fbpx

„SCANORAMA“: MAIŠTINGAS MAGIŠKASIS REALIZMAS

Silvija Butkutė

Netrukus įžengiant į naują metų ciklą, norėjosi rašyti ne apie kino festivalio „Scanorama“ programos klasikinius, gurmaniškus, eksperimentinius, debiutinius ar kritikų išgirtus filmus – itin traukė papasakoti apie seansus, kuriuose buvo suteikta galimybė bent trumpam pamiršti buitį, nutildyti vidinius konfliktus, stebėtis, šiek tiek nesuprasti, suabejoti savo pasaulėžiūra, ištrinti ribas tarp tikro ir pramanyto. Lai tai būna tekstas apie magiškojo realizmo metafizinį kiną mums, mirtingiesiems, kviečiantį permąstyti po socialiniais atributais glūdinčią savo asmenybę.

Maištas I: „Korsažas“

Festivalio atidarymo filmas „Korsažas“ (Corsage, rež. Marie Kreutzer, 2022) – tarsi režisierės Sofios Coppolos „Marijos Antuanetės“ (Marie Antoinette, 2006) temos dvynys, tik atskleidžiantis Austrijos imperatorienės Elžbietos Vitelsbach, dar vadinamos Sisi, gyvenimo etapą. Sakoma, kad liuksemburgietė Vicky Krieps pati pasisiūlė atlikti šį feministinį vaidmenį pasakojime apie kilmingos moters gyvenimą XIX amžiuje. Tai natūralia vaidyba ir vidine pajauta išsiskirianti aktorė, žinoma iš tokių filmų kaip „Nematomas siūlas“ (Phantom Thread, rež. Paulas Thomas Andersonas, 2017), „Bergmano sala“ (Bergman Island, rež. Mia Hansen-Løve, 2020) ir „Kaip niekad anksčiau“ (Plus que jamais, rež. Emily Atef, 2022), taip pat rodyto šių metų „Scanoramoje“, o 2023 m. pavasarį ją išvysime daug žadančioje „Trijų muškietininkų“ (Les trois mousquetaires: D’Artagnan, rež. Martinas Bourboulonas, 2023) ekranizacijoje.

Vyresniosios kartos žiūrovai arba kino klasikos fanai gali pastebėti, kad „Korsaže“ matomas Sisi portretas labai skiriasi nuo XX a. 6-ajame deš. valdovę pirmą kartą įkūnijusios vokiečių-prancūzų aktorės Romy Schneider sukurtojo. Ten protagonistė vėjavaikiška, nuolat flirtuojanti, nepabijokime žodžio, kičiška. Filmų trilogija išgarsino Romy visam gyvenimui, bet reikia pripažinti, kad tai ir liko reikšmingiausias jos karjeros vaidmuo, ištrynęs ribą tarp tuštutės imperatorienės personažo ir talentingosios artistės. Skirtingai nei R. Schneider, V. Krieps laužo visas kostiuminės dramos taisykles, parodydama, kad Sisi buvo ne tik mados bei grožio ikona, bet ir nepaprastai veržlaus, kovingo charakterio moteris, įkalinta savo socialinės padėties pančiuose. Protinga, aistringa, tikra.

Gražiausia čia lėta, savarankiškai pasirinkta herojės transformacija, griežtas pasiryžimas nebegyventi prieš savo valią, kai liūdesio neišsklaido nei turtai, nei vienetinės suknelės, išskirtinės šukuosenos, meilužiai, pasijodinėjimai žirgais, net gydytojo melancholijai palengvinti išrašytas heroinas (pasirodo, tai buvo inovatyvus XIX a. pab. vaistas gydyti „isterijoms“). Vienoje paveikiausių filmo scenų imperatorienė sulinkusi bando įsisprausti į tarsi susitraukusį, jai per mažą kambarį – tokia nepakeliamo būties sunkumo metaforą. Visgi atsitiesusi moteris parodo vidurinį pirštą ne tik jos tikrajam „aš“ prieštaraujantiems namiškiams, bet ir gyvenimui, pasirinkdama visišką pabėgimą nuo savo šeimos, statuso, primestinių normų. Viskas apgalvota iki smulkmenų, artimiausiais pasirūpinta, korsetas užveržiamas kitai ir Sisi pagaliau išsilaisvina.

Kodėl mums turėtų rūpėti privilegijuotųjų sluoksnio realijos, argi nepakankamai dėmesio istoriniuose šaltiniuose, literatūroje bei mene gavo kilmingieji? Žiūrint šią dramą neapleido nuojauta, kad labai panašią kančią patyrė ir princesė Diana – filmas „Spencer“ (rež. Pablo’as Larraínas, 2021) yra lėtai kraujuojanti jos biografijos interpretacija, atskleidžianti, į ką pavirsta bet kurio luomo žmogaus, kai tempdamas svetimą jungą netenka laisvės būti savimi, mylėti, rinktis. Tik „Spencer“ žiūrėti buvo slegiančiai sunku, o „Korsažas“ stebina maloniai – tai moteriškos anarchijos su sarkazmo ir humoro prieskoniais pavyzdys, kuomet pagrindinė herojė kelia ne gailestį, o atjautą.

Pasak istorinių šaltinių, imperatorienė Sisi buvo neįprastai aukšta, atletiška, itin besirūpinanti savo grožiu, figūra, žodžiu, charakteriu ir prioritetais nelabai artima V. Krieps įkūnytai personažei. Ir mirė ji ne savo noru besiverždama į laisvę, o mirtinai sužeista užpuoliko. Labiausiai, kalbant apie „Korsažą“, ir vilioja faktas, kad tai – feminizmu alsuojantis kinas, kupinas spėlionių, interpretacijų, kaip galėjo būti, drąsos bei laisvės apraiškų. Iki šiol kūryboje moteriškas istorijas nagrinėjanti režisierė M. Kreutzer sąmoningai nesiekė istorinio legendos apie Elžbietą autentiškumo. Neretai net sudvejoji, ar ekrane išvis imituojamas XIX a. – gal tai tik paralelinio pasaulio vizijos, kuriose jau seniai gyvena ši čia nepritampanti išskirtinė dama. Išmoningai sustatyti boho stiliaus interjerai, angeliško balso šiuolaikinės prancūzų atlikėjos Camille muzika, romantiškos maudynės mėnesienoje, heroino išprovokuotos haliucinacijos, beveik žemę siekiantys valdovės plaukai, kaip inkaras traukiantys ją žemyn, ir kone betoninis, šonkaulius deformuojantis korsetas.

2022-12-22
Tags: