fbpx

Svajonių išlaisvintojas

Raju Das

Rytas. Namo pasienyje, šalia kelio, stovi kukli lūšnelė, skirta pardavinėti arbatai. Pasakojimo veiksmas prasideda čia. Ši pjesė gali būti atlikta arba scenoje, arba gatvėje.
RADŽENAS. (Bevalydamas dulkes lūšnelėje dainuoja: „Melskis Ambedkarui, tark jo vardą. Tas, kuris meldžiasi Ambedkarui, yra mano gimininga siela“) Ei, motin, kur cukrus?
RAMA. (Iš patalpos gilumos) Kažkur turi būti! Negi su savimi nešiojuosi?
RADŽENAS. Ne, ne… Aš tik klausiu, gal matei…
RAMA. Kaipgi galėčiau? Nejau užaugau gerdama arbatą su cuk­rumi? Vaikystėje valgiau duoną su cukranendrių melasa ir sužiedėjusius ryžius su čili pipirais.
RADŽENAS. (Prislopintu balsu) Tai žinoma! Kaip kitaip galėtum taip garsiai šaukti, jei nebūtum valgius čili pipirų?
RAMA. (Įeina) Ką tu tuo nori pasakyti? Pakartok.
RADŽENAS. Argi nesupratai?
RAMA. Ne, paaiškink.
RADŽENAS. Gerai. Aš turiu omenyje tai, kad Matua sekėjai gali mušti būgnus, dainuoti „Haribol, Haribol“ ir energingai šokti dėl to, jog valgo sužiedėjusius ryžius ir čili pipirus.
RAMA. Kodėl Matua sekėjai muša savo būgnus ir gongus taip garsiai?
RADŽENAS. Kad prabudintų tuos, kurie skendi tamsoje. Rama, jei atidžiais klausysies, tai suprasi, kad jų būgnų garsas tarsi sako: „Atsibuskite, visi dalitai, atsibuskit, visi engiamieji, atsibuskit!“
RAMA. Ar atsimeni, kokia šiandien diena?
RADŽENAS. Taip. Šiandien sekmadienis, vienintelė savaitės diena, kai man nereikia savo rikša vežti nuolatinių keleivių į mokyklas ir biurus. Kaip aš galėčiau tai užmiršti?
RAMA. Aš tik pasitikrinau, nes tavo mintyse visuomet vien Ambedkaras. Leisk man priminti! Šiandien turi nupirkti mums maisto prekių šiam mėnesiui, taip pat ir žibalo.
RADŽENAS. Bet… prieš einant į turgų man reikia susitikti su tais babu. Jei ne, neteksiu ne tik pinigų, kuriuos renku Ambedkaro metinių šventei, bet ir tų, kuriuos turiu gauti už dalitų žurnalų pardavinėjimą. Jei pavėluosiu, jie sakys: „Pone Mondalai, gal ateikite vakare, ar galbūt kiek anksčiau ryte? Klausykit! Išvis neikit pardavinėti tų dalitų žurnalų ar prašyti pinigų šventei organizuoti. Gyvenimas ir taip virtęs pragaru, nes visi prašo paaukoti pinigų religinėms šventėms visus metus!“
RAMA. Kodėl gi tu jiems nepasakai, kokie jie nedėkingi?! Kai tie nieko verti vaikinai iš aukštesnių kastų bendruomenių ateina prašyti paaukoti, jie iškart duoda pinigų, bet kai tu prašai Ambedkaro metinių šventei, jie delsia!
RADŽENAS. Tai aišku, aš taip ir sakau, bet, deja, niekas negali pakeisti tų babu nusistatymo. Žinai, Rama, būtent dėl to Babasahebas Ambedkaras savo gyvenimo pabaigoje gailėjosi ir sakė: „Mane išdavė išsilavinę ir turtingi mūsų bendruomenės nariai.“ Prieš pat savąją parinirvaną jis savo asistentui Nanakui Čandui Ratu tarė: „Ratu, liepk visiems tęsti dalitų kovą už laisvę dar įnirtingiau, nei tai dariau aš.“
RAMA. Ar dalitai, tai sužinoję, tapo aktyvesni?
RADŽENAS. Ne.
RAMA. Tai kodėl tada elgiesi kaip gėdos neturintis žmogus ir pardavinėji žurnalus bei knygas tiems, kurie tik pučiasi, nepaisant to, kad savo išsilavinimą ir darbą gavo vien tik dėl rezervacijos politikos?
RADŽENAS. Iš žmogiškumo! Aš einu pas juos tam, kad įkvėpčiau juos Budos Gautamos ir Ambedkaro idėjomis.
RAMA. Pasakyk man, o ką pats gavai už tai, kad esi Budos ir Ambedkaro idėjų pasekėjas?
RADŽENAS. Na, aš netapau daktaru ar inžinierium, ar profesorium, bet turiu valdišką darbą, ar ne?
RAMA. Cha! Valdiškas darbas! Kokie skambūs žodžiai! Iš tiesų esi tik paprastas naktinis sargas.
RADŽENAS. Brangioji, jei tau šis naktinis sargas toks bjaurus, tai ko tu visus šiuos metu su juo praleidai? Galėjai išskrist sau su kokiu lėktuvo pilotu!

2021-07-24
Tags: