Parengė Erika Drungytė

Romualdas Požerskis – kareivis, atsidavęs savo reikalui

Fotomenininkas Romualdas Požerskis, šiais metais ne tik minintis 70-metį, bet ir žiūrovams pristatantis dvi puikias personalines parodas, nors gimė Vilniuje, augo, mokėsi ir kaip kūrėjas brendo Kaune. Tuometiniame Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas) studijavo elektrotechniką, tačiau ketvirtame kurse drauge su metais jaunesniu bendramoksliu Virgilijumi Šonta stačia galva nėrė į fotografiją. 1973 m. draugai surengė nedidelę jųdviejų pirmąją parodą. 1975 m. Romualdas pradėjo dirbti Lietuvos fotografijos meno draugijos Kauno skyriuje, o jau kitais metais buvo priimtas į jos narius (žinia, ši draugija susibūrė 1969 m. ir tapo pagrindu įkurti Lietuvos fotomenininkų sąjungą 1989 m.).

1977-aisiais Arlyje, Prancūzijoje, Tarptautinio fotografijos festivalio jaunųjų fotografų konkurse ir meistrų, ir žiūrovų prizai buvo paskirti R. Požerskiui. 1990 m. jam, pirmajam iš fotografų, suteiktas Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos (šis apdovanojimas įsteigtas 1989 m.) laureato vardas. Žinant, kaip sunkiai fotografija kovojo, kad būtų pripažinta menu, tai buvo didžiulis pasiekimas. Visą kūrybinį kelią Romualdą lydėjo sėkmė – jis sukūrė įspūdingų darbų serijas („Pergalės ir pralaimėjimai“, „Atlaidai“, „Lietuvos senamiesčiai“, „Atminties sodai“, „Vargai ir džiaugsmai“, „Mažasis Alfonsas“ ir kt.), pelnė pripažinimą tiek gimtinėje, tiek užsienyje, buvo įvertintas įvairiomis premijomis, prizais, už nuopelnus jam įteikti ordinai Lietuvoje ir Lenkijoje. 1993 m. R. Požerskis pradėjo dėstyti Vytauto Didžiojo universitete (VDU), o 2011 m. tapo Šiuolaikinių menų katedros profesoriumi. Įžengęs į aštuntąją dešimtį, fotografas vis dar yra aktyvus menininkas ir pedagogas, turi daugybę sumanymų bei idėjų, nepailsdamas dirba su savo ir draugo Virgilijaus Šontos archyvais. Šioje publikacijoje pateikiame keletą vyresnių bei jaunesnių kolegų pasisakymų apie Romualdą Požerskį – fotografą ir žmogų.

MENOTYRININKAS, FOTOMENININKAS
DR. TOMAS PABEDINSKAS

Romualdas Požerskis, be abejo, daugeliui yra žinomas kaip svarbus lietuvių fotomenininkas. Jo kūrybos reikšmė Lietuvos fotografijos raidai iš tiesų didelė. Vyresnieji autoriaus mokytojai ir kolegos – Aleksandro Macijausko, Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Algimanto Kunčiaus karta – 7-ajame dešimtmetyje sukūrė vadinamąją Lietuvos fotografijos mokyklą (LFM), savitą, lietuvišką tarptautinės humanistinės fotografijos krypties šaką. R. Požerskis, debiutavęs maždaug dešimtmečiu vėliau, iki šiol yra vienas svarbiausių minėtosios mokyklos tradicijų tęsėjų; jo kūryba užtikrina ir šių tradicijų gyvybingumą, nes atstovaudamas LFM Romualdas kartu išsiskiria savo individualiu braižu, kuriame ilgametės tradicijos įgyja vis kitokį turinį bei formas.

Kokia kūrėjo asmenybė atsiskleidžia kitose veiklose? Kaip kolega (džiaugiuosi ne vienerius metus galėdamas jį taip vadinti), VDU Menų fakulteto dėstytojas R. Požerskis pasižymi ir tvirtomis kūrybinėmis bei gyvenimo vertybėmis, ir plačiomis pažiūromis, atvirumu kitokiems, jam asmeniškai galbūt ne visada artimiems požiūriams bei idėjoms. Tvirtą poziciją Romualdas išlaiko ir daugelyje kitų gyvenimo situacijų, už universiteto akademinio pasaulio ribų. Regis, žymus fotografas žino savo kaip kūrėjo vertę ir brangina asmeninę laisvę bei orumą, bet, pelnę jo pasitikėjimą, įgysite kolegą, draugą, artimą žmogų, kuriuo galėsite visada pasikliauti.

FOTOŽURNALISTAS ARTŪRAS MOROZOVAS

Romualdą Požerskį sutikau studijuodamas VDU Menų fakultete, kur jis iki šiol dėsto fotografiją. Šio kūrėjo paskaitos įsiminė pirmiausia tuo, kad tarp rodomų atvaizdų, fotografijos meno žanro istorijos detalių klausydavome ir unikalių paties Romualdo pasakojimų apie jo asmenines patirtis. Taip nejučia atėjo susidomėjimas fotografo asmeniu, ėmė formuotis supratimas, ką reiškia juo būti.

Tačiau iš tiesų manoji pažintis su R. Požerskiu prasidėjo daug anksčiau – augant Kaune, vartant tėvų namuose buvusius Lietuvos fotomeno albumus. Kuomet nusprendžiau tapti fotografu, pačią fotografiją įsivaizdavau būtent tokią – besidominčią žmogumi, jo aplinka, kasdienybės problematika. Dėstytojo pasakojimai žavėjo ir pačiu fotografiniu nuotykiu – galimybe leistis į kelionę, sutikti, pažinti.

R. Požerskis – svarbi gija, jungianti vyresniąją Antano Sutkaus, Aleksandro Macijausko kartą ir mus, dabar aktyviai kuriančius autorius. Manau, kad jo dėka Lietuvos fotografijos mokyklos tradicija nenutrūko, buvo perduota jaunesniems kolegoms.

Man ypač įsiminęs R. Požerskio ciklas, pasakojantis apie religinių atlaidų sambūrius. Tai vienas fantastiškiausių darbų mūsų fotografijoje. „Atlaidai“ nėra vien apie susitikimą su šventumu, tai psichinės tikrovės fiksavimas – žmonės, traukiantys iš visos šalies, kryžiais ant žemės gulantys, svaigstantys iš euforijos. Čia viskas tampa simboline drama, kuri tiesiog neperkandama sovietų cenzūros sistemai.

Žymos: