La Thiloriere, ou Descente en Angleterre / Tilorjerė, arba Įsiveržimas į Angliją, 1803. Argaud de Barges'o estampas vaizduoja tilorjerėmis pramintus karšo oro balionus, galinčius skraidinti iki 3000 karių su arkliais. Iliustracija iš Prancūzijos nacionalinės bibliotekos archyvų (www.gallica.bnf.fr), publikuojama pagal viešosios srities (PD) licenciją
Saulius Keturakis

Rašytojai ir sąmokslo teorijos

Psichologai aiškina, kad didelės įtampos ir netikrumo laikotarpiais žmogui būtina sau atsakyti į klausimą, kodėl yra taip, kaip yra. Vienas kelias – imtis nuodugnaus tyrimo, rinkti faktus, specialistų nuomones ir galų gale išsiaiškinti, jog lakoniškas, visaapimantis atsakymas neegzistuoja. Be to, šis būdas lėtas, galintis užtrukti metų metus. Kitas kelias gerokai greitesnis. Tiesiog reikia besti pirštu į ką nors ir pasakyti: „Aš žinau, kur šuo pakastas – štai priežastis!“

Antrasis kelias paprastai vadinamas sąmokslo teorijomis. Tai yra fikcijos, todėl jų atsiradimas ir sklaida labai dažnai tyrinėjami kartu su tautosaka bei literatūra. Svarbiausias skirtumas – literatūra neturi pretenzijų būti tiesa, o sąmokslo teorijos visuomet pristatomos lyg atradimai, kaip galų gale VISKAS YRA IŠ TIKRŲJŲ.

XX a. kartais vadinamas sąmokslo teorijų aukso amžiumi, nors tokių fiktyvių tikrovės aiškinimų galima rasti visais laikais. Industrinės ir ypač elektroninės komunikacijos epochos žmogus kaip niekad buvo linkęs negaišti laiko aiškinantis vis labiau sudėtingėjantį pasaulį. Daug patogiau buvo manyti įvykius nutinkant dėl jokiais faktais nepagrįstų, tačiau efektingų ir įtaigių priežasčių. Svarbus vaidmuo čia atiteko istorijų kūrėjams profesionalams – rašytojams.

Štai vienas XX a. pradžios pavyzdžių. 1906 m. kovą Londono Oksfordo gatvėje pasirodė ginkluotas Prūsijos armijos kareivis. Stambus vyras angliškai, tačiau su ryškiu vokišku akcentu praeiviams skelbė, jog Prūsijos kariniai daliniai ką tik išsilaipino rytiniame Anglijos pakraštyje ir greitai artėja prie Londono. Kol galų gale vienas policininkas ryžosi areštuoti priešo armijos karį, kilo baisi panika. Areštinėje verkšlendamas dėl sulaikant išsuktos rankos ir keleto mėlynių, „Prūsijos armijos karys“ prisipažino, kad visa tai – reklaminė kampanija, skirta ką tik pasirodžiusiam rašytojo Williamo Le Queux romanui „1910-ųjų įsiveržimas“ (The Invasion of 1910).

Prūsijos keliama grėsmė – labai populiarus motyvas XX a. pradžios britų literatūroje. Vien per pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį buvo paskelbta beveik 300 romanų, kuriuose Prūsija užpuola Britaniją ir jos gyventojams tenka stoti į žūtbūtinę kovą. Tokį spaudimą eilinio brito sąmonė sunkiai atlaikė, todėl dar nė neprasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Britanijos visuomenę buvo užvaldžiusi paranoja, jog gatvės pilnos užsimaskavusių vokiečių agentų, kurie vieną dieną išsitrauks ginklus ir paralyžiuos svarbiausių institucijų darbą dar prieš Prūsijos armijai įžengiant į Londoną. W. Le Queux buvo vienas tokių baimės apsėstų britų, policijai skundęs savo kaimynus net dėl to, kad šie valgo riebias kiaulienos dešreles. Negi gali būti akivaizdesnis įrodymas, jog tie kaimynai – vokiečių agentai?

Po kurio laiko W. Le Queux suprato, kad ši britų visuomenės paranoja yra puiki terpė iki tol nematyto pavidalo romanui. Jis pradėjo rašyti kūrinį, sudarytą iš britų kario, dalyvaujančio neva netoli Londono vykstančiuose mūšiuose su Prūsijos armija, laiškų. 1906 m. kovo 19 d. šiuos laiškus ėmė skelbti „Daily Mail“ laikraštis. Skaitytojai nebuvo įspėti, jog tai fikcija, todėl visi patikėjo, kad frontas jau prie pat Londono. Niekam nepasirodė įtartina, jog „Daily Mail“ buvo vienintelis apie prasidėjusį karą rašęs laikraštis, visuotinai manyta, neva vyriausybė yra nusprendusi karą nuo visuomenės nuslėpti. Niekam nepasirodė keistas ir laikraščio paskelbtas tuometinio Prūsijos imperatoriaus kreipimasis į Britanijos gyventojus, kuriame buvo reikalaujama užtikrinti, kad kiekvienas Prūsijos armijos karys per dieną gautų ne mažiau penkių cigarų bei stiklą viskio. Tuo nepasirūpinus buvo grasinama mirties bausme. „Daily Mail“ net papasakojo istoriją, kaip britų patriotai demonstratyviai daužo savo viskio atsargas, o jų žmonos gėrisi tokia savo vyrų narsa.

Laikraščio tiražas padidėjo triskart, o kai galų gale paaiškėjo, kad joks karas su Prūsija nevyksta, W. Le Queux viską surinko į knygą, kuri buvo išversta į 27-ias kalbas ir išleista tiems laikams nematytu milijono egzempliorių tiražu.

1912 m. romano ekranizacijos ėmėsi prancūzų kino studija „Gaumont“. Buvo sukurtas filmas, turintis dvi pabaigas – vienoje laimėjo vokiečiai, kitoje – britai. Pirmoji versija rodyta Vokietijoje, antroji – Britanijoje. Visi liko patenkinti.

Žymos: