Norėjęs būti režisieriumi, tačiau tapęs scenaristu, Titas Laucius dabar derina šias profesijas ir jam tai puikiai sekasi. Režisuodamas pagal savo paties parašytus scenarijus, jis, atrodo, į lietuvišką kiną įnešė gero humoro prieskonio. Ironiško, bet ne tuščio. Pradėjęs nuo tikrai įsimintinų trumpametražių filmų „Gyvatė“ (2018) bei „Šeima“ (2019), kūrėjas parodė, kaip iš gyvenimo ištrauktas absurdas puikiai veikia ekrane ir kad nebūtinai viskas privalo būti tvarkinga. Kartais galima ir rėkti, kaip daro „Šeimos“ personažai, bandydami susikalbėti, tačiau negirdėdami vienas kito. Taip atpažįstamai, nuoširdžiai. Taigi, su Titu kalbamės apie įkvėpimus ir naujausią jo filmą „Paradas“ – debiutą pilno metro žanre.

Turėjo kažkas įvykti, kad nuspręstumei sieti savo ateitį su kinu. Ar nuo mažens rodei susidomėjimą šia sritimi, ar taip tiesiog ėmė ir nutiko?

Mano tėvai – istorikai, turbūt dėl to visada galvojau, jog noriu ir reikia stoti į archeologiją. Papasakojau apie tai tėčiui, o šis man atsakė: „Nedurniuok, kodėl archeologija, negi dėl „Indianos Džounso?“ Supratau, kad iš tiesų apie ją žinau tik iš šio filmo (o jis, beje, priklauso mano TOP-10, jį pažiūriu kasmet).

Mano tėvai išsiskyrę. Kai leisdavau savaitgalius pas tėtį, kaskart parsinešdavome po tris filmus iš nuomos punkto; vyko akcija „imi du – trečias nemokamai“. Susimąsčiau, jog nemažai laiko skiriu kinui, be to, lietuvių kalbos pamokose neblogai sekdavosi rašyti rašinėlius. Galop nutariau, kad šita sritis tikrai verta dėmesio. Kinas visada buvo šalia, bet link jo ėjau po truputį, tai nebuvo vaikystės svajonė. Studijų pradžioje sekėsi sunkiai, nes kartodavau viską iš anksčiau regėtų filmų. Tuo metu labai patiko Quentino Tarantino darbai, bandydavau išgauti kažką panašaus. Vėliau suvokiau, jog įvairiausių istorijų gausu pačiame gyvenime, svarbu, kaip į jas žiūrime. Kodėl sakoma, kad kiekvienas žmogus nori būti režisieriumi? Nesgi visi skirtingai mato vieną ar kitą situaciją. Ir čia glūdi esmė: siužetas gali suktis apie paprastą dalyką, pavyzdžiui, senelio perkraustymą (kurį matome filme „Šeima“), ir tai gali būti ir drama, ir komedija, ir koks tik norisi žanras.

Koks Tavo kelias iki režisūros?

Iš pradžių studijavau kino dramaturgiją, kadangi tais metais, kai baigiau mokyklą, režisierių kurso, į kurį norėjau stoti, nerinko. Bet mano gyvenime taip įprasta: nėra kino režisūros – gerai, tiks ir dramaturgija, nors net nelabai gaudžiausi, kas tai; norėjau mokytis groti trimitu, atėjau į muzikos mokyklą – nėra šios srities specialisto, bet gal norėčiau pabandyti trombonu? Žinoma, kodėl gi ne! Nors magistro studijas baigiau jau Kino režisūros programoje, save vis tiek laikau labiau scenaristu; galima sakyti, kad siekiant svajonės ji pasikeitė. Rašydamas scenarijus jaučiuosi laisvesnis – gal dėl to, jog čia turiu daugiau žinių.

Savo scenarijus režisuoji pats, bet turbūt esi kūręs ir kitiems?

Dirbau (ir tebedirbu) su Jonu Trukanu, su Dovile Šarutyte darbavomės prie „Ilgo metro filmo apie gyvenimą“, su Aiste Žegulyte – prie „Animus animalis“. Dar nemažai tekę užsiimti dialogų perrašinėjimu. Anksčiau, studijuodamas, nespjaudavau ir į scenarijus komerciniams filmams, tačiau po vieno jų pasakiau sau, jog daugiau taip nebegaliu, nes šis prieštaravo visiems mano įsitikinimams. Pramoga gali būti gera, gali bloga, bet čia jau buvo tas atvejis, kai tiesiog nesutapo vertybės. Pamenu, į premjerą ėjau su drauge ir man buvo gėda, kad ją atsivedžiau. Studijų metais rašiau ir TV serialui „Gyvenimiškos istorijos“, kurį vedė Dalius Mertinas. Tai buvo neprofesionalių aktorių vaidinamos telenovelės. Kurdavau siužetus, pavyzdžiui, kaip vyras išdavinėja žmoną su meiluže ir jį galiausiai partrenkia mašina. Nieko ypatingo, nieko už tai negaudavome, bet man šias istorijas labai patikdavo galvoti. Komercinių projektų ėmiausi, nes norėjau dirbti pagal savo profesiją, ypač prieš tuos keletą metų, kai išgyventi galėjai nebent pasukęs į televiziją. Tačiau man buvo tikrai smagu, kadangi visai mėgstu trashą [kūrinius, kurie specialiai daromi taip, kad atrodytų pigūs, beskoniai – L. Š.], ir tai buvo labai geras būdas įvaldyti amatą – reikėdavo paruošti po 40 puslapių medžiagos 2 kartus per mėnesį, laikantis visų struktūrinių reikalavimų. Taip atidirbus, kurti savo projektams tikrai lengviau. Nes mokantis Akademijoje prasidėdavo kone meno būrelis – kam tos taisyklės, jas reikia laužyti.