Robertas Žymantas (Robert Zhimantas) – Lietuvoje gimęs ir augęs amerikiečių gitaros virtuozas, itin savitos muzikos kūrėjas bei atlikėjas. Daugiau nei trisdešimt metų pragyvenęs JAV, jis jau pusmetį ir vėl gimtojoje žemėje, čia įrašinėja autorinį albumą. „Planuoju likti Lietuvoje, kurti muziką, įrašinėti, pasigilinti į lietuviškąjį folklorą ir stengtis būti kažkuo naudingas kitiems“, – sako Robertas. Gitaristas puikiai (be menkiausio akcento) kalba lietuviškai, net šiek tiek dzūkuoja. Tai žmogus, kurio gyvenimas tik­rai tiktų intriguojančio romano ar filmo scenarijaus siužetui.

Robertas gimė muzikų šeimoje – mama ir biologinis tėvas buvo popdainininkai, o patėvis – profesionalus gitaristas bei kompozitorius. Būtent jam pašnekovas dėkingas, kad šiandien groja, kad muzika ir menu žavisi nuo vaikystės. Tėvai daug keliaudavo, tad berniuką augino seneliai – juvelyrai, kūrę sidabrinius papuošalus su gintaru. Ypač artimas buvo senelis, leisdavęs berniokiškai padzykavoti. Iš vaikystės (paaug­lystės) Alytuje Robertui įstrigo, kaip dažnokai bėgdavo iš muzikos mokyklos pasivaikščioti gamtoje, kurią labai mėgo. Nuklysdavo iki Nemuno. Vis dar atsimena upės kvapą…

Taip susiklostė, kad viešėdama JAV Roberto mama dar kartą ištekėjo. Šiuokart patėviu tapo žinomas rusų kilmės okultistas. Keturiolikmečiui teko savarankiškai skristi per Atlantą pas mamą. Kelionė nebuvo linksma dar ir dėl to, kad mirė senelis. Svetimoje žemėje prasidėjo sudėtingas, iššūkių, atradimų ir stiprių emocijų kupinas metas. Draugų paauglys neturėjo tol, kol neišmoko kalbos. Labiausiai Amerikoje stebino, net šokiravo geografiniai atstumai, kasdienybės margumynai.

Subrendęs, vaikinas pradėjo gyventi visiškai savarankiškai, nepriklausomai. „San Franciske (su keliomis trumpomis pertraukomis) praleidau apie trisdešimt metų. Miestas mielas, nes kompaktiškas, jame – savaip žavūs ir ryškiai vienas nuo kito besiskiriantys kvartalai. Didelė žmonių bei kultūrų įvairovė ir iš to kilusios pastangos sutarti, vienam kitą suprasti. Tai miestas, kuriame susiformavau tiek kaip asmenybė, tiek kaip muzikantas“, – teigia R. Žymantas.

Dėl būsimos profesinės veiklos abejonių bemaž nebūta. Vaikystėje išgirsta frazė apie gitarą Robertui ilgam įstrigo atmintyje: „Jeigu sugebi groti flamenką, gali groti, ką tik nori.“ Tikriausiai, iš tos sėklelės vėliau ir sudygo noras pasmalsauti, koks tai žanras. „Man asmeniškai įdomu tai, kad specifiniai bruožai, tam tikros detalės, pradžioje pastūmėjusios šios muzikos link, taip ir išliko patrauklūs iki šiol. Ypač dabartinės mano kūrybos, kuri gana atitolusi nuo flamenko, kontekste. Keli iš tų man patrauklių bruožų – dešiniosios rankos technika, ypatingas dėmesys ritmui bei dinamikos įvairovė“, – vardija pašnekovas.

Robertui labai pasisekė – pirmoji jo gitaros mokytoja buvo puiki pedagogė, universali gitaristė Dona Reyes, atkreipusi dėmesį į tai, kad flamenke būtinas ir švelnumas. Ilgokai pasilavinęs pas ją, muzikas atėjo pas vieną iš pačią Doną mokiusių meistrų – Davidą Servą. „Apie jį buvau daug girdėjęs, labai mėgau jo grojimą, gerbiau šį žmogų, todėl atsivėrusi galimybė suteikė daug džiaugsmo“, – prisimena Robertas. Žinoma, prireikė daug atkaklaus darbo ir visiško pasišventimo. Abu mokytojai gitaristui davė daugiau nei vien grojimo techniką. Jie nurodė kelią, kaip ieškoti savo paties muzikinės filosofijos. Jų patarimus R. Žymantas prisimena ir įvairiose situacijose jais vadovaujasi iki šiol.

Praktinės patirties pašnekovas įgavo akompanuodamas flamenko šokio mokyklose, mat pagal žanro tradicijas privalo būti šokėjas arba šokėja (bailador), dainininkas (cantador) ir gitaristas (toquador). Ši veikla truko ilgokai, tad laiko tėkmėje Robertas ją pamėgo. Ten dažnai ir bendraminčių sutikdavo, susipažindavo su labiau patyrusiais akompaniatoriais, išgirsdavo naudingų patarimų, neretai – padrąsinimų. Taip kaupėsi įgūdžiai. Įsiminė patirtis vienoje senoje vietinėje užeigoje, kurioje vykdavo flamenko pasirodymai. Vaikinas mėgdavo dažnai ten lankytis. Savininkas Robertą pastebėjo, pradėjo kalbinti, o po kurio laiko pakvietė į sceną. Buvo nedrąsu, bet jis labai stengėsi…