Broliai Jacobas ir Wilhelmas Grimmai pas pasakotoją Frau Dorotheą Viehmann, Nydercvėrene. Ludwigo Katzensteino iliustracija leidinyje „Die Gartenlaube“, 1892, p. 505.
Jack Zipes

Užmirštos brolių Grimmų pasakos

Siekdamas pažymėti 200-ąsias pirmojo brolių Grimmų „Vaikų ir namų pasakų“ leidimo metines, Minesotos universiteto vokiečių bei lyginamosios literatūros profesorius emeritas ir pasakų tyrinėjimų pradininkas Jackas Zipes’as tyrinėjo šio užmiršto varianto svarbą ir atskleidė žymiųjų tautosakininkų motyvus bei aistras. Net praėjus dešimčiai metų, jo įžvalgos nepraranda aktualumo.

Didžiausia ironija, jog 2012 m. visame pasaulyje surengus daugybę iškilmių, skirtų paminėti 200-ąsias Jacobo ir Wilhelmo Grimmų „Vaikų ir namų pasakų“ dvitomio (Kinder-und Hausmärchen, 1812 ir 1815) pirmojo leidimo metines, paaiškėjo, kad dauguma žmonių išties nežino originalių šių brolių pasakų bei menkai ką yra girdėję apie jų gyvenimą. Tai reiškia, kad daugelis neturi supratimo, jog pirmasis Grimmų 1812 / 1815 m. leidimas visiškai skiriasi nuo galutinio, pasirodžiusio 1857 m., kad 1812–1857 m. jie skaitytojams pristatė septynis skirtingus leidimus, juose padarę didelių pokyčių, keisdami ne tik savo rinkinių turinį ir stilių, bet taip pat folkloro ir stebuklinių pasakų sampratą. Netgi vokiečių literatūros tyrinėtojai bei Grimmų pasakų ekspertai nesuvokia, kiek mažai daugelis žmonių, įskaitant juos pačius, žino apie pirmąjį leidimą. Todėl ironiška, kad būtent dėl jų ir mūsų neišmanymo šio leidimo atradimas iš naujo yra toks jaudinantis ir džiugus. Iš tiesų, dar daug dalykų reikia ištirti, kad įvertintume unikalų Grimmų indėlį į folklorą ne tik Vokietijoje, bet ir Europoje, ypač jei atsigręžtume ir atidžiau pažvelgtume į pirmąjį jų pasakų leidimą, nes būtent jis paskatino folkloro tyrinėjimų pradininkus visoje Europoje ir Didžiojoje Britanijoje rinkti pasakas kaip žodinės tradicijos kūrinius bei išsaugoti jas ateities kartoms.

Siekdamas paaiškinti, kodėl pirmojo Grimmų leidimo atradimą manau esant ne tik jaudinantį, bet ir švietėjišką, norėčiau pasidalinti svarbia esmine informacija, kuri pateiks Grimmų kolekcijos socialinį ir istorinį kontekstus bei atskleis jų nepaprastus pasiekimus. Reikia turėti galvoje, jog brolių rinkiniai buvo tik nedidelė jų mokslinių tyrimų dalis, ir jiedu nustebtų sužinoję, kad šiandien labiau garsėja savo pasakomis, o ne puikiais filologiniais darbais. Kai XIX a. pradžioje Jacobas (gim. 1785 m.) ir Wilhelmas (gim. 1786 m.) pradėjo rinkti įvairias liaudies pasakas ir dainas, jie buvo labai jauni Marburgo universiteto studentai, dar paaugliai.

1805 m. visa jų šeima iš mažo Hanau kaimelio persikėlė į netoliese esantį provincijos miestą Kaselį. Juos nuolat kamavo pinigų stygius bei rūpestis dėl savo brolių ir seserų – tėvas jau keletą metų buvo miręs, be to, grėsė netrukus netekti ir motinos. Šeimos padėtį dar labiau apsunkino įsisiautėję Napoleono karai. 1806 m. Jacobas nutraukė studijas, kad galėtų dirbti Heseno karo komisijoje. Tuo tarpu Wilhelmas išlaikė teisės egzaminus, leidusius jam tapti valstybės tarnautoju ir susirasti menkai apmokamą biblio­tekininko darbą karališkojoje bibliotekoje. 1807 m. prancūzams užėmus Kaselį Jacobas neteko pareigų karo komisijoje, tačiau naujasis karalius Jérome’as, Napoleono brolis, kuris tuo metu valdė Vestfaliją, jį pasamdė bibliotekininku. Šalia visų sukrėtimų 1808 m. mirė jų motina, ir Jacobas su Wilhelmu tapo visiškai atsakingi už tris jaunesnius brolius ir seserį. Nepaisant mamos netekties ir sunkių asmeninių bei finansinių aplinkybių, 1805–1812 m. publikuodami straipsnius ir knygas apie viduramžių literatūrą broliai sugebėjo įrodyti, kad jie yra naujoviškai mąstantys mokslininkai naujoje vokiečių filologijos srityje. Dar būdami dvidešimties jie ruošėsi išleisti pasakų rinkinį, kuriam XX a. pagal populiarumą buvo lemta tapti antra po Biblijos knyga visoje Vokietijoje, o vėliau – ir Vakarų pasaulyje.

Grimmus žavėjo bei susikoncentruoti ties senąja vokiečių literatūra skatino įsitikinimas, jog natūraliausios ir gryniausios kultūros formos – tos, kurios laiko subūrusios bendruomenę – yra kalbinės, glūdinčios praeityje. Be to, anot jų, šiuolaikinė literatūra, nors galėjusi būti nepaprastai turtinga, buvo dirbtinė ir neįstengė išreikšti tikrosios Volk kultūros, natūraliai kilusios iš žmonių patirčių ir susiejusios juos, esmės. Todėl visas jėgas broliai skyrė praeities istorijoms atskleisti. Štai dėl ko 1808 m. jų draugas, poetas romantikas Clemensas Brentano’as paprašė Grimmų surinkti visų rūšių liaudies pasakojimus, kuriuos jis norėjo apžvelgti knygoje apie literatūrines pasakas. 1810 m. jie atsiuntė bičiuliui 54 tekstus, laimei, pasilikę šių kopijas. Sakau laimei, nes Brentano’as pametė rankraštį Oelen­bergo vienuolyne Elzase ir Grimmų tekstų nepanaudojo. Tuo tarpu Grimmai toliau juos rinko iš draugų, pažįstamų bei kolegų, o supratę, kad Brentano’as neketina naudoti jų rankraščio, ir paskatinti bendro draugo, kito romantiko Achimo von Arnimo, nusprendė išleisti savo rinkinį. Šis išaugo iki maždaug 86 pasakų, kurias jie išleido 1812 m., o vėliau, 1815 m., publikavo dar 70. Abu tomai sudarė pirmąjį leidimą, juose buvo pasakų išnašos bei mokslinės pratarmės. Prieš aptardamas nepaprastą šių dviejų rinkinių kokybę, noriu trumpai pakomentuoti idealistinius jaunųjų Grimmų ketinimus – t. y. apibendrinti ideologinę poziciją, kurios jie laikėsi paskelbdami surinktas pasakas.

Žymos: