Nuotrauka iš Gedimino Šečkaus asmeninio archyvo
Kalbino Simonas Jurkevičius

Radijo laida „Audronaša“: Lietuvos sunkiosios muzikos ekosistema

Gediminas Šečkus – charizmatiška asmenybė, kurios išraiškingą balsą atpažįsta kiekvienas Lietuvos sunkiosios muzikos gerbėjas, – šio žanro klausytojų rate geriau žinomas kaip Gedas Audronašas, jau penkiolika metų kiekvieną pirmadienio vakarą veda muzikinę laidą „Audronaša“, tiesiogiai transliuojamą Vilniaus radijo stoties „Start FM“ ir internetu. Joje G. Šečkus kartu su kolega Tomu Paulausku kalbina Lietuvos ir užsienio grupes, pristato metalo muzikos pasaulio aktualijas ir naujienas. Visgi tai nėra tikroji Gedimino profesija – pagal išsilavinimą teisininkas, jis šiuo metu užima korporatyvinės veiklos vadovo pareigas vienoje didelėje bendrovėje. „Audronašą“ veda vien iš idėjos, kurios pagrindas – didžiulė meilė ir atsidavimas sunkiajai muzikai. Su laidos kūrėju kalbamės apie tai, kaip iš vaikiškų žaidimų sumanymas peraugo į tikrą, profesionalią, Lietuvos kontekste itin reikšminga tapusią radijo laidą.

Sausį „Audronaša“ atšventė 15-os metų gimtadienį – suskaičiavau, kad per šį laiką Tu pravedei maždaug 700 laidų. Tokio rekordo ir pastovumo galėtų pavydėti net ir garsių radijo stočių laidų vedėjai. Tad klausimas banalus, tačiau neišvengiamas – kodėl tai darai? Juk ši veikla reikalauja daug laiko ir resursų, o jokio atlygio už tai negauni…

Taip, būta maždaug 700 laidų. Vis tik noriu pabrėžti, jog „Audronašą“ vedu kartu su kolega Tomu Paulausku, ir per pastaruosius 12 metų laidos karkasą ant pečių nešėme dviese. Nutinka taip, kad manęs nebūna, ir jis eteryje sukasi vienas, kartais nebūna jo – tada tą patį darau aš. Tomas ne kartą mane pavadavo sudėtingomis gyvenimo aplinkybėmis – jeigu ne jis, tikėtina, kad ši laida jau nebeegzistuotų.

Kodėl tai darau? Viskas prasidėjo kokiais 1990-aisiais – tuomet atsirado radijo stotis „M-1“, ir ji transliavo brolių Aido ir Vaido Puk­levičių laidą „Pirmadienis – sunki diena“ – ten grodavo metalas, būdavo visokie topai, naujienos ir t. t. Man, ką tik iškeptam metalistui, kuriam tuo metu buvo vos vienuolika metų, tai atrodė kažkokia magija. Įkvėpti šios laidos su broliu pradėjome žaisti radiją namuose – pastatydavome iš Kalėdų Senelio išprašytą magnetofoną šalia sovietinio patefono ir improvizuodavome laidas. Tuomet turėjau gal tris metalo plokšteles, o kasečių vis daugėjo. Pirmadieniais vesdavau specialiai metalui skirtą savo laidą „Pragaro ugnyse“.

Ji būdavo kur nors transliuojama?

Na, kur tau transliuojama – tiesiog Viršuliškėse, bute, su broliu susėsdavome ir šnekėdavome. Tai buvo fikcija, žaidimas. Iš pradžių turėdavome bendras laidas, o vėliau aš pradėjau vesti savo asmeninę laidą ir man būdavo visai nesvarbu, ar brolis tuo metu yra kambaryje, ar tėvai kažkur šalia. Su broliu sudarinėdavome savo mėgstamiausių grupių topus (manajame karaliavo ir iki šiol tebekaraliauja „Iron Maiden“) – sukarpydavome mažus popieriaus lapelius, ant jų surašydavome grupės dainų pavadinimus ir mesdavome į orą – tie, kurie nukrisdavo atsivertę, patekdavo į kitą etapą. Tokiu analoginiu shuffle [maišymo – S. J.] principu sudarinėdavome dainų „top 10“ arba „top 20“ ir vėliau laidoje juos grodavome.

Nepamenu, kada nustojome tai daryti, galbūt 1992-aisiais. Tuomet pradėjau leisti savo fanziną „Metaliniai narkotikai“ – pirkdavau rusiškus žurnalus „Zarraza“, kurie vogdavo straipsnius iš europietiškųjų „Metal Hammer“, o aš vogdavau straipsnius iš jų – versdavau į lietuvių kalbą ir ranka surašydavau į savo fanzino puslapius. 1994 m. padariau savo pirmąjį tikrą interviu su norvegų doom metalo grupe „Godsend“ – nusiunčiau jiems laišką su klausimais ir gavau laišką su atsakymais. Štai taip žaidžiau metalistą. Tie, kas yra tikri metalistai, žino, ką tai reiškia – tai absoliučiai viską apimanti aistra, kuri netrukdo gyventi ir džiaugtis viskuo kitu, kas yra aplinkui. „Metalinius narkotikus“ leidau iki 1996-ųjų – vėliau pabodo; buvau jau šešiolikos, pradėjo dominti merginos, cigaretės, koncertai, tačiau meilė muzikai niekada nenuslopo. O 2006 m. senas pažįstamas iš mokyklos laikų Rimtautas Piskarskas (šiandien žinomas garso inžinierius ir akustikos specialistas) vieną dieną kreipėsi į mane su pasiūlymu: „Klausyk, čia yra toks Vilniaus universiteto radijas „Start FM“ – gal nori prisidėti kuriant laidą apie metalą?“ Kaip galėjau atsisakyti?

Dabar kiekvieną pirmadienį gaunu lygiai tiek pat džiaugsmo, kaip kitados savo „Pragaro ugnyse“. Aš vis dar žaidžiu! Taip realizuoju savo amžiną buvimą vaiku. Šioje laidoje man niekas netrukdo ir neaiškina – turbūt tai įmanoma tik „Start FM“ radijo stotyje. Abejoju, ar kokiame didesniame radijuje man tiek būtų leidžiama.

Regis, laidą vedi ne vien dėl to, kad tai Tau teikia malonumą kaip muzikos aistruoliui, bet ir dėl pačios muzikos?

Tam tikru momentu atėjo suvokimas, kad su tuo „žaidimu“ darau ir kažką daugiau – Lietuvos sunkiosios muzikos scenai „Audronaša“ tarsi sukūrė tam tikrą ekosistemą. Įsivaizduok – esi jaunos lietuviškos juodojo metalo grupės narys, tarkim, aštuoniolikos metų, – jeigu lipi į sceną, juk nori atiduoti klausytojams tai, kas iš tavęs plūsta. Be koncertų (iki koncertavimo klubuose dar reikia nueiti ilgą kelią), kur daugiau gali tai padaryti tokioje šalyje kaip Lietuva? Ir štai yra „Audronaša“ – radijo laida, kurioje gali šnekėti, papasakoti apie tai, ką kuri, save pristatyti. Čia žmonės tave išgirs.

Žymos: