Erika DRUNGYTĖ

Rugsėjis ir asmeniniai hogvartsai

Iki rugsėjo pabaigos nevysta gėlės mokyklų kabinetuose, universitetų katedrose, namų svetainėse. Gaji tradicija, pilna džiugesio ir pakylėtumo – pirmasis rudens mėnuo lietuviams pražysta tarsi pavasario sodai, nes prasideda nauji mokslo metai, nes mokymasis siejamas su gerove, langu į aukštesnės pakopos gyvenimą. Ne, šioje šalyje seniai nebėra beraščių, bent vienos knygelės neperskaičiusių piliečių, tačiau senųjų laikų aidas, nors labai jau duslus ir vos girdimas, dar kartais sutvinkčioja vidinių nuojautų ausyje: proseneliai pasirašydavo kryžiuku, lotyniškomis raidėmis spausdintas knygas pargabendavo kontrabandos keliais, namuose slapstydavo, kad neatimtų ir neareštuotų žandarai, baigti nors kelias mokyklos klases buvo didžiulė prabanga.

Taip pasvarsto pokario ir sovietmečio vaikai, nes galimybė mokytis iš tiesų sieta su privilegija, nuostabia dovana, realių galimybių pasu. Ar nors kokios abejonės virpuliukas nuvilnija nepriklausomybės kartos paširdžiais, sunku pasakyti – jiems tai neatsiejama, garantuota gyvenimo dalis. Kaip vanduo ir maistas. Jokio bado, jokių utėlių, jokių darbų dėl duonos kąsnio nuo šešerių. Bet tas džiugesys, kad draugai susitiks klasėse, kad visi įsijungs į darnų mokyklos – lyg vieno organizmo – skruzdėlyną, kuriame ypatingi pasisveikinimo ritualai, savos taisyklės, žaidimai, žodynai, dainos, šokiai, – jis kasmet sprogsta pirmojo skambučio dieną.

O tada prasideda ne pastatų iš plytų, bet mažų autonomiškų valstybių kūrimas. Taip kiekvienam jų nariui tampa aišku, kas yra karalius arba prezidentas, autoritetas ar autoritaras, kokie atskirų ministerijų flagmanai ar kalėjimo režimo prižiūrėtojai, pirmeiviai ar „stabdžiai“ ir teroristai. Šiuolaikinio pasaulio jaunuolių gyvenimo mokyklos durys sutampa su jų ugdymo įstaigos durimis. Todėl tai vis dar yra įvykis – atidarai jas ir lyg Haris Poteris neri per traukinių stoties koloną, patekdamas į ekspresą, vežantį į tavo asmeninį Hogvartsą su visomis grifų gūžtomis ir klastūnynais. Sukis kaip išmanydamas – siek žinių, kovok, tapk vedliu, keisk, burk, apgink, kurk, atrask, žaisk, pralaimėk… Kol galiausiai išgirsi paskutinį skambutį ir būsi pasirengęs gyventi tarp žiobarų bei burtininkų.

Ir jei jau sykį ta sakralizuota švietimo(si) privilegija buvo suteikta, tai ir nėra jokios kitos jėgos, galinčios ją atšaukti. Neegzistuoja jokia šeivamedžio lazdelė ar lazda, suteikianti teisę uždaryti klases, atskirti mokinį nuo mokinio, moksleivius nuo mokyklos, mokytojus nuo ugdytinių. Visi nuotoliniai pasauliai ir šaltaekranės sienos jau ne dienomis, o valandomis virsta bedvasiais baimę ir siaubą sukeliančiais, laimę atimančiais psichais, saugančiais išorinius bei vidinius kalėjimus, kuriuose vyksta siaubingi dalykai, vadinami depresijomis, psichiniais sutrikimais, suicidinėmis nuotaikomis, priklausomybe nuo raminamųjų vaistų… Norėtųsi tikėti, kad praėjusių metų distopija tėra košmariškas sapnas, iš kurio pabudome apsižiedavę kardeliais bei astromis ir daugiau niekada į jį nebepanirsime.

Žymos: