Johnas Singeris Sargentas Roberto Louiso Stevensono portretas, 1887. Iš Ohajo (JAV) „Taft“ meno muziejaus kolekcijos. Publikuojama pagal CC licenciją
Kirill Kobrin

Stevensono košmaras

1886 m. pradžioje dvi leidyklos dviejose šalyse – britų „Longman“ ir amerikiečių „Scrib­ner’s“ – vienu metu skaičiavo pelną, gautą iš tos pačios knygos. Sėkmė buvo neįtikėtina – iki to laiko abiejose Atlanto pusėse buvo parduota apie dvidešimt tūkstančių jos egzempliorių. „Longman“ savininkai džiaugėsi išmintingu sprendimu apsakymą išleisti iš karto ir su viršeliu – vos už šilingą. „Scrib­ner’s“ valdytojai, pasekę šiuo pavyzdžiu, taip pat nepatyrė nuostolio. 1886 m. liepą tapo aišku, kad knygos triumfas triuškinantis: iššluota keturiasdešimt tūkstančių jos egzempliorių, teatrai varžėsi tarpusavyje, norėdami įsigyti teises pastatymams, o citatos iš šio kūrinio buvo naudojamos net kalvinistų pamoksluose. Netrukus po bestselerio pasirodymo autorius paliko savo šalį ir persikėlė į Ameriką, bet mirė jis Samoa 1894 metais. Jo vardas Robertas Louisas Stevensonas, o tiek daug triukšmo sukėlęs apsakymas – „Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija“.

Panašu, vienintelis iš didžiųjų rusų rašytojų, Stevensoną laikęs tikru meistru, o Džekilo ir Haido istoriją – absoliučiu šedevru, buvo Vladimiras Nabokovas. Taip, buvo išsakyta vienokių ir kitokių nuomonių, statyti spektakliai ir netgi sukurtas filmas, tačiau rusų kultūroje Stevensonas buvo ir tebėra laikomas vaikų bei paauglių rašytoju. Suprask, yra tikrieji Titanai, savo prakaitu išgaunantys stebuklingą Tiesos rūdą iš kasdienybės šlako, o yra ir štai tokių mielų pasakotojų, linksmintojų, sumanių literatų, kuriuos reikėtų skaityti, kai tau penkiolika, o vėliau imtis kažko Rimto. Tarp šių ne suaugusiesiems skirtų autorių – Rabelais, Cervantesas, Swiftas, Dumas, Carrollis, Stevensonas, Conanas Doyle’is ir kiti. Nors iš tikrųjų būtent jie apie žmogaus egzistenciją ir tai, kaip veikia pasaulis, parašė daug tiksliau nei bet koks barzdotas daugiatomių romanistas, turintis gerų ketinimų ir didelių idėjų. Tiesą sakant, apie šitai ir kalbėjo jaunasis Mandelštamas: „Vien tik vaikišką svają godot, / Vien tik vaikišką knygą skaityti, / Gilų liūdesį tolin nuvyti, / Vyresniųjų klaidų nekartot“ (vertė Audrius Dzikaras). Šias gražias knygas „vaikiškomis“ paskelbė kultūra, įtariai žiūrinti į džiaugsmą, lengvumą, aiškumą ir net, kaip bebūtų keista, į nedviprasmišką moralinį apsisprendimą. Dostojevskio pasaulyje nėra vietos Alisai ir Atui.

Taigi Rusijoje Stevensonas dievinamas kaip „Lobių salos“ autorius, mat ši knyga skaitoma palyginti nerūpestingoje vaikystėje. Kai kurie dar prisimins „Princą Florizelį“ – televizijos serialą su kaprizinguoju Olegu Daliu pagrindiniame vaidmenyje. Ir, žinoma, baladę apie viržių medų, kurią perkūrė ir adaptavo – be abejo, irgi vaikams – Samuilas Maršakas. Tačiau šis tuberkulioze sirgęs škotas, darbštuolis ir drąsuolis, sukūrė tiek aukščiausios klasės tekstų, kad jų pakaktų mažos šalies literatūrai. Už buvusios Rusijos imperijos ribų garsiausia iš jų – „Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija“.

Ši knyga – kartu su Mary’ės Shelley „Frankenšteinu“ ir Bramo Stokerio „Drakula“ – viena svarbiausių Vakarų kultūrinės sąmonės pastato plytų per pastaruosius šimtą metų. Perpasakoti jos siužetą net ne juokinga, o įžeidžiama; tai tarsi pradėti aiškinti, kad „Coca-Colą“ ir „Pepsi-Colą“ gamina skirtingos konkuruojančios įmonės. Visi žino, kad kartą gyveno gerbiamas daktaras Džekilas, kuris rengė įvairius eksperimentus. Kažkuriuo momentu Londone, Soho, atsirado kitas žmogus – nemalonus, piktavalis, tikras sadistas, vardu misteris Haidas. Jis vykdė įvairius žiaurumus ir niekšybes, kol galiausiai priėjo prie beprasmės žmogžudystės. Nusikaltimo vietoje buvo rasta Džekilo lazda; tolesnis siužeto posūkis mus nuveda į jo namą Kavendišo aikštėje, kur, pasirodo, lankėsi siaubūnas Haidas. Ir štai mes esame tuose namuose, garbingojo gydytojo kabinete, kuriame guli jo lavonas, ir jokio Haido nematyti. Užuomina slypi laiške, kurį prieš nusižudydamas Džekilas išsiuntė savo advokatui Atersonui: Džekilas ir Haidas yra vienas ir tas pats asmuo, bet dvi skirtingų moralių asmenybės, cheminių gydytojo eksperimentų rezultatas, privedęs prie to, kad jo amoralusis dvynys, jo piktasis antrasis „aš“ nugalėjo pirmąjį ir išsilaisvino. Taigi dėl visuomenės ramybės reikėjo – vienu smūgiu – nužudyti iš karto abu.

Žymos: