Uldis Bėrzinis (Uldis Bērziņš, 1944–2021) – latvių poetas, vertėjas, publicistas, politikos veikėjas. Įstabi jo literatūros darbų bibliografija: devyni poezijos rinkiniai, trys rinktinės. Daug svarbių vertimų iš persų, senovės islandų, lenkų, senovės ispanų, kitų kalbų. Reikšmingiausi – kai kurios Senojo Testamento dalys, Koranas. Poeto kūrybinė veikla įvertinta keliolika literatūros premijų, tarp jų – Baltijos Asamblėjos. Rašytojas laikomas latvių eilėraščio poetikos reformatoriumi, jo poezija įtraukta į Latvijos kultūros kanoną (kuriame yra 99 įvairių sričių objektai bei subjektai, laikomi išskirtinėmis vertybėmis – latvių tautos kultūros kertiniais akmenimis). Uldis Bėrzinis ne kartą yra viešėjęs Lietuvoje, dalyvavęs festivaliuose „Poetinis Druskininkų ruduo“, „Poezijos pavasaris“, lietuvių skaitytojams puikiai žinomas iš publikacijų mūsų spaudoje, almanachuose, rinktinės „Vabzdžių žingsniai“ (1997), šiuolaikinės latvių poezijos antologijos „Pavasaris bus kaip visuomet“. Prisimindami šį poliglotą, daugelio lietuvių literatūros žmonių bičiulį, siūlome 2014 m. Latvijos žurnale „Ir“ publikuotą interviu, kuriame jis atskleidžia galbūt iki šiol nežinotus faktus apie save ir kūrybą.

Kuo pasaulis esant 70-ies skiriasi nuo pasaulio, kai tau 36-eri?

Neatsimenu tų trisdešimt šešerių, turėčiau pasižiūrėti, ką tuo metu buvau parašęs.

1980-aisiais išleidai pirmąją poezijos knygą. Kad nereikėtų sakyti – „kai buvai jaunas“.

Teisingai. Septyniasdešimties yra nuostabu! Vis dar sekasi, – dauguma mano mokyklos draugų, vėliau studijų bičiuliai ir sugėrovai buvo per greitai nukelti, ištrinti iš šio teatro spektaklio, pašaukti už kulisų. Netruks ir man tą uždangą nuleisti, tad tikriausiai dabar yra nuostabiausios akimirkos, puikiausi metai. Kai kurie dalykai kitados man atrodė abstraktūs, – mačiau, kaip seneliai laukia, kada galės apvesdint anūką arba dar kokių juokingų pramogų, – o dabartės pats jaučiu, kad tik­rai tai yra linksmybės, kad senatvė – Dangaus dovana.

Pamenu, kai mano draugo Jurio Civjano (Juris Civjans) mama gimus vaikaičiui Gunarėliui (Gunāriņš) pasakė: „Koks džiaugsmas, joks mylimasis negali suteikti to, ką ši mažoji būtybėlė!“ Tada galvojau – tetule, varyk, varyk! Bet dabar tikiu, jog tai tikrai tiesa.

Dabar daug daugiau ramybės, mažiau skubėjimo, garbėtroškiškumo, pasimiršta visokie mandravojimai, nevisavertiškumo kompleksai, kurių tiek daug vaikinų jaunystėje, kai reikia save įrodyti. Visa tai dingsta. Ramiau, nėra ko jaudintis, nebegėda, kad ko nežinai.

Ar kas nors dar sugeba gerokai nustebinti?

Dievaži, negaliu atsakyti. Gal galiu įsivaizduoti kokį pavyzdį, tačiau tikriausiai nieko tokio nebėra. Staiga patekus į neįprastą vietą… Na, nuvykau į Kiniją – bet juk svajonėse ten lankiausi šimtą kartų, nieko ypatingo.

Kur užsienyje pastaruoju metu teko pabuvoti?

Va, visai neseniai vėl aplankiau Azerbaidžaną, Baku – kaip Kaukaze tarnavę latviai sako, Bakius. Išleidome „Mano senelio Korkudo knygą“ – naujas leidimas, nauji komentarai, pataisytas tekstas. Ačiū mūsų diplomatams ir aplinkybėms, kad Janio Ruozės (Jānis Roze) leidykla gavo paramą iš Azerbaidžano kultūros ministerijos. Taigi, jie ten pristatė knygą. Aš pasakiau kalbą, kurioje mano draugai prieš tai ištaisė klaidas.

Vis tik darai klaidų?

Tai žinoma! Visų pirma, man daro įtaką turkų kalba – na, kaip čangalis niekada neatsikratys savo intonacijų, o čiulis negalės apsimesti tik­ru čangaliu iš Rogovkos. Kai kalbos artimos, atsiranda interferencija, nejauti, ką darai. Be to, patirties ir išsilavinimo stoka. Remiuosi žodynais – turkų–azerbaidžaniečių, o daugiausia – rusėnų–azerbaidžaniečių, taip ir parašau. O ką gi daryti? Būtų gėda ten kalbėti rusiškai, turiu parodyti, kad esu šioks toks turkų kalbos profesionalas. Prabilti turkiškai – irgi kvaila. Tad geriau vietine, kaip jie sako, Azerbaidžano turkų kalba. Dabar bandau su savo draugais azerbaidžaniečiais šnekėtis jų kalba – su jaunais žmonėmis, ne su tais, kuriuos sutikau studijų metais ir pirmose kelionėse, nes prisiminimai susiję su tuo, kad kalbėjomės rusiškai. Tada nė turkiškai normaliai negalėjau bendrauti, ką kalbėt apie azerbaidžaniečių.

Kaip minėjai, jaunam žmogui svarbu save įrodyti. Poetui taip pat. Kaip iki 36-erių išgyvenai be pirmosios knygos?

Nuo to juk nemiršti, kad nesispausdini. Į rašytojų sąjungą buvau priimtas kaip vertėjas. 1972 m. išleidau Rəsulo Rza „Spalvas“ ir dar šį bei tą. Pirmoji Fazılio Hüsnü Dağlarcos knyga tarybinių darbininkų tėvynėje ir pirmoji Wisławos Szymborskos knyga TSRS išėjo latvių, o ne rusų ar gruzinų kalbomis. Mes visi čia prakaitavome su tais vertimais.

Kodėl apskritai sumanei mokytis kalbų ir versti? Ar kad paties poezijos nespausdino?

Ne, turėjau tokį polinkį – atsimenu, su klasės draugu Ojaru Karpovičiumi trečioje klasėje radę lotynų kalbos vadovėlį pradėjome mokytis ir stebėjomės, kiek daug bendrų latviškų ir lotyniškų žodžių. Bet, kadangi mūsų šeimose niekas nesuprato bei nepripažino lotynų kalbos pedagoginės reikšmės, viskas išblėso. Ojaras išvyko į gimtąją Indrą ir pradėjo ten lankyti rusų mokyklą, o mes susitikome tik po 30 metų – nei jis išmoko lotynų, nei aš. Bet polinkis į kalbas – kaip realybę, kaip malonumą, kaip kokį kosmosą – kiekviena kalba yra toks kosmosėlis, pasaulėlis – skanu! Tas kalbas norisi valgyti.

Kaip aš pradėjau? Ko mokė mokykloje, labai netraukė, bet kažkurioje klasėse nutvėriau tokią „Учитесь говорить по английски“ („Mokykitės kalbėti angliškai“ – rus. k.), mėlyną pokalbių knygelę, perskaičiau, ir staiga ta anglų kalba man atgijo. Paskui pradėjau mokytis ispanų kalbos. Vaikščiojau į jūreivių klubą, nesuprasdamas, kas tai yra, kad ten, galima sakyti, žvalgybos ir kontržvalgybos štabas. Bet aš naiviai eidavau į anglišką grupę, o svarbiausia buvo tai, kad Maestro – ispanų emigranto sūnus – mokė español. Ir iki pat šiol man ispaniškai kalbėti išeina su tokiu Barselonos ar Valensijos akcentu, kokį turėjo jis.

Kiek pačiam buvo metų?

Septyniolika.

Pavojingas amžius tarybiniais laikais vaikščiot po jūreivių klubus. Nesusidūrei su čekistais?

Buvo ne susidūrimai, o tokie lyg pasiūlymai, ar nenorėčiau dirbti valiutinėje parduotuvėje, tada nereikėtų eiti į kariuomenę. Bet aš leidau įvykiams rutuliotis savaime, į parduotuvę nėjau.

Kai patinka kalba, vienas reikalas, tačiau vertimai – visai kas kita…

Bet tai panašu kai, pavyzdžiui, tau patinka koks eilėraštis latvių kalba, sakai – ei, paklausykite! – ir skaitai visiems garsiai. Nori pasidalinti. Jei ieškodamas malonumo imi skaityti lenkiškus eilėraščius, ispaniškus, paskui dar šiokius ir tokius, tau juk norisi dalintis. Vertimas yra tas pats, kaip perskaityti balsu iš knygos.

Kaip pats pradėjai rašyti poeziją?

Imitavimas. Man atrodo, kad štai kaip yra – žanras egzistuoja iki tavęs, tarkime, šokio menas egzistuoja iki tavęs, o tu žiūri – o, velnias, ir aš pabandysiu! Tave mobilizuoja. Bet koks menas ar sportas prasidėjo iki mūsų ir mus tiesiog mobilizuoja. Vieną viena kryptimi, kitą kita. Taip ir su poezija – kažkas patiko, norisi išbandyti, ar aš taip pat galiu. Pamokų metu sėdėdavau ir rašinėdavau kažkokias nesąmones.

Ar vieną akimirką sau pasakei – būsiu poetas?

Ne, aš to nepamenu. [Pėteris] Zirnytis (Pēteris Zirnītis) turėjo gražią, šmaikščią formulę: „Mam, man nesinori nieko daryti, tikriausiai esu poetas.“ Bet kad pats nuspręsčiau, taip nebuvo. O gal tiesiog neatsimenu?

Minėjai anglų kalbą. Ką pasakytum jauniems žmonėms – kodėl jie turėtų mokytis hebrajų ar islandų kalbų, juk gali puikiai verstis su anglų?

Tai smagu, gražu, malonu – susidurti su skirtingais pasaulio modeliais. Jis tampa spalvingesnis. Jei yra vien tik kiaulpienės, na, net vien tik rožės, tai darželio nebus. Įvairovė vis tik reikalinga.

Kuo blogai rožynas?

Rožių darželis visai kas kita – tai įvairios gėlės kartu. Bent jau tas, kuris folklore. Žinoma, gali būti tik rožės, bet tuomet skirtingos jų rūšys, skirtingos rožių tarmės.

Ir tai yra Dievo dovana. Dievas juk mums tas kalbas surašė ir sudėjo į lentyną – prašau! Dievas mums tas kalbas sumaišė, kad būtų įdomiau ir galėtume išbandyti įvairius modelius, kaip suvokti pasaulį, kaip susikurti pasaulėžiūrą. Todėl ir sumaišė jas prie Babelio bokšto, jog kiekvienas turėtų galimybę kitaip išreikšti pasaulį, kitaip juo mėgautis. Bet, jei jau labai nesinori, – prašau, užteks tau tavo švedų, tavo anglų kalbos, kad galėtum apsipirkti.

Kažkada esi sakęs, kad Dievas yra, tik dar reikia suprasti, ką reiškia tas „yra“. Ar jau supratai? Gali pasakyti, ką tas „yra“ reiškia?

Nepamenu tos frazės. Tikrai? Na, galbūt. Ką reiškia, kad yra? Tai maždaug tas pats, kas klausti – kas yra Dievas? Nes iš tikrųjų viskas susideda iš vieno žodžio – „Dievas yra“. Kaip jis pasireiškia, kaip nepasireiškia. O gal jis dar tik randasi mumyse. Galbūt, kaip daugelis žmonių mano, mums jis reikalingas kaip veidrodis, kaip pašnekovas, didysis Adomas, mes jam – kad turėtų su kuo pasikalbėti – žmonija kaip Dievui artima esybė. Bet gali būti – kažkur perskaičiau ir man tai kartais atrodo viliojamai – kad Dievas yra tik projekte, kad Jis turi galimybę egzistuoti. Bet tam, kad realizuotųsi, Savimi Jis gali tapti tik kūryboje – Dievas tik kuriasi mumyse. Labai tikėtina. Neprašyk manęs paaiškinti išsamiau. Dievas gali būti radimosi procese – manyje, tavyje.

Spėju, kad ne kartą išprovokavai skirtingų tikėjimų žmonių protestus dėl savo pasisakymų, nes tai galima suprasti kaip abejonę Dievo egzistavimu.

Aš to neakcentuoju kaip savo doktrinos ar „mokymo“. Tai viena iš galimybių. Mums neduota apie tai žinoti. Gali būti, kad pamažu judame ir tam tikrame savo evoliucijos etape tą žinojimą įgysime.

Paminėjai religijas, kaip sakei, tikėjimus. Tai būdas, kaip mes bandome atsakyti į klausimą. Mes tuos tikėjimus kuriame, tai mūsų kūryba, iš tikrųjų – aukščiausias literatūros žanras. Mes išgalvojame religijas ir tam tikrame naivumo, vaikiškumo etape jas vadiname „tikėjimais“. Nes tikime, jog yra būtent taip, o kitaip nėra. Ir vėliau suprantame, kad jie visi – meno kūriniai, mūsų bandymas atsakyti į klausimą, net galbūt į klausimus, kuriuos mums kelia pats egzistavimo faktas. Taigi Dievas užduoda mums klausimus ir mes bandome Jam atsakyti, kaip mes Jį įsivaizduojame, kaip įsivaizduojame pasaulį.

Esi vertęs ir Senąjį Testamentą, ir Koraną. Ar visos paieškos ten iš esmės vienodos?

Iš tikrųjų tai yra viena religija, Abraomo religija, skirtingos jos „sektos“. Žydų religija, kurios viena sektų, gana įdomi, esame mes, krikščionys, o kita – islamas. Talmudistai bene geriausiai išsaugojo liniją be iškraipymų, galbūt todėl jie nuobodesni už kitus. Turime tokį nuostabų atradimą, kad pagilinome žmogaus, kaip Dievo vergo, vaidmenį krikščioniškoje sampratoje apie tėvo ir sūnaus santykius: Dievas daugiau nebėra valdovas, kūrėjas vergvaldys, monarchas, bet tėvas. Tai juk intymesnis ryšys! Akimirką įtampa ieškant Dievo buvo tokia didžiulė, o pažanga taip sublimuota, tokia subtili, kad vėlyvieji žydų pranašai ir po jų Jonas Krikštytojas, apaštalai, mūsų Viešpats – jie atėjo su mintimi, kad mes, taip sakant, esame mūsų Tėvo vaikai. Tai gana glaudus ryšys su Dievu, ar ne?