Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

„Sabbatai Cevi“ – tarpukario teatrą sužavėjusi netikro mesijo drama

Tarpukariu Lietuvos teatro scenoje nebijota eksperimentuoti, net jei neretu atveju šie kūrybiniai eksperimentai ir nepasisekdavo. Režisieriai drąsiai rinkdavosi įvairiausių Europos dramaturgų ir laikotarpių pjeses, tarp kurių pasitaikydavo ir savo forma ar siužetu gana egzotiškų. 1920–1939 m. Valstybės teatro (dabar Kauno valstybinis muzikinis teatras) repertuare išsiskiria spektaklis neįprastu pavadinimu „Sabbatai Cevi“ pagal Jerzy’io Żuławskio mistinę dramą „Mesijo galas“. Scenoje vaizduojama 1666-aisiais mesiju pasiskelbusio žydo istorija, 1931 m. stipriai sudominusi vienus profesionaliausių to meto lietuvių menininkų: režisierių Andrių Oleką-Žilinską, dramą vertusį dramaturgą Petrą Vaičiūną, dailininką Adomą Galdiką, kompozitorių Juozą Gruodį ir teatro žvaigždę aktorių Petrą Kubertavičių. Akį dar labiau patraukia muziejų archyvuose išlikusios premjeros nuotraukos – jose įspūdingos dekoracijos, masinės scenos ir rytietiška egzotika dvelkiantys aktorių kostiumai. Visa tai inspiravo pasidomėti šio išskirtinio žydo, atlikusio lemiamą vaidmenį formuojantis mesianistiniam sabatianizmo judėjimui, turėjusiam sąsajų ir su Lietuva, asmenybe bei retai prisimenamu spektakliu.

TRAGIŠKO LIKIMO MESIJAS

J. Żuławskis (1874–1915) – lenkų fantastinės literatūros pradininkas, kūręs įvairių žanrų tekstus: poeziją, apsakymus, esė, literatūros kritiką, romanus ir dramas. Juose susijungė mitologija, kultūra, istorija bei filosofija (nieko nuostabaus, juk J. Żuławskis Berno universitete buvo įgijęs filosofijos mokslų daktaro laipsnį). Gausiai rašė apie Friedrichą Nietzsche’ę, Arthurą Schopenhauerį, Eduardą von Hartmanną, inicijavo pirmuosius jų tekstų, taip pat Senojo Testamento ir Talmudo vertimus į lenkų kalbą. Buvo aktyvus keliautojas, alpinistas (įkopė į daugelį Europos kalnų) ir patriotas – kovodamas už Lenkijos nepriklausomybės atkūrimą įsiliejo į Józefo Piłsudskio suburtą lenkų legioną, tačiau užsikrėtęs šiltine mirė būdamas 41-erių.

Rašytojas-filosofas pjesėse mėgo vaizduoti mitologinius siužetus ir išskirtines istorines asmenybes – taip 1906-aisias gimė drama „Mesijo galas“ (Koniec Mesjasza). Vamy pasivadinęs autorius 1931 m. „Naujojoje Romuvoje“ Nr. 8 rašo: „Veikalas labai vertingas, su gilia koncepcija, reikšmingu psichologiniu pagrindu, stipriu dramatizmu. Žulavskis sprendžia amžinai įdomią problemą: kaip pasidaro tai, kad mirtingas žmogus drįsta pasisavinti mesijo uždavinį, ir kas iš to išeina.“

Sabbatai’us Cevi (dar žinomas kaip Shabbetai’us Tzevi, Sabatai’us Sevi, Sabbatai’us Zevi, liet. Šabtajus Cvi) – XVII a. žydų kabalistas, suformavęs naują pažiūrų sistemą, vadinamą sabatianizmu. Jis plėtojo žydų mistiko, kabalos tėvo Izaoko Lurios idėjas, taip pat gilindamasis į šio mistinio mokymo, aiškinančio ryšį tarp dieviškojo ir žemiškojo pasaulių, paslaptis siekė jas pritaikyti praktiškai. Tai charizmatiška ir prieštaringa asmenybė, kurios biografijoje gausu keistenybių ir kuriozų, liudijančių jo į mesijo panašią elgseną – skelbiantieji naują pasaulio tvarką natūraliai ima laužyti nusistovėjusią. Rabinistinio judaizmo atstovų jis nebuvo suprastas, nes jo elgesys prieštaravo judėjų papročiams: garsiai tardavo tikrąjį hebrajų Dievo vardą, kas buvo leidžiama tik aukščiausiesiems žyniams, valgė žydams draudžiamą maistą ir skelbėsi galįs moteris išvaduoti iš Ievos prakeiksmo (Senajame Testamente dėl nepaklusnumo Jehova prakeikė Ievą gimdyti skausme). Jie viešai pasmerkė Cevi kaip apsišaukėlį ir išvarė iš Smirnos (dabartinis İzmiro miestas Turkijoje).

Nesuprastas klajodamas po įvairias šalis Cevi susilaukė gana prieštaringų nuomonių: vieni jį smerkė, laikė bepročiu, kiti iš tiesų į jį žvelgė kaip į mesiją ir visos žydų tautos gelbėtoją. Lemiamą vaidmenį jo gyvenime suvaidino pranašas Natanas iš Gazos, paliudijęs, kad Sabbatai’us galįs save laikyti mesiju (taip regėjęs vienoje savo vizijų) – būtent jo dėka Cevi išpopuliarėjo tarp Europos žydų.

Apokaliptinės ir mesijo atėjimo pranašystės – žydų misticizme populiarus motyvas. Įvairiais amžiais būta nemažai žydų, norėjusių atlikti šį vaidmenį. Galime prisiminti ir visai neseniai žmoniją apėmusią baimę belaukiant galimos pasaulio pabaigos 2000-aisiais ar 2012-aisiais. Jos baugintasi ir 1666 m., tad Natano iš Gazos pranašystė, kad turįs pasirodyti mesijas, žmones įtikino, jog Cevi – būtent jis. Kitaip tariant, mesiju jis tapo labiau būdamas tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, nei aplinkiniams demonstruodamas savo antgamtines galias bei stebuklus.

Sabbatai’ų stipriai palaikė Turkijos žydai ir jis net kėsinosi į sultono Mechmedo IV sostą (pagal vieną pranašystę Cevi turėjęs valdyti Konstantinopolį), tačiau valdovui perpratus šiuos kėslus buvo įkalintas ir priėmė islamą (pagrasinus mirties bausme), nuo to laiko iki mirties gyveno dvigubą gyvenimą – musulmono ir slapta – žydo. Buvo vedęs Europos žydę Sarą iš Ukrainos, kuri taip pat stebino aplinkinius – buvo nepaprasto grožio, aistringai mylinti žemišką gyvenimą, todėl neatsispirdavo nuodėmėms, bet turėjo gebėjimą įspėti ateitį, regėti vizijas. Vienoje jų moteris pamatė savo tėvą, kuris išpranašavo, jog ji ištekės už mesijo. Visgi Cevi sultono nepavyko įtikinti, kad jis nuoširdžiai pakeitė religines pažiūras, tad buvo ištremtas į Juodkalniją, kur mirė sulaukęs 50-ies.

Sabatianizmas plito ir po Sabbatai’aus mirties – gyvavo iki XIX amžiaus. Šią sistemą suprato ir palaikė turkai, italai, lenkai bei lietuviai; jų šalyse istorikai fiksuoja didžiausius šalininkų, kurie tikėjo Cevi reinkarnacija, sambūrius, ir net buvo bandoma apskaičiuoti metus, kada jis turėtų atgimti. Visgi aptikti aiškių mesijo reinkarnacijos požymių nepavyko, nors XVIII a. viduryje manyta, kad jo įsikūnijimas galėjo būti Jokūbas Frankas – Lenkijos žydas pranašas, tęsęs Sabbatai’aus idėjas ir stipriai akcentavęs, kad svarbiausia – savo širdyje jausti meilę Dievui, o kokią religiją išpažįsti viešai, nėra taip reikšminga. Jis taip pat save vadino mesiju, tačiau buvo apkaltintas erezija, mat dieviškumo siekė ne nuodėmių vengdamas, o jas pažindamas.

Žymos: