Gyvename kolosalių informacijos srautų aplinkoje. Dažnai sąmonė nebepajėgi adekvačiai reaguoti, atrinkti, analizuoti. Galiausiai išnyra „svarbiausia“: kad, tarkim, Antonio’us Salieris nužudė W. A. Mozartą, o Vincentas van Goghas nusipjovė ausį. Tad dažnai gerokai svarbesni dalykai, faktai lieka nepastebėti ir neužfiksuoti.

Kažkurį rytą internete radau anoniminį labai koncentruotą, lakonišką, anglų kalba šmaikščiai parašytą tekstą, kuriame keliais sakiniais tarsi pateikta visa akademinės muzikos raida, didžiųjų kompozitorių sąsajos. Štai tos tezės:

Bachas yra Bachas.
Haendelis – tai religingesnis Bachas.
Mozartas – mielesnis, jaunesnis Haendelis.
Beethovenas – piktas Mozartas.
Chopinas – ne toks piktas Beethovenas.
Čaikovskis – Chopinas plius orkestras.
Debussy – atsipalaidavęs Čaikovskis.
Ravelis – Debussy plius džiazas.
Gershwinas – Ravelis plius dar daugiau džiazo.
Joplinas – Gershwinas plius daugiau Amerikos.
Stravinskis – Joplinas plius atonalumas.
Ivesas – Stravinskis plius netvarkinga muzika.
Cage’as – Ivesas minus muzika.

Kiek čia tiesos? Ar verta įsiminti, o galbūt šio teksto vieta šiukšlyne?

Pirmasis teiginys nekelia jokių abejonių. Taip, per visą muzikos raidą J. S. Bachas buvo ir tebėra gigantų gigantas. Absoliutus genijus. Šitai pripažįsta net ir jo kūryba nesižavintieji. Kodėl? Apie tai parašyta daugybė solidžių darbų, tačiau nė viename jų vienareikšmio, įtikinamo atsakymo nerasime, tad galbūt derėtų ne gilintis į Bacho genialumo kilmę ar priežastis, bet išgirsti Alberto Einsteino frazę: „Štai ką pasakysiu apie Bachą: klausykitės jo, grokite, mylėkite, šlovinkite. Ir… užsičiaupkite.“

Garsus britų dirigentas, neprilygstamas autoritetas baroko muzikos srityje Johnas Eliotas Gardineris tvirtino, jog J. S. Bacho muzika glaudžiai susijusi su Dievu: „Tokio grožio besiklausant, sunku neabejoti, kad jį sukūrė paprastas mirtingasis.“ Tad ar G. F. Haendelis buvo religingesnis nei J. S. Bachas? Štai čia verta suklusti, nes teiginys dvelkia lengva, tačiau klaidinančia ironija. Žinoma, kriterijų asmens religingumui nustatyti tarsi nėra, tačiau pastebėkime faktus.

J. S. Bachas muzikos istorikų dažnai pristatomas kaip G. F. Haendelio priešingybė (beje, didieji kūrėjai buvo vienmečiai – abu gimė tais pačiais 1685-aisiais). Ir iš tiesų, Bachas nekūrė muzikos teatrui, propagavo daugiausia vokiečių muzikos tradicijas ir savo laiku buvo plačiau žinomas kaip virtuoziškai grojantis bažnyčios vargonininkas, kantorius, o ne kaip kompozitorius. Jis net niekada neišvyko už dabartinės Vokietijos ribų.

O G. F. Haendelis buvo pasaulietis, vienas garsiausių ano meto kompozitorių, keliavęs po Europą, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs Londone. Jis kūrė muziką karališkiesiems fejerverkams, parašė 42 operas (Bachas nė vienos), 120 kantatų, tarp kurių vos 19 sakralinių kūrinių. Gi Bachas – 300 kantatų, kurių dauguma bažnytinės. Beje, tokios kantatos paplito būtent Vokietijoje, ir tai akivaizdus Bacho nuopelnas.

Bachas ir Haendelis niekada nebuvo susitikę, nors Bachas ne kartą dėjo nemažai pastangų, kad tai įvyktų. Tiesa, dramaturgas Paulas Barzas parašė pjesę „Mogliche Begegnung“, kurioje „įamžintas“ tariamas dviejų genijų susitikimas 1747 m. Leipcige. Ši pjesė buvo pastatyta ir Lietuvoje.

Žinoma, W. A. Mozartas buvo gerokai jaunesnis nei G. F. Haendelis. Kai pastarasis mirė, didysis vunderkindas buvo vos trejų. Ar mielesnis? Savo amžininkams – neabejotinai taip, nes klasicizmo epochoje polifoninis baroko garsynas jau traukėsi užmarštin, pamažėl virto nebemadinga seniena. Įsigalėjo homofonija, viešpatavo melodiniai reljefai. Muzika tapo paprastesnė, jos klausytis ir ją suvokti darėsi lengviau.

Šiame kontekste net nežinau ar verta minėti, kad legenda apie menamą A. Salierio žmogžudystę jau seniai nebeaktuali. Anuomet žymus ir gerai vertintas italų kilmės kūrėjas turėjo viską: pelnytą šlovę, finansinę gerovę, garbingiausius titulus ir prestižinius postus. Ko jis galėjo pavydėti jaunajam vėjavaikiui, vargetai? A. Salieris tėviškai globojo W. A. Mozartą. Neretai jie kartu ta pačia karieta vykdavo į operų spektaklius, ložėje sėdėdavo šalia vienas kito, diskutuodavo. A. Salieris ne kartą dirigavo jaunesniojo kolegos premjerinius kūrinius (tarp jų ir garsiąją Simfoniją Nr. 40), o W. A. Mozartas italų kompozitoriui net patikėjo mokyti muzikos vieną savo sūnų.