Erika DRUNGYTĖ

SNIEGAS IR POEZIJA

Prieš dvejus metus, 2020-ųjų gegužės 12 d., jau gausiai žydėjo alyvos. Regėjos, pavasaris skuba ir šyla kas minutę, sodininkai aikčiojo, kad dar ne viską spėjo susodinti ir susėti, nors stengėsi iš paskutiniųjų. Ir štai minėtąją dieną užslinko tiršti debesys, iš kurių ėmė drėbti sniegą – didžiausiomis saujomis, drėgną, sunkų, neatremiamą. Pamenu, kaip bėgau gelbėti iki žemės nusvarintų alyvų šakų, kaip atrodė, kad jos niekada nebeišsities, o liks tokios palinkusios, prislėgtos. Baltosios masės buvo iki kelių, purtymo procesas pavirto sudėtingu darbu, bet reikėjo apeiti visus medelius ir krūmus, kitaip būtų likęs vien laužas. Šiais metais pavasaris vėsus. Toks vėsus, kad žmonės savo gėrybes laiko susėtas į indelius ant palangių ir spėlioja, kada gi baigsis šalnos naktimis. Alyvos gegužės 12-ąją dar tik ima rodyti pumpurus, vadinasi, gamta reguliuoja savąjį kalendorių prisitaikydama prie aplinkybių, savo galimybes jausdama, nuspėdama stebuk­lingais būdais.

Mes dažnai norime pergudrauti ir mėnulį, ir saulę, ir debesis. Kaip įmanydami apgaudinėjame savo augintinius, specialiais būdais kurdami jiems reikalingas sąlygas. Nes labai norime išpešti naudos ar patenkinti savąjį egoizmą. Taip mūsų namuose atsiranda gyvūnų iš karščiausių klimato zonų, atvėsus rengiamų rūbais, augalų, kuriuos žiemai tampome į namus. Tačiau niekada nieko neįmanoma nuspėti. Nei sniego gegužę, nei uragano gruodį. Viskas gali pakisti per sekundę, kurios negali numatyti, kuriai negali pasiruošti iš anksto. Negalėjome numatyti karo Ukrainoje, nežinome, kuo baigsis šie nestabilūs laikai, ar visiems užteks duonos, ar Europa sugebės atlaikyti Kinijos cunamį… Bet kuo labiau virpa žemė po kojomis, tuo atkakliau siekiama rasti tvirčiausius, patvariausius, pastoviausius, tūkstant­mečiais išlikusius dalykus.

Taip į žmogaus gyvenimą vėl grįžta tikėjimas, klasikinis menas, iš naujo ranka čiuopia popierinę knygą, atsiranda laiko poezijai. Vis dažniau klausiama – o kas, jei dingtų elektra? Ar nederėtų labiau saugoti bibliotekas, muziejus? Pro vieną langą žiūrėdami į šiuolaikinius, konceptualius kūrinius, neretai ieškome langinių, kurias pravėrę rastume tradicinių, net naivistinių. Svarstome – ar tikrai gerai veikia sėklų bankas? O kaip suprasti fenologinį kalendorių ir kokius mechaninius prietaisus dar galima panaudoti buityje? Gyvenimo puotoje viskas lyg užstalėje – pradžios džiugesys, įkaušimo įkarštis, pagirių sunkumas, grįžimas į ritmišką dėsnių kasdienybę.

Lietuvoje gegužės pabaigoje vyksta tarptautinis festivalis Poezijos pavasaris. Kadaise, Sovietų Rusijos okupacijos metu, buvo jo pradžia – minių minios plūsdavo pasiklausyti poetų, jų ypatingos kalbõs – eilėraščių, kurie padėjo sudėtingu laikotarpiu išlaikyti pakylėtą dvasią. Nes labai reikėjo išsaugoti lietuvišką žodį, pasaulio turinį, laisvės atminimą, patriotiškumą – su gamtovaizdžiu, meile, slaptaisiais suokalbiais apie negalimus atvirai pasakyti dalykus. Kokiais dešimtaisiais metais po nepriklausomybės atgavimo lyg ėmė slopti visos tradicijos, jaunimas norėjo naujų reiškinių, formų, platformų. Tačiau kantrieji laikė ir nepaleido – tegu vyksta, norime tęsti, bus kaip bus. Ir gerai, kad taip kietakaktiškai nusprendė. Šiųmetis visomis prasmėmis sunkus pavasaris, regis, labai išsiilgo natūraliai įmanomo grožio. Ir žydintys medžiai atrodo kaip stebuklas, ir kad šūvių negirdėti – neapsakoma laimė, ir kad žmonės susitinka, nori poezijos. Ir viskas labai trapu.

Žymos: