fbpx

Skaitymas ir Dievas

Erika DRUNGYTĖ

Kartais smulkmenos, mažyčiai dalykai mus pastūmėja pasidomėti kiek sudėtingesniais, o tada, jei neapleidžiame, nesustojame, iriamės tolyn ir liekame žingeidžiai aistringi, galime nunerti į tokias gelmes, į tokius neaprėpiamus kosmosus, kad net užima žadą. Nors nė nesitikėjome, nė neplanavome atsidurti kitoje raidės, įsiurbusios mus lyg iki šiol vis dar mįslinga ir nepažini juodoji skylė, pusėje. Taip taip – raidė ir visa jos magija, prasidedanti nuo suraitymo, įženklinimo, įsimbolinimo. Argi ne apie tai Alfa ir Omega – visa apimanti, visa aprėpianti, visa galinti aukščiausioji jėga? Ir ji pažymėta raidėmis! Tiesa, graikų, kurios savo ruožtu atrakinamos taip: alfa – pirmoji abėcėlėje (kilusi iš finikiečių jaučio su ragais piktogramos ir reiškusi jautį), omega – paskutinioji (simbolizavusi gimdą), taigi, būtent apie šitai užrašyta Biblijoje: „Aš esu Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, Pradžia ir Pabaiga.“

Žinoma, net viena raidė gali kažką reikšti, visgi visai kiti reikalai prasideda, kai jas sudėliojame į tam tikrą seką, sudarome žodžius ir sakinius. Štai latvių žodis lasīt pirmiausia reiškia surinkti, surankioti. Todėl galima lasīt zemenes – rinkti žemuoges. Bet dažniausiai šį žodį išgirsime kalbant apie skaitymą, lasīt reiškia tiesiog skaityti. Kaip jis susijęs su rinkimu? Skaitydami mes akimis rankiojame raides, o surinkę, suskaitę, sudėję tam tikra tvarka, suvokiame tekstą. Pažiūrėję į lietuviško žodžio „skaityti“ etimologiją pamatysime, kad indoeuropietiškos kilmės analogiškos šaknies žodžiai remiasi tokiomis pačiomis sąvokomis: surinkti, skaičiuoti, atpažinti, suprasti, galvoti, manyti.

O koks gi visiems iki kaulų smegenų pažįstamas tarptautizmas reiškia būtent tai, ką išsiaiškinome tyrinėdami minėtus baltiškus žodžius? Žinoma – logos. Taip, šią sąvoką vartojame ir žodžio, minties, proto, ir mokslo reikšme. Bet dar Homero laikais graikiškasis λόγος reiškė rinkti, surinkti, suskaičiuoti, sudėti eilės tvarka. Logosas išsiplečia į daugybę sričių: matematikoje tai ir apskaičiavimas, proporcija, santykis; metafizikoje – dėsnis; retorikoje – sekimas, pasakojimas, net manymas. O vėliau, jau filosofijoje – racionalumas, tvarka, matas bei… žmogaus dvasia! Kitaip tariant, mokantis surinkti ir sudėlioti raides tam tikra tvarka pagal tam tikrus dėsnius, santykius, sugeba tiksliai kažką įvardinti, o paskui, pasakęs, kas tai yra, dar geba paaiškinti, ir kaip tai yra.

Net ir neimantys į rankas Šventojo Rašto, sakinį iš Jono evangelijos „Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“, tikėtina, išpyškintų net pažadinti iš miego, taip skvarbiai jis persmelkęs kultūros kontekstą. Bet jei verstume iš to, kas ten parašyta graikiškai – Ἐν ἀρχῆ ἦν ὁ λὀγος, καὶ ὁ λὀγος ἦν πρός τόν θεόν, καί θεός ἦν ὁ λὀγος – juk skaitytume: „Pradžioje buvo Logos, ir Logos buvo pas Dievą, ir Dievas buvo Logos.“ Tad, į šią sąvoką sutelkę visas įmanomas ja nusakomas reikšmes, gautume be galo intensyvią prasmę, tikrai neišsitenkančią siauruose „Žodžio“ rėmeliuose. Galbūt tą, apie kurią savo ištartyse kalbėjo vienas įtakingiausių antikos graikų filosofų. Tai Hėrakleitas Logose sutelkė visa apimančio pradmens galią, teigdamas, kad jis yra amžinai, kad be jo niekas negali vykti, niekas be jo, tarsi visuotinai veikiančio dėsnio, negali rastis, kad būtent jis byloja galintiems suprasti, o esminė Logoso mintis – visa yra viena. Argi ne apie tai kalba ir Rytų filosofija? Argi ne tie patys dalykai pakartojami Jono evangelijoje, pristatant Kristų – Alfa ir Omega? Taigi – kokiu būdu gali suvokti bet kuriuos šventuosius raštus, kad pamatytum tą pačią juos jungiančią ašį? Skaitydamas. O kas gali perskaityti Logosą? Tas, kuris kaip Hėrakleitas, supranta, kad „Dievui visa gražu, gera ir teisinga, o žmonės pasigavo, kad vieni dalykai neteisingi, kiti – teisingi.“

2021-06-23
Tags: