fbpx

SVETIMŠALIS

Mantas Stočkus

„Nemune“ debiutuojantis Mantas Stočkus – trečios kartos klaipėdietis, šiuo metu gyvenantis Maltoje. Visai neseniai šiuolaikinės bei modernios literatūros ir kritikos magistro laipsnį Maltos universitete įgijęs kūrėjas itin domisi provokuojančia grožine literatūra bei haiku poezija.


Atidarius lauko duris, Keraną lyg norintis pažaisti šuo pasitinka rytas, dar kvepiantis tyla. Vos viename kitame lange šviesa budina virtuvėje beieškančius kavos, dar pusiau miegančius kūnus. Tai vyrui, daugiau nei prieš dvi valandas atsikėlusiam ir jau spėjusiam išgerti šilto vandens su citrina, atlikti jogą, nusiprausti, padėkoti už dieną, papusryčiauti ir susiruošti į darbą, sukelia šypseną. Ši rutina nuo vaikystės tiesiog įaugusi jam į kraują. Kitaip Keranas nebemoka. Nepriklausomai nuo gyvenamosios šalies ar jį supančios kultūros.

Lyg atsiprašydama naktis švelniai glosto įdubusius skruostus ir tamsią odą, kartkartėm vis dar patraukiančią praeivių dėmesį. Gimtojoje Indijoje tai mažai kam užkliūtų, bet čia, Europoje, nepaisant kultūrinės maišaties, nori nenori žvilgsniai krypsta į visa, kas atrodo neįprasta… Per ilgus metus Keranas priprato. Tai jam nebetrukdo.

Stotelėje, be Kerano, dar keli gerai pažįstami veidai. Pakeliui ima rodytis vis daugiau gyvybės, plūstančios mašinomis. Pradžioje be stabtelėjimų judėjęs autobusas pradeda klimpti rytiniame chaose. Keranas linkteli pašnekovams ir išlipa kitoje stotelėje, kurioje vis gausėja ištinusių nuo kavos veidų. Kad praeitų, tenka brautis; jo žodžiai tokiu metu pasiekia retą. Ne visiems patinka būti pastumtiems, tad greitai vyrą aplimpa keiksmažodžiai.

Takas pasisuka per parką. Ant suoliukų, po galvomis pasikišę striukes, miega pabėgusieji iš karo zonų ar beieškantys geresnio gyvenimo Europoje. Medžių pavėsyje jie tikisi surasti, atrodytų, vaikystėje patirtą, bet per ilgus metus prarastą gilų miegą – užmerkus abi akis.

Saulei kopiant tarp šakų, Keranas perbraukia rankomis lapus, sušlapindamas pirštus rasa. Netoliese vietinė kepykla baigia kepti paskutinę duonos partiją. Geriamasis jogurtas ir šviežia duona Keranui atstoja geriausius pietus. Jis anksti suprato skirtumą tarp reikia ir noriu. Kur ne kur po kojomis pasipainioja kokia katė, bėganti nuo tolumoje aidinčio miestui būdingo šurmulio.

Pasidėjęs daiktus į spintelę ir persirengęs, Keranas, dar turėdamas kelias laisvas minutes, užlipa ant stogo pasveikinti dienos. Kiek mato akys, saulės apšviesta mėlynuoja Viduržemio jūra. Keranas įsivaizduoja važiuojantis jos link, nusimetantis drabužius bei pasiduodantis vandenų jėgai.

Šiandien jo laukia sienų perdažymas, kelių baldų sutvarkymas, biuro popieriaus paskirstymas po aukštus ir dar keli per dieną galintys išdygti darbai. Viskas priklauso nuo aplinkybių bei vadovo nuotaikos. Keranas nesiskundžia. To irgi išmoko vaikystėje, kai teko rūpintis mama, o dabar – savo šeima, kuri kiekvieną vakarą jam paskambina: trylikametis sūnus papasakoja, kas naujo įvyko mokykloje, ir kaip per kriketo mačą kieme jis sugebėjo pelnyti taškus mesdamas kamuoliuką. Epiškai! Dukrytė, dešimties metų, parodo, ką nulipdė per menų pamoką ir ką kartu su broliu padarė močiutės gimtadieniui.

2022-06-22
Tags: