UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo sąraše nerasime lietuvių Užgavėnių ar Velykų, juolab – pavasario lygiadienio šventės. Pirmųjų dviejų tradicijos dar laikosi ant plonyčio entuziastų (dažniausiai folkloro ansamblių ar etnografinių muziejų) saugomo siūlo, tačiau kovo 21-ąją nei kas mini, nei ji išsiskiria kokiomis ypatingomis apeigomis. Yra manančių, kad kadais šis svarbus astronominis laikas, kai diena ir naktis tampa vienodo ilgumo, kai Saulė atsiduria pirmajame – Avino – Zodiako ženkle, kai prasideda naujas ciklas, ypač svarbus žemdirbių kultūroms, Lietuvoje tikrai buvo švenčiamas. Didžioji dalis papročių bei ritualų „mig­ravo“ į Velykas, kurios apskaičiuojamos labai archajišku būdu – pagal Mėnulio kalendorių. Tad kalbėdami apie atgimimo stebuklą, dabar laikomės krikščioniškų datų ir išryškiname esminius akcentus, susijusius su Kristaus nukryžiavimu bei prisikėlimu iš mirusiųjų. Tačiau dangaus šviesuliai vis dar lieka atspirties taškais skelbiant įvairias pradžias, pabaigas, virsmus ir perėjimus.

Pirmajame sakinyje Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizaciją paminėjau ne šiaip. Ji į Žodinio ir nematerialaus žmonijos paveldo šedevrų sąrašą įtraukė Novrūzą – didžiulėje pasaulio dalyje, apimančioje keliolika šalių Centrinėje, Vakarų, Pietų Azijoje, Juodosios jūros, Kaukazo ir Balkanų regionuose, švenčiamus Naujuosius, dažnai vadinamus persų arba iranėnų, metus. Pagal Saulės kalendorių jie kasmet išpuola tarp kovo 20 ir 22 dienų. Manoma, kad prieš gerus 3000 metų pamatus šiai šventei sudėjo zoroastrizmas – antroji pasaulio monoteistinė religija, gimusi Irano teritorijoje. Ir nesvarbu, kur atsidursite per pavasario lygiadienį – Afganistane ar Turkijoje, Irane ar Uzbekistane, Pakistane ar Azerbaidžane – visur pamatysite artimus bei atpažįstamus dalykus: ant stalo – sudaigintų kviečių želmenis, margučius, pražydusias vyšnios ar persiko šakeles, lauke – šokančius, dainuojančius, besilinksminančius ir į svečius einančius žmones, kurių vieni sodina medelius, kiti parsineša kažkokių žolynų, kad išsmilkytų namus, treti rungiasi dėl prizo lenktyniaudami ant arklių (sako, lietuviai irgi turėjo tokių žaidimų). Na, o svarbiausia – tvarka: išsišluot, išvalyt langus, išmazgot indus, išskalbt rūbus ir t. t.

Nemanau, kad mūsų lalavimai, kiaušinių marginimas, dalinimasis jais, ridenimo ir daužymo varžybos, verbų rišimas, rytinis artimųjų plakimas kadugiais, laistymasis vandeniu, šventintos ugnies parsinešimas į namus, giminių ir draugų lankymas mažiau svarbūs nei Novrūzo tradicijos. Atvirkščiai – mes, tokia nedidukė šalis, išsaugojome daugybę senųjų ikikrikščioniškų papročių, sumaniai ir kūrybingai supynę juos su krikščioniškaisiais. Tik gal nemokame patys savimi didžiuotis ir vertinti to, ką turime? Gal mums atrodo, jog reikia kažko gėdytis, tad vietoj drąsaus pareiškimo apie savo unikalumą viešai save pažeminame, iškoneveikiame, sumenkiname. O galėtume labai labai garsiai šaukti ir belstis į tas UNESCO duris, prie kryždirbystės, dainų švenčių, sutartinių įrašyti dar kelis tuzinus kitų mūsų tautos šedevrų.

Ir nereikėtų garsioms istorikėms bei nuomonės formuotojoms rautis plaukų, kad tai – „nešiuolaikiška“, demonstruoja „provincialumą“ ir „neišsilavinimą“, nereikėtų plyšauti, kad joms gintarai ir klumpės (vargšai olandai su savo simboliu) yra „gėdų gėda“, o dar kitoms – rašyti monografijų apie tai, jog Kūčių tradicijos turi sovietines šaknis. Vienas dalykas – šiandien ir dabar kuriama kultūra bei jos kalba, visai kitas – mūsų genuose ir pasąmonėje išsaugoti pastovieji dydžiai, kuriuos ir vadiname vertybėmis. Šiuos santykius labai gerai paaiškina tokie Viktorijos Daujotytės žodžiai: „Saugantis žmogus yra saugesnis. Kur nebesaugu praeičiai, nebesaugu dabarčiai ir ateičiai.“ O pavieniai iš nepilnavertiškumo komp­lekso išsprūdę šūksniai apie niekingus regionų juostelių pynėjų būrelius bei didingus aukštąją kultūra kuriančius did­miesčių užmojus tėra garsi saviraiška. Priešingas jai – noras suvokti, o tam reikalinga tyla ir įsiklausymas.