Atsiversti devintąją poeto, prozininko ir vertėjo Tado Žvirinskio knygą, dienoraštinį romaną „Manuscriptum discipuli arba Studentiška 1990–1991 metų kronika“ (išleido asociacija „Slinktys“, 2021), pakurstė antroji kūrinio pavadinimo dalis. Man, gimusiai devyniasdešimtaisiais, prie kurių dažnai klijuojama etiketė „laukiniai“, buvo smalsu į juos žvilgtelėti iš dar vienos perspektyvos. Šįkart tą metą išvydau pro farmaciją Kaune studijuojančio vyruko, bendraamžių iškalbingai vadinamo Šizoradikalu, durų rakto skylutę. Šizoradikalas romane atveria ne tik savo kambario ar „medkės“ bendrabučio duris, bet ir vedžioja po man iki tol nepažintas Kauno erdves. „Televizoriumi“ vadinama kavinė su dideliu vitrininiu langu Laisvės alėjoje, šalia „Romuvos“ kino teat­ro, Girtuoklių ir Kauko laiptai Žaliakalnyje su funikulieriaus apačioje veikusia alkoholio parduotuve „Laivelis“, Rotušės aikštėje įsikūręs restoranas „Gildija“, „Jankyne“ praminta instituto sporto salė, Kauno rašytojų ir poetų mėgtas „Desertinis baras“, centrinis paštas, „Slabodkė“ ir dabar dažnai vadinamas Vilijampolės rajonas, soboras, kuriame šalia Žilinsko dailės galerijos stovi Petro Mazūro skulptūra „Žmogus“ – tik dalis knygoje atsiveriančių Kaune lankytinų vietų.

Tačiau drauge su intriguojančia laikinosios sostinės geografija atsiskleidžia ir minėtų 90-ųjų laukiniškumas. Prasibrovusi pro standžią keiksmažodžių sieną, kuria pagrindinis romano veikėjas stengiasi atsiriboti nuo nepatikimo ir smelkiančios beprasmybės kupino pasaulio, galop randu laisvės ir gana paprasto gyvenimo trokštantį jauną žmogų. Darsyk prisimenu tiek kartų girdėtą tiesą – visos knygos, net tos, parašytos apie miestus, keliones, nesugrąžinamus laikus ar nesuvokiamus paralelinius pasaulius, pirmiausiai byloja apie žmones ir jų santykius su supančia aplinka. Apie tai su Tadu ir noriu pasikalbėti.

Savo pirmojo romano centre pasirinkote vaizduoti tuometinės politinės santvarkos paveiktą jauną žmogų, akivaizdžiai traumuotą patirčių sovietinėje kariuomenėje. Pažangus, tačiau kieto bičo kiautu apsišarvavęs studentas dienoraštyje užsimena apie sumanymus vesti, kurti šeimą, tačiau, visa dengiant netikrumo šydui, gana sunkiai mezga ilgalaikius santykius, leisdamasis į atvirai aprašomus vienos nakties nuotykius, ir vis tvirčiau kimba į patvaresnių – mokslo bei laisvės – vertybių puoselėjimą. Jau pirmuosiuose puslapiuose Šizoradikalas iškelia vieną pagrindinių visos knygos klausimų: „Kada mes pagaliau ištrūksime iš tautų kalėjimo?“ Kaip manote, kuo šis klausimas aktualus šiandien, kai gyvename nepriklausomoje šalyje? Galbūt „tautų kalėjimas“ emocine prasme transformavosi ir įgavo naują, šiuolaikinės nelaisvės veidą?

Pradėti norėčiau nuo buvimo mandagiu biču ir padėkoti, kad susidomėjote mano kūryba. Kūryba yra fikcija, išsigalvojimai, ji yra melas ir kryptingos autoriaus haliucinacijos. Rašydamas „Manuscriptum discipuli“ nemaniau, kad Šizoradikalas – kietas bičas ar juoba teigiamas veikėjas. Nemanau ir dabar. Tai – tikrojo žmogaus, kuriame dera ir gera, ir pikta, literatūrinis fantomas. Jo pasirinkimai nuolat lydimi abejonių.

Vienas mylimiausių mano rašytojų Charlesas Bukowskis yra pasakęs: „Šio pasaulio problema ta, kad protingi žmonės nuolat abejoja, o kvailiai ir fanatikai yra visiškai tikri dėl savo sprendimų.“ Gal citata ne visai tiksli, bet jos esmė būtent tokia. Protagonistas nėra kvailys. Tą pamatome skaitydami dienoraščio įrašus, skirtus mokymuisi, ir net iš to, kaip jis operuoja keiksmais. Šizoradikalas supranta, kad mokslas ir jo suteikiamos žinios ilgainiui taps laisvės (finansinės, kūrybinės, mąstymo) garantu. Beje, dėl keiksmažodžių gausos. Moksliniai tyrimai parodė, kad keikūnai yra aukštesnio intelekto ir nuoširdesni žmonės, lyginant su tais, kurie nesikeikia. Skaičiau apie tai „Discovery Magazine“ paskyroje praėjusių metų sausį. Ten pateiktos ir nuorodos į atliktus mokslinius tyrimus. Straipsnis vadinasi „Worried about swearing too much? Science says you shouldn’t be“.

Dėl ko reikia nuolat rūpintis, tai dėl laisvės. Mano karta puikiai prisimena, ką reiškia jos neturėti, kaip sunku ją iškovoti ir kaip lengva prarasti. Šis romanas apskritai yra apie laisvėjimą. Perėjimą nuo homo sovieticus prie homo europaeus. Asmenybės laisvės klausimas aktualus nuolat. Mat laisvė – kaip savotiškas entropijos atitikmuo – yra nuolatinė grėsmė bet kokiai sistemai, kokia gera ji bebūtų. Kaip rodo istorija, bent jau ta, kuria domėjausi asmeniškai, viskas vyksta cikliškai. Randasi gerais norais grįstos pažangios idėjos, iš pradžių jos oponuoja vyraujančiai ideologijai / politinei sistemai, tačiau ilgainiui išpopuliarėja, pasidaro patrauklios net dėdėms, valdantiems galios svertus, tampa oficialios, o tada… išsigimsta. Anksčiau šis procesas vykdavo lėčiau, dabar gi lėkte lekia. Čia ir iškyla istorinės atminties faktorius. Kai tik užmirštamos praeities pamokos, vėl lipama ant to paties grėblio. Norit laisvės? Privalote nuolat už ją kovoti. Kaip sakė romėnai: Si vis pacem, para bellum. Tai puikiai tinka ir dabar, nes nukariautas žmogus neišvengiamai tampa vergu.

Viename interviu užsimenate, kad knygos griaučius buvote surentęs prieš gerą dešimtmetį. Dailės kritikas, rašytojas Vidas Poškus jūsų knygos recenzijoje „Apie seksą, mokslą ir atgimimą“ tai taip pat pastebi: „<…> įtariu, jog dienoraštis iš tiesų parašytas ne dabar, o konkrečiu vyksmo metu – šiomis dienomis jis tik buvo pašlifuotas.“ Panašu, kad šiam romanui sukurti siekėte tam tikros distancijos – galbūt laiko, o gal – temos atžvilgiu. Kodėl prie rankraščio sugrįžote tik dabar? Kokios aplinkybės be pandemijos, kuri, kaip prisipažinote, suveikė tarsi starto signalas, dar inspiravo?

Priimu šį Vido Poškaus pastebėjimą kaip komplimentą. Vadinasi, pavyko paliesti ir suvirpinti tai, ką penkiasdešimtmečių karta mena iš savo jaunystės.

Kalbant apie distanciją, aš visuomet atsiriboju nuo savo personažų. Šitai kaskart primenu naujos knygos priešlapyje: „Bet koks įvykių ar personažų sutapimas su tikrove yra atsitiktinis.“ „Manuscriptum discipuli“ – taip pat savotiškas mano atsiribojimas nuo netikrumo ir chaoso epochos, kuri buvo graži tik tuo, kad pats buvau jaunas ir gražus. Apmaudu, bet laikotarpio nepasirinksi! Greičiau jau jis pasirenka žmones. O vėliau patys žmonės turi kapstytis savo pasirinkimuose.

Taip pasirinkau neleisti teksto prieš dešimt metų, nors poetas Julius Keleras ir ragino. Tiesa, nepasakojau jam romano turinio, tiesiog pasakiau, kad toks guli stalčiuje, ir tiek. Kodėl dabar? Manyčiau, gerai krito korta: suveikė vidinis supratimas, kad apie laukinius 90-uosius dabar bus įdomu paskaityti tiek jaunam, tiek senam, nes grįžo laikai, kai ateitis vėl tampa miglota, o Lietuvos kultūros taryba knygos leidybai skyrė paramą.

V. Poškus toje pačioje recenzijoje rašo, kad romane Lietuvos įvykiai atlieka tam tikrų dekoracijų funkciją („Kintanti scenografija – perestroika, Kovo 11-oji, blokada, Sausio 13-osios įvykiai“) ir nesutinka su ketvirtajame knygos viršelyje užfiksuota leidinio redaktoriaus Justino Kubiliaus mintimi, jog šiame tekste Kaunas pavaizduotas „tarsi gyvas“. „Jeigu kas ir užfiksuota – tai Lietuva su politinėmis jos perturbacijomis bei Medicinos akademija“, – tvirtina V. Poškus, nors pagrindinė knygos veikėjų funkcija, anot jo, yra seksas bei mokslas. Čia prisimenu ir gerai žinomą realistinę Antono Čechovo kūrybą apibūdinančią frazę „Kol žmonės geria arbatą, dūžta jų likimai“. Realistinė vaizdavimo maniera jūsų knygoje taip pat kur kas svarbesnė už vos juntamą personažo lyrizmą, išnyrantį mąstant apie Lietuvą. Kita vertus, juk net „desperatiškas noras dulkintis tėra nevilties atvaizdas“, kaip dienoraštyje pastebi Šizoradikalas. Ar iš tiesų Vido minėtos įvykių dekoracijos jums buvo mažiau svarbios už personažo kasdienybę?

Romano patrauklumas skaitytojui, mano kuklia nuomone, priklauso nuo keleto faktorių, kaip antai: intriguojanti fabula, ryškūs personažai ar personažas (su kuriais ilgainiui jis ima tapatintis), sunkiai nuspėjama atomazga ir temos aktualumas. Fonas yra antraeilis dalykas. Nežinau, ar jums teko matyti filmą „Dogvilis“; jame pagrindinį vaidmenį atlieka aktorė Nicole’ė Kidman. Jei ne, būtinai pažiūrėkite, o jei prisimenate, suprasite, kur link suku. Ten skurdžios dekoracijos, bet tokia meninė įtampa, kad nevalingai pasijunti kaip teatre, kuriame stebi puikaus dramaturgo pjesę, režisuotą puikaus režisieriaus, kurioje vaidina puikūs aktoriai! „Manuscriptum discipuli“ ne veltui pasirinkta dienoraštinio romano forma. Tai – ir menamas intymumas, ir kaukės nereikalingumas, nes juk sau sumeluoti sunkiausia. Protagonistas – ganėtinai atviras, nebando atrodyti geresnis, nei yra iš tiesų. Ergo: prioritetas tenka protagonistui, o fonas reikalingas tam, kad, pasitelkus tam tikrus faktus, būtų galima paryškinti Šizoradikalo savybes. Jau esu sakęs ir pasikartosiu: mano romanas nėra nei apie Kauną, nei apie tą metą konkrečiai. Labai gerai, manyčiau, pastebėjo dr. Ramūnas Čičelis. Anot jo, tai – „(asmenybės) augimo romanas“.