Marilaco iliustracija Xaviero de Maistre'o knygos „Kelionė aplink savo kambarį“ (Voyage autour de ma chambre, Ed. Nilsson, Paris) viršeliui
Kirill Kobrin

TARP KETURIŲ PASAULIO SIENŲ

2020-ųjų ruduo. Turėjau sulaukti antrojo karantino Rygoje, kad pagaliau perskaityčiau knygą „Kelionė aplink savo kambarį“. Nors iš pradžių nebuvau tikras: perskaityti ar paskaityti. Gal ir buvau jau tai padaręs tais laikais, kai skaityti buvo paprasta, nestigo laisvo laiko, o gėrimai liejosi upeliais. Ar tik François-Xavieras de Maistre’as nebuvo patekęs į kokį nors perestroikos ar ankstyvojo posovietinio laikotarpio rinkinį, pavyzdžiui, „XVIII–XIX a. pradžios prancūzų apsakymai“, „Europos sentimentalizmo proza“ ar pan.? Iš tų nuostabių knygų vargiai kas beatklysta atmintin, beveik nieko, na, kaip bebūtų keista, prašmėžuoja François-René de Chateaubriand’as, kažkas apie indėnus ir Jurijaus Viazemskio bei Lidijos Ginzburg taip mėgtas Benjaminas Constant’as. Prisiminęs Constant’ą, bet užmarštin paleidęs Xavierą, sėdėdamas pusiau įrengtame bute Rygoje po persikraustymo, sutapusio su antrąja koronos banga, ėmiau vartyti Viazemskio tomą, kuris praeitame gyvenime buvo išleistas sovietinėje knygų serijoje „Estetinės minties paminklai“. Na, kad neišprotėčiau nuo derinio „remontas + perkraustymas + lockdown’as“.

Kažkada Viazemskį kone mokėjau atmintinai; griebdavausi visko, kas jo parašyta, už ko tik užkliūdavo mano akys, net ir šio estetinės minties paminklo… Ir turėjau svajonę paišlaidauti bei įsigyti XIX a. pabaigoje Sergejaus Šeremetjevo išleistą jo kūrinių rinkinį. Dešimtajame dešimt­metyje dažnai lankydavausi Sankt Peterburge ir apsistodavau pas tuometinį draugą poetą P. Su P. gerdavome iki žemės graibymo; pagirių rytus leisdavau jo kabinete, ant sulankstomos lovos, vartydamas vieną ar kitą Šeremetjevo kolekcijos tomą. Leidiniai solidūs, kaip ir privalu tiems apkerpėjusiems laikams, su auksiniais įspaudais ir be vertimo iš prancūzų į rusų kalbą. O juk grafas kartais į savo sąsiuvinius rašydavo prancūziškai. Bet jos aš nemokėjau. Štai kur pats gryniausias menas – senas mąstytojas Viazemskis, kurį amžininkams ir palikuonims ugdyti išspausdino jo anūkės vyras kunigaikštis Sergejus Šeremetjevas, apsivilkęs savo amžinąjį nudrengtą chalatą, su cigaru burnoje, apvaliais akinukais ant riestos nosies. Beje, nuo tų pagiringų gulinėjimų ant lovos poeto P. kabinete praėjo daug metų, maždaug dvidešimt penkeri, niekas nieko neprisimena, tačiau šiandien epidemijos sugrįžimas plius gyvenimiškos aplinkybės paskatino mane vėl vartyti Viazemskį. Pirmas dalykas, kurį perskaičiau šiame apšiurusiame rudame tome, išspausdintame Jurijaus Andropovo mirties metais leidykloje „Iskusstvo“: „Nelaisvė, regis, buvo mūsų laikų mūza-įkvėpėja.“ Taip sako trisdešimtmetis kunigaikštis apie dvidešimtmečio Aleksandro Puškino „Kaukazo belaisvį“. Prie Puškino, deja, sugrįšiu. Bet kol kas apie Xavierą de Maistre’ą.

Tiesą sakant, turėjau nusilenkti „Google’ui“ ir patikrinti. Ne, „Kelionės aplink savo kambarį“ jokioje tų palaimintų laikų, kai vertėjai galėjo sau leisti lėtai virškinti verčiamą kūrinį ir neskubėdami ieškoti, kaip jį kuo geriau išreikšti kitu dialektu ir visiškai kitokiems žmonėms, vertimų iš prancūzų kalbos antologijoje nebuvo. Išties, kam labiausiai nepasisekė pasibaigus sovietmečiui, tai geriems vertėjams. Kas gi šiandien leistų Nikolajui Liubimovui lėtai pasinerti į Nikolajų Leskovą ir Ivaną Turgenevą, prieš imantis Marcelio Prousto? Kas jam duotų porą metų derinti svetimas leksines stygas pagal gimtosios kalbos intonacinį kamertoną? Kas apskritai jam (mums) suteiktų laiko tiesiog pagalvoti, sukaupti savo dvasią ir mintis bei nuveikti net vaizduotę pranokstančius darbus? Ir kas gi šiandieną mums leis vieną po kito skaityti du tūkstančius puslapių apie Sen Lu ir Morelį, apie Albertiną ir Žilbertą, apie močiutę ir Fransuazą, apie tai, kaip Odetė kartais į savo kalbą įterpdavo angliškų žodžių, kad atrodytų įmantriau, ir kaip ji kviesdavo išrinktuosius arbatos, būtent arbatos, o ne kavos, nes aukštuomenė juk turėjo būti šiek tiek (bet tik šiek tiek) anglizuota? Niekas neleis, ir mes patys sau neleisime. Štai kur problema, patys.

Kalbu ne apie prakeiktą neoliberalizmą, kuris negailestingai verčia intelektualus bėgti pragariškus maratonus, ne. Ne tas kvėpavimas. Buvo stajerio, o liko net ne sprinterio, ne, vien isteriškas dusulys, asteninio sindromo nukankintojo kūkčiojimas su traukuliais. Astmatikas Proustas priekaištingai žvelgia į mus iš ano pasaulio: kuprotosios su dalgiu, kuri tiek metų nakvojo ant kamštiniais tapetais apmušto jo kambario, jo savanoriško kalėjimo, saldžiosios nelaisvės sofos, alsavimas į veidą nepadarė šio rašytojo prozos kvėpavimo trūkinėjančio. Pagreitino, žinoma. Bet tik tiek. Tiesą sakant, paskutiniai „Prarastojo laiko beieškant“ tomai – siaubingai išpūsta Prousto kelionė po kambarį, kuriame jis save įkalino. Ją baigė nusiųsdamas Marselį į Veneciją, vieną savo herojų dalį – į anapusinį pasaulį, o kitą – Vulgarumo, neįsivaizduojamo pirmuosiuose tomuose, kryptimi. Aš dažnai galvoju apie nepaprastą paskutinių „Prarastojo laiko“ tomų pyktį, ne, ne pyktį, o žiaurumą. Kaip sudėtingas, mažyčių psichologinių spyruoklių, miniatiūrinių socialinių krumpliaračių prifarširuotas pasaulis buvo šiurkščiai supaprastintas; tai, kas atrodė neįsivaizduojama pirmoje knygoje, be jokių kliūčių, paprastai ir natūraliai nutinka paskutinėse dviejose. Paaiškinimas tik­riausiai yra toks: iškart po karo Proustas įkalino save kambaryje su kamštiniais tapetais, tačiau, skirtingai nei mūsų laikais, liga – ne aplinkui, o viduje, jame, saviizoliacijoje; gaudydamas kvapą, jis tempė savo epopėjos naštą, bet puslapiuose – kaip ir plaučiuose – vis mažiau oro ir vis daugiau nuodų. Pasmerkta, kerštinga masturbacija į uždarą pasaulį, kuris Proustui nebepasiekiamas – štai kas tai. Proustas baigia, romanas baigiasi, pasaulis praveria kamštinio kambario duris ir įeina į jį šviesa, oru, spaustuvės triukšmu. Šias paskutines knygas pavadinčiau taip: „Nevykėlio kelionė po savo kambarį“.

Ir vis tiek Proustas yra herojus, o mes – apgailėtini menkystos. Uždarė porai metų net ne kambaryje, net ne bute, o mieste, šalyje, žemyne, ir jau verkšlename. Taip, durys buvo užrakintos iš lauko, bet kiek davė laiko, sako, štai, imkite. Ir kas nutiko? Nagi nieko. Neperskaityti sąrašai to, ką verta perskaityti karantino metu.

Viename jų, kažkodėl „The Irish Times“, susidūriau su Xavieru de Maistre’u. Prisiminė, še tau. Airiai. O pats neatsiminiau – net negalėjau ištraukti iš atminties, ar skaičiau tą „Kelionę“, ar ne. Ir čia (nukrypimas apie Proustą bei vertėjus šioje vietoje baigiasi, o aš grįžtu prie pagrindinės temos) turėjau nusižeminti „Google’ui“ ir patikrinti. Ne, tokio daikto negalėjau rasti iki 2003 m., iki kol buvo išleistas F. Smirnovo vertimas su lydinčiuoju straipsniu. Neskaičiuojant, žinoma, šio: „Kelionė po savo kambarį“. / Iš prancūzų kalbos vertė Kriaževas. Maskva: privilegijuotoji Kriaževo, Gauthier ir May spaustuvė, 1802“. Norėčiau sužinoti, kas tas Kriaževas, kuris ir spaustuvę kartu su ponais Gauthier ir May turėjo, ir de Maistre’o knygą išvertė. Įdomu dar ir tai, ar pats autorius skaitė rusišką savo niekveikos versiją? 1802-aisiais jam, matyt, nebuvo labai lengva: iš Rusijos karinės tarnybos pasitraukė su kapitono laipsniu, perspektyvų – jokių, Maskvoje teko atidaryti dailės dirbtuves ir užsidirbti iš tapybos pamokų bei miniatiūrų piešimo pagal užsakymą. Ar Kriaževas sumokėjo de Maistre’ui? Ir kaip apskritai tais tolimais laikais buvo tvarkomos autorių teisės? Tikiuosi, vis tik sumokėjo. Bet kuriuo atveju Xavieras, manau, nebūtų prapuolęs – jo vyresnysis brolis Josephas tais pačiais 1802 m. atsidūrė Sankt Peterburge kaip Sardinijos pasiuntinys. O jis buvo žmogus, turintis ryšių.

Žymos: