išnyra Johanno Wolfgango von Goethe’ės kūrinyje „Korinto nuotaka“ (Die Braut von Korinth, 1797). Aristokratiško vampyro personažą 1819-aisiais pasirodžiusioje trumpoje istorijoje „Vampyras“ (The Vampyre) aprašė britas Johnas Williamas Polidoris, o štai airių rašytojas Josephas Sheridanas Le Fanu 1872 m. sukūrė romaną „Karmila“ (Carmilla), kuriame vampyriška istorija įgauna ryškių lesbietiškų motyvų. Tarpukario Lietuvos radijo klausytojai taip pat galėjo susipažinti su Heinricho Marschnerio opera „Vampyras“ (Der Vampyr, 1828, sukurta pagal Polidorį), kurios ištraukas ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje atliko Valstybinis radiofono orkestras.

Žymos: