„Foundry Co“ nuotrauka, publikuojama pagal „PIxabay“ / CC licenciją
Kirill Kobrin

Ruduo „Tiffany“ šalyje

Joanos Didion (1934 m. gruodžio 5 d. –2021 m. gruodžio 23 d.) atminimui

2019 m. rugpjūčio pabaigoje atsidūriau Amerikoje, beje, ilgam. Iki Kalėdų. Dėsčiau koledže Grinelyje, įsiterpusiame tarp beviltiškai plokščių Ajovos kukurūzų ir sojos pupelių laukų, o nesibaigiantį jų horizontą pertraukdavo gal tik elektros linijos, vandens bokštai ir grūdų elevatoriai. Galėjai važiuot kad ir šimtą mylių, niekur kitur kaip į kitą ūkį nenukaksi. O ir kur nors išvykti iš Grinelio įmanoma tik automobiliu – viešojo transporto, išskyrus kelias išimtis, nėra. Juk Amerika, „Route 66“, „On The Road“ ir visa kita. Nors 66-asis greitkelis driekiasi piečiau, nuo Misūrio ir toliau į vakarus, Arizonos link, iš tiesų bet kuris kelias šioje šalyje yra tas, na, apie kurį sudėta garsioji dainelė. Automobilio nevairuoju, todėl Grinelyje keturis mėnesius praleidau va taip – beveik neiškišdamas nosies, ir tuo siaubingai džiaugiuosi. Amerika į mane susigėrė kaip cheresas į kalėdinį pudingą: jį pradeda gaminti likus keliems mėnesiams iki Kalėdų.

Taigi apsigyvenau geltoname dviejų aukštų name iš Hitchcocko filmų, ruošiausi paskaitoms, bandžiau naujus vietinių patiekalų receptus, gulėjau ant nepatogios sofos, gliaudydamas vieną knygą po kitos, vaikštinėjau dviem su puse Grinelio gat­vių užsimaukšlinęs beisbolo kepuraitę su Ajovos futbolo komandos herbu, vakarais gėriau puikų burboną ir įvairiausios kokybės alų, klausiausi daug neamerikietiškos muzikos, plaukiojau baseine – ir bandžiau suprasti, kur esu ir kokia tai vieta. Ir koks galėtų būti mano santykis su ja. Ir kokia galėtų būti mano santykio su šia vieta refleksija. Dėl to reguliariai užsirašinėjau viską, kas man ateidavo į galvą minėtomis temomis. Tada ir atsitiko „amerikietiškas dienoraštis“. Jį rašiau lygiagrečiai skaitydamas – tiesiog ryte rydamas – Joanos Didion, pagrindinės (nekalbu apie lytį) šalies rašytojos, esė. Viską, ką norite žinoti apie Ameriką (ypač apie Kaliforniją ir Niujorką), rasite „Slouching Towards Bethlehem“, „The White Album“ ir dar dvejose dešimtyse jos knygų. Tačiau tai žvilgsnis iš vidaus. Iš Europos atsivežiau anglišką Calvino dienoraščių ir laiškų, kuriuos jis rašė šeštojo dešimtmečio pabaigoje viešėdamas JAV, vertimą. Juose galima aptikti svarbių papildymų nugludintiems didionizmams, nors iš esmės Calvino’as – apie tą patį, o kai kada ir taip pat. Iš tiesų, didieji rašytojai yra panašūs.

Toliau skaitytojui siūlau ištraukas iš savo Grinelio dienoraščio, vienaip ar kitaip susijusias su pagrindine Didion tema – sena ir nauja Amerikoje.

2019 m. spalio 9 d.

Joana Didion savo knygoje „Where I Was From“ („Iš kur esu kilusi“) rašo: „Aistra senovei išplito į visas buities sritis: buvo manoma, kad džiovintos gėlės – subtilesnio žavesio nei šviežios, graviūros turi būti padūmavusios, kilimai – sudėvėti, tapetai – išblukę saulėje. Pagrindiniu laimėjimu galėčiau laikyti 1951 m. įsigytą namą Sakramente; jo laiptų sienų draperijos nesikeitė nuo 1907-ųjų. Auksinis be pamušalo (ir, žinoma, „išdegęs“) užuolaidų šilkas abiejuose aukštuose siūbavo, virpėdamas nuo dvelktelėjusio oro, ir byrėjo nuo kiekvieno prisilietimo.“ Didion prisimena savo vaikystę Kalifornijoje; tiesą sakant – visa knyga apie šią valstiją, ji iš ten, where she was from. Kaukės nuplėšimas nuo pagrindinių Kalifornijos mitų – apie išskirtinį vietovės individualizmą, ypatingą vietinę laisvę ir nepriklausomybę nuo valstybės, apie orientavimąsi į ateitį – svarbi knygos „Where I Was From“ tema. Be milžiniškų federalinių investicijų į sudėtingą vandens sistemą Kalifornijos dykuma nebūtų virtusi žemės ūkio rojumi. Kapitalistinės ateities statyba Leikvudo slėnyje viduriniosios klasės ponus ir ponias sukėlė į pasibjaurėtiną pragarą; jiems buvo pastatytas ištisas miestas, bet monstriškas, monotoniškas ir nuobodus; čia (apie tai rašo toks Donaldas J. Woldy’is) „viduriniosios klasės namai – pastatai žmonėms, kurie juose niekada nebūtų apsigyvenę“. Kalifornijoje buvo išrasta aplinka socialinės grupės, kurią taip pat dar reikėjo išrasti, gyvenimui. Ateitis kuriama kaip išaugimui skirti per dideli rūbai. Kai tai tampa realybe, atstumia – ne savo žiaurumu, ne savo monstriškumu, ne, beviltišku nuoboduliu, kurį simbolizuoja naujasis prekybos centras, numatytas trisdešimčiai tūkstančių pirkėjų. Jis, žinoma, pastatytas iki gyvenamųjų būstų.

Kalifornija – buvusi dykuma, po kurią klajojo narsūs indėnai; mano Ajovos Grinelis – buvusi prerija, bet ir čia indėnų būta nemažai. Heraldiškai visas miesto pavadinimas skamba kaip reklaminis šūkis: „Grinnell. Jewel of the Praire“ („Grinelis. Prerijų brangakmenis“), kurį galima perskaityti, pavyzdžiui, ant savivaldybės šiukšlių konteinerių, kuriuos pirmadienio vakarą reikia išvežti į kelio pakraštį, o tada naktį arba anksti ryte didžiulė mašina gyvenimo atliekas sukraus į savo vidurius. Štai ir viskas, esi švarus ir gali vėl pradėti gyventi / šiukšlinti. Dabar vietoj indėnų ir prerijų plyti didžiuliai kukurūzų laukai pramaišiui su sojų plantacijomis; palei kelią, pavyzdžiui, į Maršaltauną ar net De Moiną, – fermos, grūdų elevatoriai, siloso bokštai, retkarčiais degalinės ir greitojo maisto užkandinės. Nuo tokios dabarties iš tiesų norisi nusigręžti į praeitį, į džiovintas gėles, išblukusias užuolaidas ir galingus senus baldus, kurie dar oho, kokie geri, ir bemaž negirgžda. Apskritai, Didion pasakojimas tinka ir šiems kraštams. Praeitis čia valdo. Belieka išsiaiškinti ir suprasti, kokia. Ir kodėl būtent ji.

Namas, kuriame buvau apgyvendintas, senas, manau, statytas ketvirtajame ar penktajame dešimtmetyje; jis priklausė labai gerbiamai klasikinės filologijos specialistų porai, dirbusiai Grinelyje. Testamentu šie paskyrė jį savo koledžui, ir pastatas tapo svečių namais, todėl savininkų bibliotekos knygos ir kai kurie namų apyvokos daiktai susimaišė su tuo, ką per daugelį metų sukrovė laikinieji gyventojai. Itin keistas ir pamokantis derinys sugulė į knygų lentynas – jį skaitai kaip viešbučio registracijos žurnalą arba užrašus ant šeimos Biblijos atvarto. Šias knygas paliko šeimininkai, o šias – svečiai. Nesumaišyti.

„Iliada“, „Odisėja“, Vergilijus, senovės graikų lyrika, lotynų kalbos vadovėliai, žodynai, vidur­amžių lotynų poezijos rinkiniai, monografijos apie helenizmą ir Egėjo jūros kolonizaciją – štai kas užima mano mintis ilgais rudens vakarais. Tai solidūs leidiniai; jų išvaizda, dizainas, kvapas, paskirtis, likimas papildo Didion ištrauką apie kaliforniečių „aistrą senovei“. Išeitų, kad šis pomėgis nėra vienos, nors ir labai ypatingos, valstijos predikatas – tai federalinis, amerikietiškas dalykas, besislepiąs po patentuotu Naujojo pasaulio futurizmu. Ne madingų „Apple“ įrenginių dizainas, o apdaila, netgi prosenelių svetainių dvasia, kur karaliauja židinys, odinė supamoji kėdė ir indauja. Joje, apvedžiotos artdekinėmis dekoracijomis, guli lėkštės. Tik vienas „bet“ – jos ne porcelianinės, kažkokios įtartinai lengvos, nedūžtančios, beveik plastikinės. Atrodo, kad lėkštes kolegija įsigijo palyginti neseniai, tačiau bendro vaizdo jos negadina, bent jau tol, kol nepaimi į rankas.

Uždegu stalinę lempą su vitražiniu à la „Tiffany“ gaubtu ir iš lentynos paimu dar vieną išsipūtusį tomą tvirtu įrišimu; ant mėlyno (žinoma, nudrengto, bet tvarkingo!) viršelio auksu įspausta „Oxford Book of Greek Verse in Translation“ („Oksfordo graikų poezijos vertimų knyga“). Tai Oksfordas, „Clarendon Press“, penktasis (!) leidimas; pirmasis datuojamas 1938 m. balandį, o šis – 1944 metais. Sąjungininkai išsilaipina Normandijoje, sovietai jau veržiasi į nacių bendrininkų teritoriją, amerikiečiai stengiasi išrūkyti japonus iš Pietryčių Azijos salų, karas, mirtis, griuvimas – o čia štai kas. Penktasis akademinis senovės graikų poezijos leidimas anglų kalba (ankstesnis – 1942 m.), redaguotas T. F. Highamo ir didžiojo sero Cecilio Maurice’o Bowros, antikos žinovo, Pirmojo pasaulinio karo veterano, sakiusio: „Kad ir ką siaubingo žinotumėte apie karą, jo tikrovė yra daug blogesnė. Neįsivaizduojamai kruvina; nė vienas iš ten buvusių negalėjo tokios įsivaizduoti.“ Bowrą šokiravo monotoniškas kruvinas karo idiotizmas, tačiau dėl to jo antikos tyrinėjimai netapo mažiau puikūs. Beje, buvo tokia istorija: Antrojo pasaulinio karo metais jis iš fronto grįžusiems kariškiams padėjo apsigyventi Oksforde; vienas iš jų norėjo stoti į Bowros fakultetą, bet prisipažino prastai mokantis lotynų. „Nesvarbu, – atsakė profesorius, – karinė tarnyba įskaitoma kaip lotynų kalba.“

Žymos: