fbpx

SIELAMAINYS LUKAS MALINAUSKAS

Kalbino Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Lukas Malinauskas – jaunosios kartos aktorius, muzikantas, vienodai kūrybinę energiją paskirstantis teatrui, kinui bei muzikai (jis – roko grupės „McLoud“ vokalistas). Baigęs vaidybos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dirba Oskaro Koršunovo teatre (OKT), kuriame yra sukūręs ne vieną įsimintiną, apdovanojimams nominuotą ir jais įvertintą vaidmenį. Svarbiausias iš jų – 2020 m. už Felikso personažą spektaklyje „Liučė čiuožia“ Lukui įteiktas „Auksinis scenos kryžius“. Taip pat artistas aktyviai darbuojasi filmavimo aikštelėse – pastaruoju metu lietuviškuose filmuose jį pamatyti galima itin dažnai. Pernai aktorius pasirodė net trijose premjerose: „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ (rež. Dovilė Šarutytė), „Sinefilija“ (rež. Algimantas Puipa) bei „Dainos lapei“ (rež. Kristijonas Vildžiūnas). Visur jis „aštrus“, drąsiai besileidžiantis į pačias netikėčiausias savųjų herojų patirtis. Su pašnekovu susitikome vienoje Vilniaus centre įsikūrusių mėgiamiausių jo kavinių, kurios terasoje Lukas yra praleidęs nemažai valandų analizuodamas dramas bei filmų scenarijus. Vasariškai šilumai maišantis su stipriais vėjo gūsiais ir nuolat į pyragėlį besitaikant zylėms kalbėjomės apie patį naujausią aktoriaus pasirodymą kine, pareikalavusį vaidinti sapno būsenoje, ir personažo kūrimą teatre, tiesos ieškant realiose gyvenimiškose situacijose.

Šiemet „Kino pavasaryje“ buvo pristatyta naujausia K. Vildžiūno drama „Dainos lapei“, kurioje Tu atlikai pagrindinį vaidmenį – įkūnijai roko dainininką Dainių, po mylimosios mirties imantį praktikuoti sapnaregystę ir taip bandantį su ja vėl susitikti sapne. Nešinas urna su merginos pelenais jis atvyksta į pelkėtoje vietoje esančią vienkiemio sodybą (permatomą kupolą), kur visą laiką blaškosi tarp sap­no ir tikrovės. Tau pavyko itin įtikinamai perteikti šią būseną. Ar tam reikėjo specialaus pasirengimo? O galbūt pats esi patyręs panašių išgyvenimų?

Ne, Dainiaus vaidmeniui ruošiausi ilgiausiai. Vildžiūnas turi savitą aktoriaus prieš kamerą techniką, kurią anksčiau yra naudojęs keliuose filmuose, tačiau jau daug metų su ja nedirbo, o kurdamas „Dainas lapei“ vėl sugrįžo prie jos, nusprendęs šią net pagilinti. Kalbu apie būseną, kai nesi tikras, ar tu realybėje, ar sapne. Personažai sapne ir tikrovėje veikia skirtingai, tačiau žiūrovas gali ir suklysti spėdamas, kas yra kas. Dainius beveik niekada nepalieka sapno būsenos – į ją „įeiti“ man pavyko ne iš karto. Kurį laiką gyvenau vietoje, kurioje filmavome; ten dieną sukiodavosi iki 120 žmonių, o naktį likdavome trise. Buvo vasara, kaip dabar: miestas ūžia, o tu esi izoliuotas gamtoje ir krenti į sapną. Kartais prireikdavo ir valandos, kol į jį panirdavau. Kristijonas juokaudavo, jog nuo atvykstančiųjų filmuoti turėčiau laikykis atokiau, kad per daug į realybę ir nesugrįžčiau. Tai nereiškia, kad buvau neadek­vatus, bet kažkuria prasme stengiausi toks būti. Kitaip tariant, mokiausi sąmoningo sapnavimo (lucid dreaming). Jeigu praėjusią naktį patyrei sąmoningą sapną, vaidinti kitą dieną yra kur kas lengviau, nes tą jausmą atsimeni labai ryškiai.

Minėtoji technika reiškia, kad suvoki sapnuojantis ir gali keisti sapne vykstančius įvykius?

Taip, gali žaisti materija, nes sapne viskas veikia kitaip – įmanoma skraidyti, įvairiai manipuliuoti. Šitai žinojau jau anksčiau, tačiau rimčiau tuo susidomėjau dirbdamas būtent šiame projekte. Filmui tai buvo labai naudinga, o man pačiam – itin įdomi patirtis. Pasirodo, sąmoningai sap­nuoti išsitreniruojama. Kristijonas tai jau buvo praktikavęs anksčiau, remdamasis savo išgyvenimais ir parašė scenarijų. Tokia praktika kaip ir nėra akademinis mokslas, bet jau einama ta kryptimi, yra publikuota nemažai rimtos teorinės literatūros šia tema. Prieš pat pradedant darbus kolega aktorius Mantas Zemleckas, kuris taip pat vaidina „Dainose lapei“, vyko į Niujorką, iš ten parvežė vieną tokių knygų – ją net nufilmavome. Studijuodamas tą leidinį mokiausi išsiugdyti įpročius, kurie leistų patikrinti, kur esu – realybėje ar sapne.

Kokiais konkrečiais būdais įsitikindavai, kad esi sapne? Ir kaip Tau pavykdavo jame pabusti?

Kartkartėmis ranka paspausdavau kurį nors kietą paviršių, pavyzdžiui, stalo. Tu sąmoningai supranti, jog jį spaudi. Jeigu kasdien po kelis kartus tai pakartoji, vėliau lengvai gali suvokti sapnuojantis, nes tada ranka medį įspaudžia lyg plastiliną. Dar esu išmėginęs kitą būdą: realybėje stovėdamas truputį palinkdavau į priekį ir jausdavau, kad tuoj nugriūsiu, o sapne pradėdavau skristi. Yra ir daugybė kitokių metodų, bet aš pats daugiausia naudojau būtent šiuos. Kartu tokie įpročiai tave sapne ir pažadina. Pažadina ir išoriniai veiksniai, tarkim, galima paprašyti kitų žmonių, kad jie tavęs paklaustų, ar sapnuoji. Pati filmavimo vieta taip pat buvo labai sapniška, skatino įsijausti į šią būseną. „Dainose lapei“ regimas kupolas – mirusios mano personažo mylimosios keramikos studija. Nenoriu minėti tikslios jo lokacijos, tačiau ten irgi yra studija.

Pačią būseną galėčiau apibūdinti kaip buvimą hipersąmoningam pojūčių atžvilgiu. Ypač klausos. Besiruošdamas filmui įsitaisydavau ant sėdmaišio ir bandydavau suvokti viską, kas yra kambaryje bei už sienų tai atsimerkęs, tai užsimerkęs. Tu gali klausa identifikuodamas įvairias smulkmenas regėti tai, kas akimi nematoma. Viskas atrodo kažkiek psichodeliškai, bet tai nereiškia, kad prarandi sąmonę, priešingai – pasieki aukštesnį jos lygmenį. Viduje jauti labai daug, tačiau šalia tavęs esantiems gali atrodyti, kad esi ne čia, toks „išplaukęs“. Mano personažas siekia kuo giliau įkristi į sapną, nes nenori gyventi tragedijoje, tačiau kartu pasąmoningai trokšta sugrįžti realybėn. Į šį vaidmenį pažiūrėjau azartiškai, o ir pats gyvenimas leido į jį susitelkti maksimaliai: tuo metu baigėsi kūrybinis sezonas teatre, išsiskyriau su mergina. Tai buvo toks tuščias laikas, kai ir pats norėjau pabėgti į sapną. Gal todėl Dainiaus personažas išėjo toks paveikus.

2022-07-26
Tags: