(Ištraukos iš būsimos esė knygos)

„Olei“ – gruzinės Nino Katamadze’ės daina, kurią ji atlieka savo pačios išgalvota kalba. Knyga „Šešios minutės ir viena sekundė“ – lyg ir apie tą dainą bei jos reikšmės paieškas, bet iš tikrųjų ji apie tylą ir sužeistą laiką, kurį skauda, kai netenkame kažko brangaus, kai prarandame ryšį su savimi ir pasauliu, jaučiamės mirę. Tai savotiški 13 gedėjimo mėnesių – maždaug tiek trunka pereiti visus netekties etapus: skausmą, pyktį, derybas (su velniu ar Dievu), susitaikymą ir galiausiai suvokimą, kad ši patirtis praturtino, tapai gilesnis ir tikresnis.

Rugsėjis
2020

Biblioteka savo neutralia ir komfortiška aplinka man primena Šveicariją. Joje nepamatysi krištolinių sietynų, barokinių lipdinių, raižytų turėklų ar kitos prabangios puošybos, visur dominuoja kalvinistų įskiepytas kuklumas, ir vienintelės vertybės čia – aukštos, iki lubų iš visų pusių prigludusios knygų Alpės, kuriose iš juodai aplenktų nugarėlių atgimę Greimo, Žemaitės, Brazdžionio ir kitų lietuvių autorių portretai kas kartą lipant vėsiais arba šiltais (priklausomai nuo sezono) vestibiulio laiptais pristabdo ir svetingai įvietina.

Čia būtų galima rengti susitaikymo popietes. Pavyzdžiui, su giminaičiu ar buvusiu sutuoktiniu. Arba su mobiliojo ryšio operatoriumi, kurio atstovas telefonu paprašo skubiai pasirašyti dokumentą, leisiantį naudotis atpigusiais tarptautiniais tarifais, o paskui paaiškėja, kad parašą vis dėlto uždėjai ant naujo sutarties priedo, kuriuo įsipareigoji likti ištikimu klientu dar bent trejus metus. Bet jeigu net Reiganas su Gorbačiovu 1985-aisiais ant ramių Ženevos krantų sušildė tarpusavio santykius ir sutarė baigti ato­minio apsiginklavimo varžybas, tai neabejoju, kad ir mes ant balto raibuliuojančio marmuro lengviau galėtume išsklaidyti susikaupusias nuosėdas ir atversti švarų pradžios lapą.

Periodinių leidinių skyriuje kampas prie lango užimtas. Ten sėdintis senjoras liniuote ir pieštuku iš „Ūkininko patarėjo“ į sąsiuvinį persibraižo kryžiažodį. Viduje blyksteli lengvas susierzinimas, kad senukas tokiems niekams užima mano mėgstamiausią vietą, labai knieti jam pasiūlyti pasinaudoti čia pat už sienos stovinčiu kopijavimo aparatu ir taip sutaupyti mums abiem laiko. Tačiau stebėdama, kaip jis palinkęs glosto ir pašnibždomis skaičiuoja tuos baltus langelius, pagalvoju – gal jam ši užduotis visai neatrodo laiko švaistymas, o atvirkščiai – maloni įžanga į vakare laukiantį žodžių kvadratinimo nuotykį. Panašiai kaip man skrydis lėktuvu, prieš išsilaipinant niekad netyrinėtoje teritorijoje; nieku gyvu nesutikčiau atiduoti tų kelių valandų baltame triukšme, mintyse eskizuojant būsimus maršrutus.

Susirandu kitą vietą. Įsitaisau krėsle su aukšta atrama skaityklos gilumoje. Iš kuprinės išsitraukiu užrašų knygą odiniais viršeliais su gelsvai žydinčiu gyvybės medžiu, kurią gavau lauktuvių iš už Atlanto. Kelerius metus ji vienintelė visoje knygų spintoje gulėjo tuščiais puslapiais, nes neradau jos išorei derančio žanro. Dabar man atrodo, kad ji laukė olei istorijos. Gal tik dėl jos pas mane atsirado.

Turiu tokį keistą įprotį – rašytoją ar konkrečią jo knygą sutraukti į vieną žodį, kuris kūrinyje ar visoje kūryboje kartojasi, paveikia emociškai ar kaip kitaip išsišoka neįprastuose jam kontekstuose. Pavyzdžiui, Ričardo Gavelio žodis yra fantasmagorija, Virginios Woolf – tyla, Ericho Marios Remarque’o – kalvadosas, Olgos Tokarczuk – papilvės, Giedros Radvilavičiūtės – perversija, Sigito Parulskio – masturbuotis, Valdo Papievio – dingotis. Jeigu šis mano nemigos žurnalas būtų knyga, dėl tokio žodžio nebūtų sunku apsispręsti. Atverčiu naują jo lapą ir per kelias eilutes spausdintinėmis raidėmis užrašau OLEI. Kiekvieną raidę iš visų pusių atskiriu storais brūkšniais. Išeina lyg vieno žodžio kryžiažodis su atsakymu per keturis langelius. Tik, skirtingai nei mano vietą užėmusio senolio, šis turi iškart paruoštą atsakymą, bet neturi jam priskirto klausimo. O ko vertas atsakymas be aiškiai suformuluoto klausimo?

Žodynuose sąvokų apibrėžtys paprastai prasideda nuo kalbos dalies. Svarstau, kas galėtų būti mano olei, ir prisimenu epizodą iš vieno kadaise matyto prancūziško filmo. Vadinosi jis „Laiminga pabaiga“ ar kažkaip panašiai. Moteris sako vyrui: „Be tavęs man viskas tuščia ir netikra“, o jis po, rodos, amžinybę trukusios pauzės atsako: „Jūs man labai labai brangi.“ Jūs! Ji vienaskaitos antruoju asmeniu išsirengia iki nuogumo, o jis saugia mandagiąja forma tik elegantiškai prasisagsto viršutines palto sagas. Net dvigubas labai numenko ir nepajėgė perlipti Jūs pastatytos sienos. Su anglišku you arba danišku tu taip nebūtų atsitikę. Galbūt kai kurios kalbos tiesiog netinkamos atsisveikinimams. Juk ne tas vyras, o gramatika sudraskė jai širdį. Iš moteriško solidarumo įvardžio versiją išbraukiu pirmiausiai.

Jeigu olei reikėtų priskirti daiktavardžiams, ilgai negalvojusi atiduočiau ją kalnams, kuriuose nesu buvusi, bet labai jų ilgiuosi. Darbo kambaryje ant sienos kabo fragmentas iš Fiordlando nacionalinio parko Naujojoje Zelandijoje; akimis jį išvaikščiojau šimtus, o gal ir visą tūkstantį kartų. Keista, kaip arti kartais pajaučiame tolimas geografijas, nė karto neprisilietę prie tų vietų fiziškai.

Veiksmažodžio vaidmenyje olei man labiausiai skamba kaip prašymas ar net maldavimas. Gal Nino ir pati kažko nežino, ir savo dainoje prašo: pasakyk man, pasakyk man, pasakyk man. Aš tikrai jai pasakyčiau, jei tik žinočiau, ką ji taip nori išgirsti.

Moteriškas balsas draugiškai informuoja, kad biblioteka užsidaro. Susirenku daiktus ir kol vieną po kito kertu ištuštėjusius Mažvydo kantonus galvoju, kodėl vis dėlto taip nesinori įsprausti to spurdančio kaip mažas paukštis žodžio į vieną kalbos dalį ir pasmerkti žodyninei amžinybei. Gal taip jį įkalinčiau ar pražudyčiau? O gal kai kurie reiškiniai tiesiog neįžodinami? Juk klausantis strazdo nekyla noras jo užsipulti ir ištardyti, apie ką gieda, jo tiesiog gera klausyti. Tai kodėl tada pagalvojus apie olei mane ima slėgti šaltas nežinojimo nerimas? Norėčiau, kad tos raidės atsiplėštų nuo plokštumos, suplasnotų sparnais ir nusklęstų į tolimiausias tolybes, o kartu pasiimtų visas numanomas ir nenumanomas savo reikšmes. Man liktų tik jausmas, platus, nesuskleidžiamas, niekad nesibaigiantis.

Spalis
2020

Paskambinu Algiui. Nesimatėme dvejus, o gal ir daugiau metų. Pakviečiu jį nuvažiuoti į Šilėnus. Kalnus, kurių dėl pandemijos ir šiemet nepamatysiu, čia bando atstoti Rėvos piliakalnis ir virš jo kliuksintys lietaus debesys. Einame mišku kaimelio link, šaliku nepridengtą kaklą kandžioja vėjas, už apykaklės kapsi dulksna. Fotografuodami rudais kraštais apkantuotus klevo lapus, proskynoje randame grybų. Nė vieno, išskyrus voveraites, nepažįstu, bet Algis sako, kad tai kazlėkai.