LEVITAVIMAS, 2018. Betonas, plienas, kintantis dydis
Kalbino Vita Opolskytė

TAURAS KENSMINAS: GAL TAI TUŠTYBĖ, BET ESTETIKA MAN SVARBI

Gyvename vaizdų ir potyrių apstybėje, kai naujumo jaudulys retas, o dar vienas meno kūrinys dažniau ne pakylėja, bet veikia mus kaip perteklinis objektas. Vis dažniau į meno sceną grįžta retro ar vintažo kultūra, pakerinti subtiliu déjà vu jausmu, įspūdžiu, kad kažkas yra išgyventa anksčiau, nors iš tiesų tai – pirmas kartas. Tačiau ar esate ilgėjęsi to, ko lyg ir nebuvote patyrę, kas dar tik įvyks? Ar susidūrimas su meniniu objektu, tarsi veikiant laiko mašinai, gali nukelti kažkur kitur iš „čia ir dabar“? Štai tokios mintys apie ateities nostalgiją, retrofuturizmą bei distopinį šio pasaulio vaizdą mane apima žvelgiant į jaunosios kartos skulptoriaus, instaliacijų kūrėjo, šiuolaikinio meno atstovo Tauro Kensmino kūrinius.

Pastaruosiuose interviu menininkus kvietusi pagvildenti klausimų apie tapybą, šį kartą noriu žengti žingsniu toliau, pokalbio apie trimatį, o gal net keturių dimensijų meną linkme. Tauras tam labai tinkamas pašnekovas. Kensminas nėra naujokas meno scenoje: baigęs mokslus M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, bakalauro ir magistro laipsnius įgijęs Vilniaus dailės akademijoje (VDA), menininkas nuo 2012-ųjų aktyviai užsiima parodine veikla tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, dalyvauja tarptautiniuose pleneruose, simpoziumuose, festivaliuose, o jo kūrinių yra įsigiję MO muziejus, „Lewben Art Foundation“ bei privatūs Lietuvos ir užsienio kolekcionieriai. Puoselėdamas skulptoriaus amatą, kūryboje jis tuo pačiu metu laužo nusistovėjusius stereotipus, galantiškai, tačiau sudėtinga technologija jungdamas skirtingų formų ar nederančių medžiagų objektus. Šie, atradę savo vietą galerijose ar viešosiose erdvėse, neverbaliniu būdu pasakoja daugiasluoksnes istorijas antžemiškomis, mokslinės fantastikos kupinomis temomis, nors ir netiesiogiai, tačiau labai įtaigiai paliesdami ir paties žiūrovo būseną bei vyraujančią nuotaiką.

Su menininku kalbamės apie kūrybinius procesus ir strategijas, nežodinę komunikaciją, kūrinių reprezentaciją bei ilgesio varomąją jėgą.

Meninei raiškai pasirinkai skulptūrą. Panašu, kad šios vaizduojamosios dailės šakos apibrėžimas šiuolaikiniame meno lauke itin pakito, ji prasiplėtė tiek medžiagomis, tiek turiniu. Ne kartą save esi įvardijęs tradiciniu, oldskūliniu menininku, teigi, jog nemėgsti sąvokos „šiuolaikinė skulptūra“. Paaiškink, kaip Tavo kūryboje reiškiasi šis požiūris?

Regis, esu taip sakęs, tik norėčiau patikslinti, kad veikiau nemėgstu paties žodžio „šiuolaikinis“, ir tai liečia ne vien skulptūrą. Dalyko įvardijimas kaip „šiuolaikinio“ lyg iš anksto užprogramuoja nuaktualėjimą ateityje. O kalbant apie „šiuolaikinę skulptūrą“ ne kaip apie sąvoką, bet kaip apie reiškinį, čia, kaip ir kiekvienoje srityje, pasitaiko tiek puikių meno kūrinių, tiek banalaus šlamšto. Daug kas priklauso nuo aplinkybių.

Pats meninėje praktikoje dažniausiai renkuosi gan tradicinius kelius. Daug dėmesio skiriu tokiems skulptūros aspektams kaip medžiagos pasirinkimas, formos plastika – mąstau apie tai, kaip ji atspindi idėją, man svarbūs dydis, santykis su supančia aplinka. Žinoma, šie elementai aktualūs ir „šiuolaikinėje skulptūroje“, tačiau mano pasirenkamos priemonės artimesnės tradiciniam menui. Kartais kas nors „užmeta“, kad mano kūriniai modernistiniai, tačiau manęs tai nė kiek nežeidžia. Gal dėl to, kad neturiu su tuo susijusių trauminių patirčių, nesijaučiu „išprievartautas“ modernizmo. Vargu ar mano bei vėlesnėse kartose esama daug tokių, kuriuos „suluošino“ lipdymas ar piešimas iš natūros.

Kurdamas visada savęs klausiu: ar tai, ką sumaniau, yra verta realizavimui reikalingų resursų? Ar šis dalykas bus vertas dėmesio ateityje, o gal tai bus tik dar viena šiukšlė vandenyne? Gyvenant baumaniškoje greito vartojimo kultūroje, ir menas tapo „lengvai virškinamu“ produktu: įsisavinai projektines lėšas, papilstei epoksidkės balų, atidarymas įvyko, draugai pasidžiaugė, o tada viskas keliauja į statybinių atliekų konteinerį, ir – pirmyn rašyti naujų projektų. Ši tendencija liūdina, tad pats bandau taip nesielgti, stengiuosi vadovautis tam tikra etika – kurti tai, ką būtų verta išsaugoti.

Štai nesenai lankiausi Romoje, tiesa – ne pirmą kartą, tačiau tai nesumenkino įspūdžio, kurį palieka šis miestas. Ir beveik visas menas ten – tradicinis. Pasivaikščiojome Vatikano muziejuje – gausybė antikinių, renesansinių, barokinių skulptūrų, mozaikų, freskų, graikų keramika, Egipto, Afrikos genčių menas… Žinoma, ne viskas patiko, tačiau sužavėjo atsidavimas, tikėjimas ir valia, su kuria visa tai buvo sukurta. Grįžęs dalinausi įspūdžiais su skulptoriumi Mindaugu Šnipu ir plepėdami priėjome prie išvados, kad augant žmogaus ego, užmojai ir vidinės galimybės proporcingai menksta, nesvarbu, kad dabar turime daug pažangesnes priemones bei technologijas. Vargu ar šiais laikais kas nors sukurtų ką nors panašaus. Žmonės senajam, klasikiniam menui neabejingi ir šiandien. Yra iš ko pasimokyti.

Nors, mano nuomone, ribos tarp kai kurių meno sričių tapo paslankios, pakalbėkime apie Tavo, kaip menininko, amplua – esi skulptorius ir instaliacijų kūrėjas. Prisimenant terminologiją: skulptūra – autonominis meninis objektas, o štai instaliacija susideda iš kelių elementų, kurie nėra savarankiški, bet sudaro plastiškai ir konceptualiai vientisą, organišką derinį. Papasakok, kaip kinta kūrybos procesas priklausomai nuo to, ar kuri skulptūrą, ar instaliaciją? Galbūt vienai iš jų jauti didesnę simpatiją?

Pirmiau negu įvyksta apsisprendimas, ar kūrinys bus skulptūra, ar instaliacija, atsiranda nuotaika, idėja, kuriai norisi suteikti fizinį pavidalą. Jei matau, kad galiu visa tai sutalpinti viename objekte, tuomet tobulinu formą, ieškau tinkamiausios medžiagos išpildymui, eksperimentuoju su dydžiu, proporcijomis. Galiausiai radus tam tikrą balansą, gimsta skulptūra. Bet neretai užbaigęs objektą pastebiu, jog savaime jis „neveikia“, nesukuria reikiamos nuotaikos, kurią įsivaizdavau, ir tuomet tenka sukti galvą: ko jam trūksta? Kokioje situacijoje jis pradėtų „veikti“? Man rodos, svarbu suvokti, jog kūriniai, panašiai kaip ir mes, atsiskleidžia santykyje su aplinka. Ją galima suformuoti pasirenkant tam tikrą, jau egzistuojančią erdvę arba mezgant vieno objekto ryšius su kitais. Tiesa, pastaruoju atveju erdvė taip pat yra svarbi, bet savo rankose turi ir daugiau svertų – gali režisuoti daiktų tarpusavio santykius, tarsi žaidžiant, tačiau reikia nepamiršti, kad kuo daugiau elementų įtraukiama, tuo sudėtingiau juos suvaldyti, neprarandant pirminės nuotaikos. Ši strategija labiausiai pasiteisina, kai tenka daryti ekspozicijas steriliose galerinėse erdvėse.

Kiek suprimityvindamas, galėčiau palyginti kūrybą su kalba. Tarkime, kad objektas yra žodis. Labai gerai, jei pavyksta norimą mintį išsakyti vienu žodžiu. Jei nepavyksta – bandai sakiniu ar keliais. Instaliacijos man – kaip sakiniai, o gal tiksliau – poetinės metaforos, talpinančios tą pirminę nuotaiką. Visgi, kai tai įmanoma, pirmenybę teikiu lakoniškai kalbai. Kaip haiku.

Mokslinė fantastika, futurizmas, kvazifuturizmas, siurrealizmas – sąvokos, aptinkamos Tavo kūrybos pristatymuose. Prisipažinsiu, man Tavo darbai atrodo tarsi pasiklydę kosmoso kūnai ar gyventojai, netikėtai patekę į galeriją ar kokią kitą viešąją erdvę. Šalia mokslinės fantastikos justi melancholija ir nostalgija. Ką pačiam reiškia tokia retrofuturistinė kūrinių specifika?

Kad ir ką teigia gyvenimo būdo mokytojai, vis dėlto gyventi šia akimirka ne visada pavyksta. Kūryba man neatsiejama nuo svajojimo, kurio metu niekada nebūni „čia ir dabar“. Kurdamas įsivaizduoju ateitį arba praeitį, kurioje neteko pabuvoti. Toks savotiškas ilgesys tam, ko nesi patyręs.