Varšuvoje gyvenančio visame pasaulyje garsaus lietuvių dailininko, grafiko Stasio Eidrigevičiaus meninė kalba žinoma daugeliui, o geriausiai ji pažįstama iš knygų iliustracijų, su kuriomis jau užaugo ne viena karta. Kūrėjas pasakoja ir šiomis dienomis sulaukiantis laiškų iš ištikimų skaitytojų, besidalinančių įspūdžiais apie vaikystės knygas, kurių iliustracijos šiems žmonėms padarė stiprią įtaką. „Kartas nuo karto gaunu išpažinimų, kad vaikų knygų iliustracijos jiems suformavo gyvenimo kelią, pažiūras ir estetiką“, – sako jis. Didelę reikšmę knygai teikiantis menininkas yra ne kartą pabrėžęs, kad knygos vaikams – dovanos pasauliui.

Galbūt nuo to ir reikėtų pradėti. Mitų, legendų tikrovė S. Eidrigevičiui labai artima – čia jis jaučiasi savas, gali išlaisvinti vaizduotę, kuriamais vaizdiniais papildyti ir net pratęsti skaitomo teksto ir jame atrandamo naratyvo ribas. Bendradarbiaudamas su vaikų literatūros rašytojais, menininkas tekstinį pasakojimą praturtina vaizdine kalba, itin gausia metaforų ir simbolių.

Vienas produktyviausių, kūrėjo asmeniniam braižui svarbiausių laikotarpių yra šiame straipsnyje aptariamas S. Eidrigevičiaus vaikų knygų iliustracijų etapas Lietuvoje nuo 1978 iki 1986 metų. Per nepilną dešimtmetį menininkas papuošė daugybę leidinių mūsų šalyje ir užsienyje. Minėtuoju laikotarpiu grafikas iliustravo net 13 Lietuvoje pasirodžiusių knygų vaikams, tarp kurių autorių – Vytautė Žilinskaitė, Eduardas Mieželaitis, Kazys Saja, Vytautas Misevičius bei Anzelmas Matutis. Gausų moderniosios lietuviškos pasakos aruodą papildė ir liaudies pasaka „Devyni broliai ir jų sesuo Elenytė“. Taip pat grafikui buvo patikėtos net dvi verstinės užsienio autorių – Chosė Muriljo, Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno – knygos. Paklaustas, kas lėmė, jog dirbo būtent su šiais kūrėjais, Stasys Eidrigevičius komentavo: „Pavardžių niekada nebuvo laiko rinktis, aš tik džiaugiausi, kad leidykla renkasi mane iliustruoti jų knygas.“

Lietuvių grafiko talentas įvertintas daugybe apdovanojimų, tačiau svarbiausia paminėti, kad būtent šio dešimtmečio kūryba lėmė, jog 1979 m. Bratislavos (Slovakija) vaikų knygų iliustracijų bienalėje („BIB’79“) S. Eidrigevičius pelnė aukso medalį už dabar jau visiems gerai žinomos V. Žilinskaitės knygos „Robotas ir peteliškė“ (1978) apipavidalinimą.

Eidrigevičius atranda pasakos pasaulį

XX a. 7-ąjį dešimtmetį pastebimas kūrybinis laisvėjimas, kuris pasireiškė ir literatūroje, ir iliustracijose, o vaikų knygų iliustravimo sritis buvo puiki terpė nevaržomai eksperimentuoti – taip pamažu skleidėsi modernistinio meno raiška. Sovietmečiu knygas vaikams puošė nemažas būrys talentingų Lietuvos dailininkų: Rimtautas Vincentas Gibavičius, Albina Makūnaitė, Algirdas Steponavičius, Birutė Žilytė, Aspazija Surgailienė, Vincas Kisarauskas ir daugelis kitų. Galima sakyti, kad šiandien šių menininkų sukurti darbai sudaro vaikų knygų aukso fondo branduolį. Tuometinė kultūrinė aplinka buvo palanki S. Eid­rigevičiaus talentui atsiskleisti, o gausus profesionalų ir autoritetų būrys – vienas pagrindinių grafiko įkvėpimo šaltinių.

Didelę įtaką ankstyvajai menininko kūrybai turėjo klasiko A. Steponavičiaus darbai. Jaunasis grafikas galėjo stebėti meistro kūrybos procesą, kai tik apsilankydavo pas jį ir jo žmoną, taip pat klasikę, B. Žilytę. Būtent tuo metu A. Steponavičius į vaikų literatūros iliustraciją įnešė neregėtų, naujų vėjų. Jo darbai stebino savitai interpretuotais, stilizuotais liaudies meno bruožais, preciziški piešiniai traukė nematyta, unikalia raiška, ypač gebėjimu sujungti, rodos, nesujungiamus piešinio dėmenis ir pasakos naratyvo elementus. Kaip pastebi menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, būtent Steponavičiaus įtaka aiškiai atsispindi S. Eidrigevičiaus ankstyvosiose vaikų knygų iliustracijose ir ypač piešiniuose, atliktuose juoda spalva, – K. Sajos knygoje „Už nevarstomų durų“ (1978) ir V. Misevičiaus „Danuko Dunduliuko nuotykiuose“ (1979), – kurie tarsi nubrėžė jaunojo grafiko knygos iliustracijos kelią ir pradėjo formuoti unikalią jo stilistiką, braižą.

S. Eidrigevičius yra minėjęs, kad dar anuomet suprato, jog daugiau laisvės meninei saviraiškai turės iliustruodamas būtent knygas vaikams. Interviu „Sukilimas lietuvišku pieštuku“ (Bunt litewską kreską) dailininkas lenkų žurnalistui Rozmawiałui Arturui Wolskiui atskleidė savo požiūrį į tuometinę politinę situaciją, nulėmusią tokį pasirinkimą dar studijų Valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) metais: „Dėstytojai tapė vienokius paveikslus sau ir kitokius – parodoms. Pastarieji buvo nuobodūs. Nesupratau, kaip įmanoma būti dviveidžiu žmogumi. Nusprendžiau nedainuoti socialistinių giesmių ir pabėgti į pasakų pasaulį. Geriau būsiu miške, tapysiu raganas ir namelius.“

Negalima pamiršti, kad ankstyvųjų dailininko vaikų knygų iliustracijų raišką lėmė ir nepalankiai susiklosčiusios asmeninio gyvenimo aplinkybės – S. Eidrigevičius 1974 m. buvo pašauktas į sovietinę kariuomenę, kur turėjo atlikti privalomąją karo tarnybą. Ten jam teko piešti ideologinius šūkius, agitacinius transparantus rusų kalba. Paradoksalu, tačiau būtent tokiomis aplinkybėmis menininkui, siekiant atsiriboti nuo anuomet privalomų politiką aukštinusių temų, užgimė užuominų, metaforos, gilios potekstės kalba. Dailininkas prisimena naujų kūrinių – miniatiūrų – atsiradimo pradžią: „Kareiviai mėgo fotografuotis <…>. Likdavo daug juodų fotopopieriaus pakuočių. Pabandžiau ant jų tapyti guašu, akvarele. Efektas buvo toks netikėtas, kad pasakiau sau – tų mažyčių paveiksliukų tapymas bus mano laisvė nelaisvėje.“ Sudėtingų sąlygų įkvėpta menininko vaizduotė sukūrė liūdnų ir nusivylusių personažų virtinę. „Juose buvo ir abstrakcija, ir siurrealizmas, ir absurdas – paukščiai besparniai, žvėreliai bekojai, katinėlis, kurį pervažiavo mašina, šulinio rentinys, sukantis kūną, medis pypkėje, durys miške ir t. t. <…>. Toks plastinis mąstymas paženklino ir mano knygas vaikams – toje srityje tada tai buvo tikra naujiena“, – pasakoja S. Eidrigevičius.

Kita ankstyvosios kūrybos dalis – ekslibrisai – taip pat turėjo didelės reikšmės S. Eidrigevičiaus vaikų knygų iliustracijoms, nes, kaip teigia lenkų meno istorikė Ewa Gorządek, būtent ankstyvuose miniatiūriniuose grafikos darbuose pradėjo skleistis menininko individualus ir nostalgiškas vaiko pasakų pasaulis, pelnęs jam tarptautinį pripažinimą. Stilistiniai panašumai su ekslibrisais pastebimi ir pirmose dviejose S. Eidrigevičiaus iliustruotose knygose (K. Sajos „Už nevarstomų durų“ ir V. Misevičiaus „Danuko Dunduliuko nuotykiai“). Tušu ir plunksna atliktuose piešiniuose dominuoja skrupulingas, detalus piešinys, giminingas ekslibrisams, tačiau menotyrininkė Ingrida Korsakaitė atkreipia dėmesį, kad iš tiesų viskas nebuvo taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: „Vis tik pats dailininkas prisipažįsta, kad jam teko persiorientuoti iš intymaus ekslibrisų žanro į plačiam skaitytojui atvirą knygos meną.“