Vahur Afanasjev

Serafima ir Bogdanas

Vahuras Afanasjevas (tikrasis vardas Vahuras Laanoja, 1979–2021) – estų rašytojas, žurnalistas, muzikos ir filmų kūrėjas. Kelių poezijos ir apsakymų rinkinių autorius. V. Afanasjevas mirė 2021-ųjų gegužę, tų pačių metų spalį jam po mirties buvo suteikta Baltijos Asamblėjos literatūros premija už romaną „Serafima ir Bogdanas“ (2017). Kūrinys 2017-aisiais taip pat laimėjo pirmąją vietą Estijos rašytojų sąjungos romanų konkurse, pelnė Virumos literatūros ir Estijos kultūros kapitalo fondo premijas.

Šeimos saga „Serafima ir Bogdanas“ vaizduoja kaimo gyvenimą Peipaus ežero pakrantėje palei rytinę Estijos sieną. Kūrinio centre – rusų stačiatikių sentikių bendruomenė, kuri XVII a. nuo žiaurių bažnyčios reformų bėgo į buvusios Rusijos imperijos pakraščius. Siužetas apima laikotarpį nuo Antrojo pasaulinio karo ligi devintojo dešimtmečio pabaigos, kai buvo atkurta Estijos Respublikos nepriklausomybė. Pagrindinė romano tema – atsakomybė, taip pat giminės kerštas, pasak autoriaus, įkvėptas skandinaviškų sagų. Peipaus sentikių rusakalbė bendruomenė, šimtmečius gyvenusi nusistovėjusiu ritmu, atėjus sovietų valdžiai neteko dvasinio pagrindo. Daugeliui jos narių tat buvo pasaulio pabaiga.

Tiksliai perteiktoje etnografinėje aplinkoje veriasi tragiška ir kartu komiška istorija apie giminės kerštą, perduodamą iš kartos į kartą. Spalvingai piešiama kaimo žmonių gyvenimo filosofija susipina su įtraukiančiu kriminaliniu siužetu, Senojo Testamento dvelksmas – su liaudišku humoru, dokumentalizmas – su magiškuoju realizmu.

Estų kritikai pažymi, kad kaip tik tokio panoraminio romano po epinių Jaano Krosso kūrinių šalis laukė jau kelis dešimtmečius. Jis išverstas į rusų kalbą, verčiamas į lenkų, čekų ir latvių kalbas. Estų kalba išėjo keli knygos leidimai. Pagal romaną pastatytas vaidinimas, rengiamas TV filmas.

Vertėja


(Romano ištrauka)

KAPAI, 1956

Jis jį palaidojo Moabo žemės slėnyje ties Bet Peoru; bet nė vienas žmogus nežino jo kapo iki šios dienos.
Ist. 34,6

Ir ledas užsitraukia, ir vėl ištirpsta. Gimsta vaikai ir miršta seniai. Žmonija bando branduolinį ginklą. Netrukus į Žemės orbitą pakils pirmasis žmogaus sukurtas objektas, „Sputnikas“. Kaip visuomet, planetoje siaučia karai ir plinta epidemijos, o Peipaus pakrantėje gyvenimas eina vis ramyn. Sentikiai, kurie nuo septynioliktojo amžiaus laukia pasaulio pabaigos, jau praranda tikėjimą – dar ne į patį Dievą, tačiau Paskutiniojo teismo diena, atrodo, nukeliama vis toliau. Niekas negali nė įtarti, kad jų pasauliui, patyrusiam visokiausių išmėginimų, Dievas dabar skirs patį kebliausią. Išmėginimą skalsa.

1956-ųjų vasarį Maskvoje vyko imperinės komunistų partijos XX suvažiavimas, kurio uždarame posėdyje Nikita Chruščiovas demaskavo Josifo Stalino darbus. Tiesa, sovietų liaudį kalbos tekstas pasieks tik po 33 metų, bet jos poveikis juntamas jau dabar – iš pradžių nelyginant silpna nuojauta vasario sniegynėje, kurioje išsikvėpė rudeniško puvėsio dvokas, toliau vis stiprėjanti, kol polaidžio vandenys ir skaisti saulė nebekelia dvejonės, kad žiema ir vėl išgyventa.

Atsidavimas partijai netikėtai tampa ne pagrindiniu veiksniu, lemiančiu paskyrimą į atsakingas vietas. Daug kur Estijoje kolūkių pirmininkais tampa buvę pažangūs ūkininkai, išvengę žūties kare bei represijų metu. Pasaulinė ekonomika žemės ūkiui kelia reikalavimus kurti stambesnius, gerai valdomus ūkinius vienetus. Kolchozai, dabar kur kas didesni nei iškart po trėmimų, vis sėkmingiau tiekia laukininkystės produkciją, pieną, mėsą ir žuvį. Pirmaujančiuose stambiuose ūkiuose pradėjo mokėti atlyginimus. Ne išimtis ir „Peipaus žvejas“.

Dar šiek tiek, ir iš Sibiro ima grįžti tremtiniai. Jie atvyksta po vieną ar poromis. Daugelis nebegrįžta gimtinėn, nes tai draudžia dokumentai, o kiti ir patys nenori. Tačiau tie, kas numirė Sibire, jau niekada nebepargrįš.

Medžiai tykiai siaudžia, vasarėjančio vėjo pučiami. Raudona molinga žemė drėgna nuo ryt­mečio lietaus. Pro Kolkio kapinių triskliaučius vartus žengia Serafima, vesdamasi septynmetį Veiną ir penkiametį Sulevą. Mažėlis, Kaljus, liko namuose su kaimo tetule.

Jie atvažiavo brikele, kurią tempė ramus bėras skapas. Arklys ir brika priklauso stambiam kolchozui, kurio vietinės atšakos kontoroje Serafima kartu su teta Sinja apskaitinėja atlyginimus ir pašarų kiekį, gyvulius ir žmones. Serafima nešasi medinę dėžutę su našlaičių daigais. Juos pasodina ant kapų, po kerelį prie kiekvieno kryžiaus. Kryžių daug – mama, tėvas, broliai, seneliai. Bogdanui, Avramui ir Minėjui ji slapčiomis irgi pastatė kryžių, nes jau dešimtį metų buvo dingę be ženklo. Jos primygtinai prašomas Raimondas pagaliau surašė užklausą ir žmonos akyse ją išsiuntė. Tyla.

Kapinėse daug pažįstamų. Šalia didelio šeimos sklypo – šviežias kapas. Seniokas Akimas, anava, neištempė ligi šimto, poros metų pritrūko. Senasis Nestoras irgi pernai žemelėn atgulė. Sykį jis pasipuikavo, girdi, jiedu su Akimu lenktyniauja, katras gyvens ilgiau. Žinok, kad geras, kas laimėjo, ar Nestoras, žengęs toliau į ateitį, ar Akimas, pagal bažnytinę knygą nugyvenęs daugiau metų.

– Mama, ar jie visi po žeme? – klausia Sulevas.

Serafima linkteli.

– O ką jie ten daro? – nesiliauja vaikas.

– Tave stebi, įkąsti nori! – išpoškina Veinas, kurį erzina brolio paikumas. Sulevas išsigandęs nutyla ir įsikimba į motiną. Serafimai sudilgčioja antakis, ji giliai įkvepia. Jai tenka ilgai raminti berniuką, kol tas išdrįsta ją paleisti.

Žymos: