1796 m. lapkričio 15 d. Šiaurės Italijoje, prie Arkolės miestelio, netoli Veronos ir Mantujos, susirėmė dvi armijos – austrų ir prancūzų. Pirmajai vadovavo ilgus metus imperijos tarnybai paaukojęs jau pražilęs generolas Josephas Alvinczis, antrajai – dvidešimt septynerių metų generolas Napoleonas Bonapartas, prieš dvejus metus Respublikai padaręs neįkainojamą paslaugą kontrrevoliucinio Tulono užėmimu. Napoleonas buvo paskirtas vesti į Italiją įsiveržusią armiją, kad išstūmęs iš Apeninų austrus ten paskleistų laisvės, lygybės ir brolybės idėjas (o kartu su jomis – prancūzų įtaką). Itališkąją Napoleono kampaniją vainikavo svaiginanti sėkmė; Arkolės mūšis – vienas svarbiausių jos epizodų.

Napoleonas nusprendė Austrijos armiją apeiti iš užnugario – didžiausių nemalonumų priešininkai tikėjosi nuo Veronos pusės, tad prie Alponės upelio, kurį supo pelkėta žemuma, Alvinczis paliko tik porą batalionų. Būtent čia, nepaisydamas vietovės pobūdžio, Napoleonas nutarė smogti stipriausiai; tik, norint pasiekti Arkolę, reikėjo pereiti pelkėse pastatytas užtvankas, o tada – Alponės tiltą, tai reiškia – tapti gyvais taikiniais austrams! Nepaisant sumanymo rizikingumo, prancūzai nusprendė pulti, tačiau juos išsklaidė artilerijos ir šautuvų salvės. Lemiamu momentu generolas Bonapartas, norėdamas pakelti savo kariuomenės dvasią, pasiėmęs vėliavą atsidūrė užtvankoje esančių pėstininkų kolonos priekyje. Būsimam imperatoriui pasisekė, jis liko nesužeistas, nepaisant to, kad kliuvo beveik visiems aplinkiniams: Napoleono adjutantas mirė, kūnu pridengęs savo vadą, keli generolai buvo sužeisti. Kas nutiko toliau, nėra iki galo aišku. Matyt, buvo taip: generolas Bonapartas ne bėgo per tiltą kolonos priekyje mojuodamas vėliava, o tiesiog stovėjo ant užtvankos. Kai kulkos ir patrankų sviediniai ėmė guldyti esančius greta Napoleono, vienas iš karininkų ištempė jį iš ugnies linijos; paprasčiau tariant – įvertė vadą į pelkėtą griovį. O mūšis ant užtvankos tęsėsi, sėk­mė buvo permaininga; galiausiai prancūzams pavyko nustumti priešą ir tiltu kirsti upę; kareiviai ištraukė generolą, pusiau įklimpusį į purvą, o šis įsakė tęsti puolimą ir paimti Arkolę. Beje, vakare jis paliepė miestelį palikti ir grįžti prie Alponės. Taip baigėsi pirmoji mūšio diena. Lemiamą pergalę Napoleonas iškovojo tik trečiąją.

Napoleonui tarnavo dvidešimt penkerių metų dailininkas Antoine’as Jeanas Gros. Į prancūzų kariuomenę jis pateko atsitiktinai; Gros tada gyveno Genujoje, versdamasis iš retų užsakymų, kol kartą sutiko Joséphine’ą de Beauharnais, respublikonų generolo Alexandre’o de Beauharnais našlę, ką tik ištekėjusią už kito Respublikos generolo Napoleono Bonaparto. Jos rūpesčiu Gros pateko į prancūzų armiją ir iš karto tapo Arkolės mūšio liudininku. Sunku pasakyti, ar pirmoji kovos patirtis stipriai paveikė menininką, ar jis šioje situacijoje įžvelgė šansą savo karjerai, tačiau po poros savaičių, atsidūręs Neapolyje, dailininkas nutapė paveikslą „Napoleonas ant Arkolės tilto“. Yra trys šio kūrinio versijos: viena, klasikinė, kabo Luvre, kitos, mažiau žinomos, – Sankt Peterburgo Ermitaže ir Napoleono muziejuje Arenenberge, Šveicarijoje. Luvre saugoma pati pirmoji, nebaigta versija, tapusi klasikinio paveikslo pagrindu; ji aiškiai geresnė už likusias, jei tokį epitetą galima pritaikyti gana vidutiniško klasiko, kuris vėliau, meistriškai plėtodamas savo „arkoliškąją sėkmę“, išaugo iki vieno pagrindinių oficiozinių Konsulato ir Pirmosios imperijos menininkų, kūrybai.

Paveikslas tikrai gana šiaip sau. Jame Napoleonas pavaizduotas iki kelių, dėvintis tamsiai mėlyną auksu išsiuvinėtą generolo uniformą, perrištas trispalve juosta, kairėje rankoje – vėliava, dešinėje – kardas, ant kurio ašmenų galima perskaityti: „Bonaparte, Armée d’Italie“. Generolas pusiau pasisukęs, griežtai, kaip mokytojas į prasikaltusius mokinius, pro žiūrovą žvelgiantis į mums nematomus kareivius. Fone galima įžiūrėti porą namų, apgaubtų patrankų dūmais. Šiame paveiksle yra du įdomūs dalykai. Pirmas – Napoleonas niekur nesiveržia, tik tarsi svarsto, ar nepradėjus judėti; jis net nebandė žengti pirmojo žingsnio, todėl inspektoriškas veido griežtumas toks absurdiškas. Kaip jis gali reikalauti proveržio iš savo karių, tas, kuris dar pats neapsisprendė, ar likti vietoje, ar veržtis į priekį? Antras – mastelis ir dydžių hierarchija. Bonaparto figūra, sugretinus su tolumoje esančiais Arkolės namais, nepalyginamai didesnė, net atsižvelgiant į perspektyvą. Napoleonas vienas, niekas negali su juo dalintis žygdarbio didybe, net vietovė, kurioje karvedžiui teko iškovoti pergales, neatitinka jo figūros masto. Priminsiu, kad kalbame apie 1796-uosius, tada Napoleonas buvo tik vienas iš Prancūzijos Respublikos generolų, iki jo vienvaldystės įtvirtinimo dar buvo likę treji metai, o iki imperatoriaus titulo – visi aštuoneri. Antoine’as Jeanas Gros nutapė didžiojo valdovo portretą dar prieš tai, kai jo herojus tokiu tapo. Valdovas dailininkui atsilygino dosniai.

Napoleono istorija Arkolės mūšyje sukėlė daug triukšmo ir padarė menininkams didelį įspūdį. „Napoleonas ant Arkolės tilto“ yra vienas iš, kaip šiandien sakoma, „ikoniškų“ bonapartistinės tapybos siužetų. Gros subtiliai apeina klausimą, kurioje tilto pusėje atsiskleidė generolo Napoleono Bonaparto heroizmas, o 1826 m. Horace’ijus Vernetas jau drąsiai vaizduoja savo herojų pačioje jo pradžioje – kulkų suvarpyta vėliava kairėje rankoje, Bonaparto dešinė nukreipta į viršų, jos ir priešo užimtos pakrantės kryptimi, kur reikia veržtis, kad neužtrauktų gėdos Respublikos vėliavai. Už generolo – minia margai apsirengusių kariškių (Vernetas sau leidžia anachronizmą, 1796 m. mūšio lauke vaizduodamas kareivius meškų kailio kepurėmis, kurias daug vėliau dėvėjo „senosios“ ir „jaunosios“ imperatoriškosios Napoleono gvardijos kariai), jie pasirengę žygiuoti paskui savo vadą, kažkas sužeistas, kažkas žuvo, jaunas būgnininkas balta uniforma ištikimai žiūri į Napoleoną, mušdamas ritmą. Kitame krante – dūmų apgaubtos kareivių eilės baltomis uniformomis. Tai austrai. Verneto paveikslas toks pat blogas kaip ir Gros „šedevras“. Toliau – dar gražiau. 1893 m. italų dailininkas Antonio’us Bonamore’ė sukuria to paties siužeto graviūrą. Kaip ir Vernetas, Bonamore’ė Napoleonui ant galvos uždeda trikampę kepurę, tačiau jo generolas jau pasiekęs Arkolės tilto galą. Karių ir karininkų, apsirengusių vienodomis uniformomis, kolona veržiasi siauru tiltu paskui Bonapartą; pagal statutą iškart po vado seka ne kareiviai, o karininkai, šiuos galima atpažinti tik iš to, kad vietoj šautuvų jie laiko kardus. Kai kuriuos veidus puošia tankūs vėplių primenantys ūsai – tai buvo madinga tuo metu, kai Bonamore’ė piešė graviūrą, bet ne epochoje, kuriai skirtas jo darbas. Guli keli lavonai, vienas mirštantis karininkas pasikelia ir žavėdamasis žvelgia į generolą. Tikriausiai tai nelaimingasis Bonaparto adjutantas. Galiausiai amerikiečio Johno Clarko Ridpatho knygoje „Pasaulio istorija“ galite pamatyti dar vieną – patį nuostabiausią – Napoleono atvaizdą ant garsiojo tilto. Kaip ir ankstesnėse versijose, šiame paveiksle dalyvauja: tiltas (beveik pereitas), žuvusieji, suplyšusi mūšio vėliava (kairėje rankoje), prancūzų karių kolona, skubanti paskui Bonapartą. Bet generolas čia visiškai kitoks. Jis atrodo kaip baleto šokėjas, atliekantis dramatiškiausią pa, jo veidas lyg laukinio, ilgi plaukai išsidraikę. Žvilgsnis kažkoks mistiškas, degantis, tarsi ekstazės apimtos šventosios Teresės; nukritęs kovos draugas sugriebęs jį už rankos tempia ant tilto lentų, iš kitos pusės Napoleoną pridengia raudonūsis, apkabinęs generolą ir uždengęs jo širdį didžiuliu delnu. Visuma primena lyg graviūras iš Amerikos laikraščių karo tarp Šiaurės ir Pietų metu, lyg „Trijų muškietininkų“ iliustracijas vertimams į anglų ir rusų kalbas. Šio darbo autoriaus nustatyti nepavyko.