Indas DUBUO, 2019
Kalbino Aistė M. Grajauskaitė

Simonas Tarvydas: „Termino „tvarus dizainas“ nėra Lietuvos aukščiausių valdininkų žodyne“

Kas sieja vėjo jėgaines, IKEA’os „Kungsbacka“ virtuvės komplektus, bepakuočius kietuosius šampūnus ir firmų „Brita“ ar „Soma“ siūlomas vandens gertuves? Ogi tai, jog visų minėtų objektų autoriai rūpinasi tvariu dizainu, jo plėtote, gamtos ištekliais bei vartotojiškumo pasekmėmis, su kuriomis jau gyvename. Siekiant aktyviau plėtoti tokį dizaino pobūdį, 2020 m. pabaigoje buvo paskelbtas Naujojo europinio bauhauzo (The New European Bauhaus) projektas, ne juokais sujudinęs kone visos Europos dizainerius, jų asociacijas ir ministerijas. Ši aplinkos, ekonomikos ir kultūros sritis apimanti Europos parlamento iniciatyva (jei nesidomėjote, kviečiu tai padaryti!) inicijuota tam, kad vėl būtų pradėta mąstyti ir veikti dizaino, tvarumo, prieinamumo, įperkamumo bei investicijų derinimo linkme (taip siekiama paskatinti kokybišką ir efektyvų Europos žaliojo kurso tikslų įgyvendinimą). Problema tik ta, kad Lietuvoje ši iniciatyva kiek per vėlai, negausiai ir nemokšiškai išartikuliuota.

Mūsuose kalbėti apie tai, jog gamta turi būti vertinama, mylima ir prižiūrima moka kone kiekvienas. Tačiau neretai apie ekologinį sąmoningumą daugiausiai burnas aušina tie, kurie itin suinteresuoti tokių terminų kaip „ekologija“ bei „tvarumas“ ekonominės naudos nešimu. Nesakau, kad visi kalbantys apie gamtą ir vartotojišką santykį su ja yra veidmainiai, tačiau sutikusi Simoną Tarvydą pakeičiau savo nuomonę apie tai, kaip šiuos terminus turi naudoti dizaineriai. Atvažiavusi filmuoti „Dizaino dokumentikos – trumpametražių pasakojimų apie šiuolaikinį lietuvišką dizainą“ pas Simoną, į jo vadovaujamos dizaino studijos „Indi“ kūrybines dirbtuves, buvau maloniai nustebinta, kokiu sąmoningumo bei mentoriškos globos kupinu balsu pašnekovas kalbėjo apie savo kelią. Ko gero, jo šventoji trejybė ir būtų tvarumas, ekologija bei dizainas. Kūrėjas kelias valandas aistringai, nelyg debatuose, pasakojo, kaip galima priversti atsinaujinančius žemės išteklius dirbti mums ir kaip mes galime įdarbinti dizainą gamtai. Fitoplanktonas, popierius, grybai, saulė – tai tik maža dalis to, ką Simonas regi kaip dar neišnaudotus Lietuvos dizainerių resursus. Žiūrėjau į jį ir galvojau – kaip viename žmoguje gali tilpti tiek profesinės aistros bei tikėjimo ir kodėl Simonas vis dar netapo valstybei patariančiu dizaino ekspertu?

Lietuvoje S. Tarvydas žinomas kaip itin aktyvus nacionalinio „Lietuvos dizaino forumo“ narys ir 2014 m. įkurtos dizaino studijos „Indi“, pirmųjų žiedinio dizaino atstovų mūsų šalyje, sumanytojas, kurio tikslas – kurti estetiškus bei aplinkai nekenksmingus dizaino objektus. Būtent „Indi“ išrasta speciali popieriaus perdirbimo technologija „RePaper“ ir šios linijos interjero elementai ateityje gali būti iš naujo perdirbami bei naudojami kaip žaliava naujiems dizaino objektams – Simonui pavyko įsukti nenutrūkstantį kūrybos ir gamybos ratą, skatinantį atsakingą vartojimą bei puoselėjantį progresyvias šiuolaikinio dizaino idėjas. Dar S. Tarvydą daugelis pažįsta kaip dėstytoją, mentorių, aistringą tvaraus dizaino šalininką, kūrėją, kurio darbuose susijungia skirtingi taikomojo ir vaizduojamojo meno elementai – skulptūriškas monumentalumas, tekstūra, industrinio dizaino siluetai bei tekstilės medžiagiškumas. Tad pristatau mudviejų su Simonu pokalbį apie tai, kas yra tvarus dizainas ir kaip kyla tokių objektų idėjos, kodėl lietuviai vis dar nemoka dizaino įdarbinti, kas dėl to kaltas ir daug daugiau.

Visi susiformuojame skirtingus asmeninius požiūrius į aplinką ir jos veiksnius. Koks Tavo santykis su tvaria ir ekologiška aplinka? Nuo kada šios temos pradėjo rūpėti?

Manau, atsakingas požiūris į bet ką neatsiranda staiga. Pirmaisiais nesąmoningais prisilietimais prie tvarumo laikyčiau bandymus atnaujinti ar perdaryti baldus, namų detales. Prieš gerą dešimtmetį posakis „prikelti daiktus antram gyvenimui“ skambėjo naujai, ir tik vėliau supratau, kad tai ne vien galimybė sutaupyti ar sukurti originalius objektus interjerui. Pasirodo, senų, jau naudotų daiktų atnaujinimas yra nors ir nedidelis, bet asmeniškas, nuoširdus indėlis į švaresnę aplinką. Kitas žingsnis, priartinęs prie tvarumo temos – materijos paieška pirmiesiems kūrybiniams sumanymams. Nebūčiau nuoširdus, jei sakyčiau, kad perdirbtą popierių, kaip žaliavą dizaino idėjoms realizuoti, pradėjau naudoti įkvėptas ekologinio judėjimo. Tik vėliau supratau, kad mano kuriami objektai nesąmoningai, tačiau visiškai atliepia tvarumo dėsnius. Juk kai leidiesi į kurią nors sritį, atsiveria vis naujos durys… Eini gilyn ir, rodos, nebegali būti abejingas. Reiškinius, juose esančius ir veikiančius dėmenis pradedi matyti lyg iš vidaus. Taip atsiranda suvokimas, kokios milžiniškos yra civilizacijos invazijos į gamtą, kokie tai mastai. Priežasčių ir pasekmių principai darosi akivaizdūs. Atsakingą požiūrį į namus, kuriuos mums suteikia gamta, stengiuosi puoselėti kaip asmuo, kaip dizaineris ir kaip dėstytojas.

Daugelyje pokalbių su dizaineriais pajuokaudavome, jog įkvėpimas ar naujos idėjos neateina vis bedrožiant jau nusmailintą pieštuką. Štai kai Evelinos Kudabaitės paklausiau, kokia yra jos pagrindinė kūrybos priemonė, šioji nusijuokusi atsakė – batai. Mat vaikščiodama ji atranda vidinę ramybę, taip kyla geriausi sumanymai. Kur ir kaip Tu ieškai įkvėpimo objektams, sprendimų jų tvarumui?

Įkvėpimas – labai įdomi tema, ypač aktuali kūrybos žmonėms. Jį kiekvienas prisišaukia kaip tik išmano. Besidomėdamas kūrybiškumo teorija supratau, kad įkvėpimas – lyg koks žvėrelis, kurį reikia maitinti, ir man pasisekė, jog manasis nėra išrankus. Muzika, vaizdai, žaidimai, tekstai, kinas, įdomūs žmonės, gera kompanija… Ir, žinoma, pabuvimas su drožtuku ir pieštuku. Vis pagalvoju, o gal įkvėpimas – tai gebėjimas prisijungti prie kolektyvinės kūrybos portalo? Maitiname vieni kitus idėjomis, kurias nesąmoningai tęsiame, plėtojame, modifikuojame. Gal nauji sumanymai gimsta jungiant ir interpretuojant žmonijos kūrybinį palikimą, ir kuo aukštesnės kokybės srautas tave pasiekia, tuo geresnės idėjos aplanko? Kartais mintys ateina tiesiog išjudėjus, pakeitus aplinką; pakylėti gali besikeičiantys reginiai, jų dinamika ir įvairovė. Girdėjau apie tyrimą, atskleidusį, kad žmonės, gyvenantys su vaizdu į jūrą, pasižymi didesniu kūrybingumu. Štai ir vėl grįžimas prie gamtos, kuri maitina ne tik kūną, ar ne?

Žymos: