Tomo Petreikio nuotrauka
Kalbino Erika Drungytė

Romualdas Požerskis: Žmoguje užkoduota svajonė neišnykti

Menas visą laiką patiria permainų laikotarpius. Atsiradus fotografijai ir jai ėmus sparčiai tobulėti, radosi baimių, kad nebereikės tapybos ir ji mirs. Ar Lietuvoje fotografai turėjo ambicijų užimti dominuojančios srities poziciją? Koks buvo šio meno įsitvirtinimo greta kitų kelias?

Kai atėjau į fotografijos pasaulį, ji Lietuvoje labai stipriai vystėsi ir kovojo už savo pripažinimą, nes nei menininkai, nei politikai, nei spaudos leidiniai, išskyrus vienintelį „Nemuną“, jos nelaikė meno šaka. O mūsų pirmeiviai – Antanas Sutkus, Algimantas Kunčius, Aleksandras Macijauskas – norėjo įteisinimo, lygiateisės narystės tarp kitų meno sričių. Nors prie vyresniųjų prisijungiau aštuntajame dešimtmetyje, bet mačiau, kaip visi šie procesai vyksta.

Esu baigęs techninius mokslus – šaltus, tvarkingus, logiškus, bet fotografija patraukė, labai norėjau suvokti meno pasaulį. 1976–1977 m. lankiau, kaip vadinu, „antrąją aukštąją mokyklą“: žiemos sesijos metu pasiėmęs kailinius kelioms dienoms važiuodavau į sostinę ir fotografuodavau tuometinio Vilniaus dailės instituto studijose. Stebėdavau, kaip kabinami kursiniai studentų darbai, per naktis diskutuodavom, paskui ten pat ant grindų ir nakvodavau. Susidraugavau tiek su dėstytojais, tiek su įvairių specialybių studentais, bet kai artimiau išsikalbėdavom, paaiškėdavo, kad nė vienas fotografijos nelaikė meno sritimi, tik dokumentinės medžiagos fiksavimo priemone. Tad tuo istoriniu laikotarpiu fotografijos iki visuomenės pripažinimo dar laukė ilgas kelias. Ir tik aštuntajame dešimtmetyje, kai 1969 m. sukurta LTSR fotografijos meno draugija pradėjo tvirtėti, jos skyriai atsirado kituose miestuose, imtos rengti didžiulės parodos prestižinėse parodų salėse, požiūris į fotografiją pamažu ėmė keistis. 1975 m. Macijauskas suorganizavo dvi sales apėmusią kauniečių parodą M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Pats faktas, kad tokia vieta fotografijas priėmė, reiškė pripažinimo galimybę. Šviečiamuoju darbu užsiėmė žurnalistai, pasakodavę apie mūsų parodas, Lietuvoje ir svetur pelnytus apdovanojimus, tačiau tuo metu stigo menotyrininkų, galinčių analizuoti ir kritiškai vertinti.

O kada viešumoje pasirodė jaunojo menininko Romualdo Požerskio pavardė?

Pirmasis mano kūrybos pristatymas buvo 1974 m. žurnale „Nemunas“. Įdomu tai, kad prie pub­likacijos išspausdintą mano portretą pamačiusi mergina, vardu Virginija, iš jo mane įsižiūrėjo, po metų susitikome, o dar po ketverių, 1979-aisiais, susituokėme. Įveikti aistringąją fotografijos mūzą nebuvo lengva, bet panorau su Virginija kurti šeimą. Taigi, galima sakyti, mus suvedė „Nemunas“. Daugiau niekas Tarybų Sąjungoje mano fotografijų nespausdino. Kitos mano publikacijos – Lenkijoje, Vokietijoje, Bulgarijoje, Suomijoje, kitaip tariant – užsienyje.

Ir vis tik – kaip to meto žiūrovui reikėjo atskirti, kur yra meninė fotografija, o kur – dokumentinė?

Mažai kas kalba apie paradoksą, kuris iškyla susidūrus žodžiams „menas“ ir „fotografija“. Aš visada griežtai pasisakydavau prieš terminą „meninė fotografija“. Ne kartą Fotomenininkų draugijos suvažiavimuose raginau panaikinti žodį „menas“, kad liktų ne fotografijos meno, o tik fotografijos draugija. Mano galva, tas „menas“ fotografiją žemina – juk nėra meninės skulptūros, meninės tapybos, meninės poezijos… Todėl ir savo parodose, kataloguose neleisdavau rašyti „meninė fotografija“.

Yra toks įsivaizdavimas, kad nufotografavus realybę ir nieko nepakeitus liks paprastas vaizdas, o jei tą realybę deformuosime, pridėsime efektų, tuomet atsiras meninė fotografija. Aš manau priešingai – realus vaizdas ir yra fotografijos jėga, o kuo daugiau nuo realybės nutolstame, tuo labiau silpniname nuotraukos poveikį, kurį ji žiūrovui neabejotinai daro.

Ar pastebėjote, kad šiandienos ekspozicijose ta jėga neretai perleidžiama sumanymą pristatančiam tekstui?

Šiuolaikiniame kontekste gausu, kaip aš vadinu, kryžiažodžių fotografijos – parodos anotacija dažnai būna kūrybiškesnė ir įdomesnė nei patys darbai. Čia jau kitas paradoksas – kuo intelektualesnis aprašymas, tuo prastesnė paroda. Įmantriomis ekspozicijomis dažniausiai bandoma paslėpti atvaizdų lėkštumą. Reikia stengtis nevartoti greito maisto, neklausyti nuobodžios muzikos, nežiūrėti nykių nuotraukų – juk pasaulyje daug autorių, kuriančių nuostabias fotografijas: jose įtaigiai atskleidžiamos socialinės temos, tipažai, gausu psichologinių įžvalgų, užfiksuoti laikmečio ženklai, gera atlikimo technika, meist­riškai sukomponuota šviesa – tai lyg tobuli eilėraščiai ar apsakymai, kuriems nereikalingos anotacijos, pakanka autoriaus pristatymo ir temų pavadinimų. Bet menai vystosi, turi savo kelius į kalną ar nuokalnėn, pasitaiko duobių: būna metas, kai ateina talentingi fotografai, bet būna ir bergždžių. Seniai žinomas filosofo George’o Hegelio dėsnis – neigimo neigimas: vaikai neigia tėvus, o jų vaikai paneigs juos, bet teigs senelius. Tad viskas normalu – mene visada vyksta kaita.

Apie ką kalbate su akademiniu jaunimu, analizuodami tokius paradoksus?

Dėstydamas studentams pristatau įvairius fotografus, sroves, aptariu klasikinės ir šiuolaikinės fotografijos pavyzdžius. Taip formuoju pamatinį suvokimą. Kalbėdamas apie meistrus stengiuosi pabrėžti, kokie jų principai, pavyzdžiui, kryptingas, nuoseklus darbas, kai idėja realizuojama per daugybę metų padarius tūkstančius kadrų. Kūryboje svarbiausias dalykas tas, kad menininkas turi žinoti, ką nori pasakyti. Kokia jo poziciją, kas jam aktualu, dėl ko skauda, kuo jis džiaugiasi, kokią žinią nori pranešti pasauliui? Menas yra tarsi momentinė elektros iškrova akumuliatoriuje, bet tas akumuliatorius privalo būti pakrautas, o pakrovimo procesas vyksta ilgai – tai ir nuolat kaupiamos žinios, ir bendravimas su žmonėmis, ir kelionės – įvairiausios gyvenimo patirtys. Kuo fotografuos – mobiliuoju telefonu, šiuolaikine skaitmenine ar senesne analogine kamera – tėra autoriaus vizualinis sprendimas. Techninis raštingumas taip pat labai reikalingas, nes gali turėti daugybę puikių minčių, bet nesugebėsi jų įgyvendinti.

Kai kurie menotyrininkai teigia, jog XX a. 7–8 dešimtmečių Lietuvos fotografija yra išskirtinė, kad anuomet susiformavo lietuviškoji fotografijos mokykla, pridurdami ir žodį „humanistinė“. Ar tokia mokykla tikrai egzistavo? O jei taip, nejaugi tik būtuoju laiku?

Lietuvos fotografijos mokykla tikrai buvo, be to, nemanau, kad ji išnyko. Žinoma, laikas pakeičia ir deformuoja įsivaizdavimą, supratimą, kas tai. Prisiminkime kad ir žymiąją 1969 m. parodą Maskvoje „9 Lietuvos fotografai“, – jei apie mūsų šalies fotografiją pasakotų Sutkus, Macijauskas ar Rakauskas, kiekvienas pasakytų kažką skirtingo, savaip interpretuotų jau iš daugiau kaip penkiasdešimties metų perspektyvos. Tačiau pats apibūdinimas yra teisingas; palyginę, kokia buvo 1970-ųjų Latvijos, Estijos, Baltarusijos ir kitų Tarybų Sąjungos šalių fotografija, pamatytume, kad lietuviškoji tikrai išsiskyrė ir ją galima laikyti fenomenu. Nė vienoj sovietinėj respublikoj neišsivystė tokia fotografija, kuri atviromis akim žiūrėtų į vaikus ir senukus, paprastą kaimo, miesto žmogų, inteligentą, o jie tokiom pat atvirom akim žvelgtų į fotografą. Ir tose akyse atsispindėjo jų pasaulis, pokario istorija, ką jie išgyveno. Žiūrovai pamatė ne tik nuotraukų veikėjus, bet ir to meto aplinką – nepagražintą, nesukritikuotą, nepaniekintą, iš jos nepasityčiota. Net nežinau, kaip kitaip šią fotografiją pavadinti, jei ne humanistine.

1990 m. „Nemune“ publikuotos Lucieno Clergue’o, pirmojo fotografijos festivalio Arlyje steigėjo, mintys. Interviu jis pasakojo apie patirtis lankant fotografijų parodas: „Aš stebiuosi Lietuvos fotografija: sistema nenužudė jos, jūsų fotografai sukūrė salą… Įeini į ekspozicijos salę ir matai: ten – lietuviai… Aš mačiau laisvų žmonių veidus… Kitokie žmonės, kitokia erdvė, kitokie santykiai, ir tada tu žinai, kad esi Lietuvos fotografijos ekspozicijoje.“ Ir iš tiesų – mūsų fotografija Europą nustebino tuo jautriu, šiltu, prasmingu savo tautos atvaizdavimu.

2000-aisiais buvau pakviestas į žiūri komisiją Novosibirske. Ten kolegos man pasakojo: įsivaizduokit, gauname fotografijos parodos Japonijoje katalogą, vartome ir pirmą kartą matydami nuotraukas svarstome, kad štai šis autorius – lietuvis, o paskui perskaitę pavardę gauname patvirtinimą; kaip taip gali būti, kad tiksliai atspėjome? Aš nežinau, kaip paaiškinti tai, kad žmonės net Sibire lengvai perskaito vaizdus, užkoduotus mūsų darbuose.

Na, Lietuvą taip pat vadina poetų šalimi… Ar galima sakyti, kad poezijos gausu ir mūsų šviesos meistrų darbuose?

Fotografija – realybės atvaizdas, kurį žiūrovas bando perskaityti kaip poezijos ar prozos kūrinį, tik vizualinį pasaulį verčia į verbalinį. Galbūt mūsų vaizdinė kalba yra lengvai suprantama, elementaresnė už Vakarų fotografų, tačiau ji pasakoja gilesnius, prasmingesnius dalykus, liečia bendražmogiškąsias temas. Iš dalies ją galime vadinti poezija ar teatru, kuriame yra ir scenografija, ir pirmo bei antro planų aktoriai.

Vis dėlto, kiekvienas iš mūsų meistrų aprėpė vis kitokias temas ir vizualines priemones. Sakykime, Macijauskas ir Rakauskas. Jų vaizdavimo įrankiai – absoliučiai skirtingi: pirmajam buvo svarbi forma, netikėtas, vaizdą iškreipiantis rakursas, šaržavimo pojūtis, o antrajam – švelnumas, romantiškumas, jis nelįsdavo arti prie žmonių (dirbdavo su teleobjektyvu).

Lietuvos sovietmečio fotografijos pirmeivių gretose atsidūrėte tikrai jaunas – nepaisydami jūsų amžiaus, vyresni kolegos greitai leido ne tik dalyvauti bendruose darbo procesuose, bet ir parodose. Kokių savybių reikėjo, kad įgytumėte tokį pasitikėjimą?

Lietuvos fotomenininkų draugijos kūrimo tikslus Antanas Sutkus apibendrino taip – jos reikia, kad fotografija būtų pripažinta meno sritimi, kuriai lygiai kaip kitoms vyriausybė skirtų dėmesį, menininkus paremtų finansiškai, ir kad būtų skatinami tiek vyresni, tiek jaunesni talentingi fotografai. Jo kriterijus buvo talentas. Ir man ne kartą yra sakęs: „Tu tik daryk geras fotografijas.“ O tai reiškė, kad talentingą fotografą draugija parems ir fototechnika, ir fotojuostelėmis, ir fotopopieriumi, ir nupirks autoriaus darbus. Kai Macijauskas mane su Virgilijumi Šonta pristatė Sutkui, jis labai greitai mus priėmė į savo bendriją. Aš rimčiau fotografuoti pradėjau 1974-aisiais, ir jau tais pačiais metais mano darbus siuntė į tarptautines parodas. O dar kitais metais Poznanėje, Lenkijoje, laimėjau „Grand Prix“, neilgai trukus ten buvo atidaryta mano pirmoji autorinė paroda užsienyje. Mes tiesiog nejautėme amžiaus skirtumo, nes Sutkus labai daug dėmesio skyrė jauniesiems.

Ar tiesa, kad kauniečių fotografų komanda buvo kiek kitokia nei vilniečių ir veiklos universalumu, ir bendryste?

Kada 1974 m. Macijauskas ėmėsi vadovauti Fotomenininkų draugijos Kauno skyriui, čia jau rimtai dirbo Jonas Kalvelis, kauniečiu tapęs Rakauskas, prisijungėme mudu su Šonta ir tapome tarsi penkiais startiniais krepšinio komandos žaidėjais. Kai Lietuvos fotografijų parodos būdavo siunčiamos į Italiją, Olandiją, Meksiką, Argentiną ar kitur, maždaug iš dešimtuko penki autoriai būdavo kauniečiai. Mes nepaprastai artimai, nuoširdžiai bendraudavom, kartu su šeimomis vasarodavom, daug laiko praleisdavom diskutuodami, kalbėdamiesi apie fotografiją, nes labai norėjom būti stipresni už vilniečius, kurie draugavo su Kultūros ministerija, gaudavo daugiau finansinės paramos, palaikymo, o mes turėjome tik vieną pasirinkimą – savo stip­rybę įrodyti kūryba.

Eksperimentuoti, save išmėginti įvairiose erd­vėse – ir studijoje, ir lauke, ir fotografuojant aktus, ir peizažus – mus skatino Macijauskas. Atsimenu, Rakauskas dar iki savo „Žydėjimo“ tvirtino – aš atvaizdų nerežisuosiu, jų nemontuosiu ir niekada nefotografuosiu aktų. Bet pradėjęs garsiąją seriją suprato, kad nieko neišeis, teks principų atsisakyti: ir režisavo, ir montavo, ir aktų ėmėsi. Visiems pokyčiams rastis padėjo mūsų draugystė, kuri suteikdavo daug energijos įgyvendinant sumanymus: vieni kitiems talkindavom rengiant parodas, paruošiant darbus, aš vežiodavau ir Macijauską į turgus, ir Kalvelį į Nidos kopas, mačiau pirmuosius Rakausko „Žydėjimo“ eskizus… Mes keturiese, išskyrus Kalvelį, kiekvieną trečiadienį vykdavom į Meno tarybos posėdžius Vilniuje. Jei kas būtų paklaũsęs, kaip pakeliui diskutuodavome, pykdavomės, tikrai būtų nustebęs, bet pasiekę sostinę tapdavome tarsi kumštis, visų nuomonė – vienoda, tvirta ir nepakeičiama.

Kokie jūsų darbo principai?

Kiekvieną seriją fotografuodavau skirtingai. Dirbdamas senelių namuose turėjau viską daryti labai lėtai – sėdėti, stebėti, klausyti, ilgai kalbėti, kol surasdavau kontaktą, galėdavau išeiti iš palatos ir grįžti už valandos, tikėdamasis mažo pokyčio. O ligoninėje, vaikų palatose, viskas vyksta labai greitai – tai supyksta, tai žaidžia, tai miega. Religinių apeigų metu apskritai labai sudėtinga – kai žmogus meldžiasi, nežinai, ar galima jį fotografuoti… Tada lieka tavo pasiryžimas – jei esi įsitikinęs, kad privalai tai padaryti, viskas pavyks. Bet reikia pasirengti psichologiškai, fiziškai, svarbi net tavo apranga, atstumo laikymasis – ir ne arčiau kaip metras, ir ne per toli, ramybė, akių kontaktas, kurio metu užduodi klausimą – ar galima? Dažniausiai po pasikalbėjimo akimis žmogus nusiramina, nebekreipia į tave dėmesio. Fotografuodamas senamiesčius laikiausi vadinamojo „pirmo šūvio“ principo, kai aparatas yra visiškai paruoštas darbui, o pats, pasirinkęs vietą, lauki tinkamos situacijos. Ji gali akimirksniu pasikeisti, todėl privalai ją „nušauti“ pirmu šūviu. Tai labai sudėtingi dalykai, bet kuriuo atveju, itin svarbus išankstinis pasiruošimas. Aš niekada nesityčioju, nefiksuoju degradavusių žmonių (nors kokiais 1975–1976 m. esu fotografavęs pijokėlius, gulinčius gatvėse – tada tai atrodė natūralus vaizdas).

Kiek teko išklausyti jūsų kolegų pasakojimų, visi teigia, kad Romualdas išsiskiria nepaprasta kantrybe, darbštumu. Tačiau yra ir kita jūsų asmenybės pusė – nenumaldomas troškimas keliauti. Kaip abu šie – ramusis ir vitališkasis – pradai sugyvena viename žmoguje?

Kelionės manyje užkoduotos nuo vaikystės. Mano tėvas labai norėjo keliauti, išmaišė visą TSRS, bet į užsienį jo neleido saugumas. Nuo 1961-ųjų, kai man buvo dešimt, o seseriai šešeri, šeima pradėjo automobiliu važinėti iki Krymo, Kaukazo. 1968 m. tėvas išleido knygą „30 maršrutų autoturistams“, kur ir ką pamatyti, aplankyti, kur nakvoti. Sutinku žmonių, pasakojančių, kad šią knygą jų tėvai lyg kokią Bibliją žiemą skaitydavo ir planuodavo vasaros atostogas.

Todėl kelionės, kaip Jacko Kerouaco „Kelyje“, man yra būtinybė, šventas reikalas. Tiesa, mano mama – žemaitė, ji galėdavo ramiai mėgautis namais. Gal iš jos ta kantrybė. Analoginė fotografija panaši į sadomazochizmą – pats kankiniesi ir kitus kankini. Atsakingas negatyvų ryškinimas, kontrolinių nuotraukų atspaudimas, ilgai trunkantis parodinių atvaizdų spausdinimas – būna, tamsioje laboratorijoje tenka praleisti dešimt valandų per dieną. Neseniai paruošiau dvi savo darbų kolekcijas – viena bus eksponuojama MO muziejuje Vilniuje, kita – fotografijos festivalyje Prancūzijoje. Abiejų pavadinimai sutapo – „Šventės“.

Turbūt tas Romualdas, kuris jaunystėje hipiavo ir mėgo greitai skrieti motociklu, negalvojo apie meno pasaulį, Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, o menininkas vargu ar svajojo tapti dėstytoju, juoba profesoriumi. Įvairūs vardai, apdovanojimai, tarsi reikalaujantys solidumo, netrukdo kūrybiniam gaivalui?

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos įteikimo ceremonija pusiau slaptai įvyko 1991 m. vasario 16 d. Kultūros ministerijoje, – šalies radijo bei televizijos redakcijos buvo okupuotos, tad apie tai spaudoje informacijos pasirodė mažai. Premiją sudarė 500 rublių (apie 100 dolerių). Tada dar nemaniau, kad šis apdovanojimas yra labai rimtas, prestižinis, taigi manęs tie laurai nepaveikė. Tiesa, dar metais anksčiau man buvo įteiktas Nusipelniusio meno veikėjo medalis, kuriame jau puikavosi trispalvė, bet herbas – dar LTSR. Unikalus egzempliorius.

Akademinė veikla pradžioje man trukdė atlikti užsakymus, nes vienu metu labai intensyviai dirbau reklamos srityje, tačiau neilgai trukus atėjo skaitmeninė fotografija ir aš tapau nebereikalingas. Dėstymas universitete reikalauja disciplinos: reikia pasipuošti, pasiruošti paskaitoms, medžiagą perkelti į internetinius „Moodle“ puslapius ir, svarbiausia, pastoviai atnaujinti paskaitų turinį. Man daug padeda duktė Monika, dabar jau VGTU docentė. Nenoriu girtis, bet smagu, kai studentai vertina, išrenka geriausiu fakulteto dėstytoju, nes aš iš tiesų turiu labai daug asmeninės patirties, galiu padėti, paaiškinti, kaip techniškai įvaldyti fotografijos procesus. Dėstydamas apie pasaulio meistrus, dažną pristatau kaip savo bičiulį, pažįstamą, su kuriuo yra tekę bendrauti. Tai prideda pasitikėjimo, tikėjimo pedagogu.

Mene yra daug religijos aspektų. Pavyzdžiui, mes, fotografai, tikime, kad egzistuoja kūrybinė fotografija, nors galbūt iš tiesų ji – ne menas; niekaip negalima to įrodyti, patvirtinti. Apskritai meną laikau žaidimu, kuriame daug teatro, cirko, literatūros elementų. O žaidime reikia ir būti žaidėju, nevaizduoti kažkokio rimtuolio, svarbaus, ypatingo. Kartais su studentais pasidalinu fotografijomis, kaip atrodau Nevadoje vykstančiame „Degančio žmogaus“ festivalyje – pusnuogis, su sijonu, su neaiškia kompanija… Svarbu nebijoti rizikuoti, daryti tai, kas tau patinka, išlikti savimi.

Jūsų patirtis – didžiulė, įvairiaspalvė, kontrastinga. Ar kūryba buvo ir liko svarbiausia gyvenimo dalimi?

Esu nufilmavęs pokalbius su aštuoniais žymiais Lietuvos fotografais, kuriems paskutinį klausimą užduodavau – „Ar tu esi laimingas?“ Atsakymai buvo įvairūs, bet apskritai – visi save įvardijo laimingais žmonėmis. Taip ir aš. Kokią gyvenimo prasmę sau apibrėši, tokia ir bus. Jaunystėje, kai dar buvau baikeris, svajojau nugyventi gražų, lengvą gyvenimą, pilną geros muzikos, kelionių, draugų. Daug ką pakeitė suėmimas po Romo Kalantos susideginimo, kai penkiolika parų milicija su „bananais“ mokė mylėti tarybų valdžią. Tada subrendau kaip valstybės pilietis, supratau, jog galvoti reikia ne tik apie save, bet ir apie savo šalį, jos istoriją, laisvę. Ir būtent todėl, norėdamas žmonėms pranešti kažkokią žinią, pasirinkau fotografiją, manydamas, kad gyvenimo tikslas – kūryba. Bet vėliau, kai sukūriau šeimą, kai gimė sūnus, paskui – dukra, gyvenimo prasme tapo vaikai. Lygiai taip stipriai mane paveikė ir anūkės gimimas. Taigi – tąsa. Buvau įsitikinęs, kad pasaulyje išliksiu per savo kūrybą, bet greičiausiai – per savo vaikus, anūkus, proanūkius. Žmoguje užkoduota svajonė neišnykti, kad nuo tavęs gyvenimas banguotų toliau.

Esate labai aktyvus – fotografuoti keliaujate į įvairiausias ne tik mūsų šalies vietas, bendraujate su bičiuliais Lietuvoje bei užsienyje, numatytų darbų sąrašas – solidus ir įkvepiantis… Kalbant fotografijos terminais – šviesos daugiau nei šešėlio?

Ir noras keliauti, ir turėti bendraminčių neišnyko, tik jų lieka vis mažiau. Labiausiai mane sukrėtė geriausio draugo Virgilijaus Šontos žūtis; po to įvykio mano gyvenime tarsi atsivėrė skylė, nes po jo netekties nebeturėjau su kuo iš širdies pasitarti, pasikalbėti apie savo darbus – mes tiesiog buvom vienos kartos bendraminčiai. O didžiausia tragedija – žmonos žūtis… Tarsi netekau pusės savo gyvenimo. Bet taip – šviesos gyvenime yra daugiau. Suvokiu, kad ir man ne tiek daug beliko, bet planuoju, dėlioju darbus, džiaugiuosi, jog esu sveikas. Kol galiu, tol einu pirmyn, leidžiu albumus, ruošiu parodas, tvarkau archyvus. Štai liepą spaudai atiduosiu fotografijų knygą „Menininkai ir mūzos“ (šios serijos dalis iki spalio mėnesio eksponuojama Kauno paveikslų galerijoje – E. D.), kurią ketinu pristatyti rugsėjį. Labai norėčiau išleisti albumą apie kolegas fotografus, su kuriais draugavau, kurie man padėjo kūrybos kelyje. Trokštu jiems atsidėkoti. Kitų idėjų gal nepasakosiu.

Žymos: