TILTAI IR LAIKMENOS

Erika DRUNGYTĖ

Senoji Mikėnų civilizacija antikiniame pasaulyje išsiskyrė ne tik be galo įdomia, savita kūryba, bet ir karyba, o šios kultūros ženklų aptinkama iki šiol. Įdomu, jog kai kurie artefaktai ne tik išliko, bet ir tebėra funkcionalūs. Štai kad ir kariniams vežimams skirti arkiniai griovius dengiantys tiltai, pastatyti iš netašytų didžiulių akmenų, mažesnių riedulių bei akmenukų be jokio skiedinio. Manoma, jog tai seniausi tiltai pasaulyje, ar bent jau seniausi sulaukę mūsų dienų. Vienas jų – apie 1300 m. pr. Kr. suręstas Arkadiko tiltas Peloponeso pusiasalyje. Šis 22 metrų ilgio ir 5,60 metro pločio statinys atlaiko ne tik pėsčiuosius, be atvangos vykstančius pažiūrėti 3000 metų senumo stebuklo, bet ir ramiai žvelgia į šiuolaikinius plieno „vežimus“, „traukiamus“ kelių šimtų arklio galių.

Stebėtinas tų neatmenamų laikų žmonių inžinerijos ir fizikos dėsnių išmanymas, meistrystė, atkaklumas bei tikėjimas, kad darbu jie įtvirtins savo egzistenciją – tiek fizinę, tiek dvasinę, sukurs stabilų, gal net amžiną savąjį kosmosą žemėje. Ir iš tiesų – jiems beveik pavyko. Nes nei šios civilizacijos pabaiga, nei kultūrų mainymasis, nei tautų maišymasis nesunaikino ženklų, liudijančių juos – auksiniais ragais pasidabinusio Jaučio simboliu paženklintus žemdirbius, jūreivius, karius, menininkus, filosofus, mokslininkus. Turime kuo žavėtis, ko pasimokyti, dėl ko nustebti, bet dar daugiau – ko apskritai nesuvokti, nesuprasti. Mes, išmaniausių technologijų, dirbtinio intelekto išradėjai, sutrinkame matydami, ką ir kaip mikėniečiai darė plikomis rankomis.

Kokie dalykai po trijų tūkstantmečių liudys mūsų gyvenimus, tikėjimus, gebėjimus? Kur link skries virtualūs atminties debesys, kokie tinklai juos gaudys ir kas ten spurdės – gyvos sapnų bei iliuzijų žuvys, o gal vien tik rūkai, nebūties dulkės? Ar liks nors vienas tiltas neištrupėjusiais betono dantimis, nesurūdijusia armatūra, nesulinkusiomis per kelius arkomis, po kuriomis galėtų saugiai atsistoti būsimųjų civilizacijų žioplinėtojai, besistengiantys suprasti, kuo ir kaip savajame laike norėjo įsitvirtinti XXI a. padarėliai, performatyviai įkeldinėdavę savo gyvenimus į kažkokias laikmenas, seniai su visomis šiukšlėmis išskridusias kažkur už atmosferos ribų?

Kas žino, galbūt net tada kažkas vis dar mėgins suvokti, kaip buvo sukonstruoti Knoso rūmai ar Mino labirintas. O apie ką kalbės skaitmeniniai „įtraukties“ urvai, susiurbę liečiamą, uodžiamą, apžiūrimą, girdimą tikrovę ir nuplukdę nebūtin be jokio Ariadnės siūlo, be jokios galimybės įsikibti į akmenį, žemę, medį, net ne į kiškio spirą? Kietųjų diskų civilizacija, paslėpusi savo veidus, judesius, jausmus ir buitį milžiniškose neapčiuopiamų duomenų saugyklų bibliotekose, ko ji laukė – savo Minotauro ar Tesėjo? O gal nieko, tiesiog gyveno ir nematė reikalo tapti stebuklu kažkam po šimtmečių…

2022-07-26
Tags: